Skaistgiriai: kur šurmulys, tradicijos, jaunatvė…

Nežinau, kaip jums, tačiau man kaimas visada siejasi su senosiomis mūsų tautos tradicijomis, papročiais, vertybėmis, autentiška etnokultūra, gamta ir, žinoma, ramybe, poilsiu. Deja, šiandien nuolat tenka išgirsti, jog kaimas nyksta. Todėl svarstau, kad galbūt būtent paprastųjų vertybių bei tradicijų išsaugojimas didžiąja dalimi priklauso nuo pačių žmonių, kurie vis dar bando jį atgaivinti ir paversti jaunų žmonių traukos centru bei patraukliu apsisprendimu čia gyventi ir auginti savo vaikus…

Taigi kviečiu į dar viena įdomią kelionę po Kėdainių rajone įsikūrusį kaimą Skaistgirius, kurio nesibodi jaunos šeimos, kur siekiama išlaikyti ilgametes tradicijas, kur ramu ir gera net tada, kai lauke niūru ir šalta.

Pajudėjus iš Kėdainių Josvainių miestelio link, už žiedinės sankryžos pastebėjome ne itin blaivų vyruką, bandantį susistabdyti automobilį, kuris pavežtų jį bent kelis kilometrus. Tačiau nė nestabtelėjusios nurūkome keliu, mintyse palinkėjusios jam ne tik nesušalti, bet ir sėkmingai pasiekti savo kelionės tikslą.

Raganų ir čigonių šurmulys

„Mes čigonai Lietuvos norim blynų ir kavos. Jeigu blynai nemaišyti, prašom pinigus krapštyti“, – tai nuo pat vaikystės visiems puikiai pažįstama Užgavėnių dainelė. Ne be reikalo ją mintyse dainuoju, nes Skaistgiriuose lankėmės būtent Užgavėnių dieną, o pirmosios mūsų sutiktos pašnekovės buvo linksmai nusiteikusios čigonėlės, burtininkės ir raganaitės, kaimo gyventojus stebinančios ne tik dainomis, bet ir unikaliais drabužiais bei makiažu.

Paklaustos, kas pasirūpino tokiais įspūdingais kaspinais, apdarais ir ryškiu makiažu, daugelis patikino, jog į pagalbą joms atskubėjo mamos. Kitos savo įvaizdžiu pasirūpino pačios.

„Esame nusiteikusios labai linksmai, visai nesvarbu, kad lietutis šventinę nuotaiką slopina. Kaimo gyventojus lankome kasmet, šiemet – ne išimtis“, – sako čigonėlių kompanija.

Pasidomėjus, ar žmonės noriai atveria joms duris, mergaitės juokauja, jog pasitaiko visaip ir svarsto, jog neįsileidžia tik tie, kurie neturi nei saldainių, nei blynų.

Kaip gaila, jog šiais laikais kaimiškose vietosvėse Užgavėnes daugiausia švenčia vaikai. Anksčiau persirengėliais būdavo suaugusieji, kurie ir per kiemus eidavo, ir kaimynus linksmindavo. Tačiau geriau pagalvojus, lyg ir neturime kitos tokios siautulingos šventės vaikams, kuri leistų jiems pasidžiaugti suaugusiųjų dosnumu.

Nors daugelis tradicijų su laiku keičiasi, norisi džiūgauti, jog daugelis mūsų krašto bendruomenių atstovų siekia išlaikyti tikrąją Užgavėnių dvasią su blynu puotomis, Morės deginimu, garsiu žiemos išvarymu, svarbiausių personažų – Lašininio ir Kanapinio – kovomis.

Laikosi ilgamečių tradicijų

Atsisveikinusios su ryškiomis ir linksmomis raganomis ir čigonėmis, vykstame į Skaistgirių bendruomenės centrą, kuriame matyti, jog aktyviai ruošiamasi vakarui: čia pat miestelio centre statomas laužas, skamba linksma, tranki muzika, šurmuliuoja vienas kitas šventės organizatorius.

Smalsiai apsidairiusios, sutinkame ir bendruomenės pirmininkę Sigitą Urbytė, kuri noriai sutinka daugiau papasakoti apie kaimą ir jo bendruomenės narius.

„Mūsų kaimas nedidelis, tačiau žmonės labai draugiški. Gyvename mes čia labai smagiai, turime tradicines šventes, kurias švenčiame kasmet – Jonines, šv. Velykas, gražiausią metų šventę – šv. Kalėdas. Na, o šiandien minėsime ir Užgavėnes„, – sako S. Urbytė.

Labiausiai, anot bendruomenės pirmininkės, žmonės džiaugiasi, kad pavyko kaime išsaugoti mokyklą – pradinio ugdymo skyrių, medicinos punktą, biblioteką, kadangi žmonių čia tikrai netrūksta, gimstamumas yra, o ir naujų jaunų šeimų sulaukia.

„Čia ir naujakurius senbuviai priima kaip savus, nes žmonės čia tikrai draugiški, svetingi. Taigi, visai mes gražiai čia gyvename, – džiaugiasi S. Urbytė, – ir kaip kiekvienas kaimas, taip ir mes, turime tas pačias problemas – šiek tiek nedarbo, šiek tiek alkoholizmo, tačiau tiesa ta, kad tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kaip sakoma, kas kaip moka, tas taip šoka…“

Bendruomenę vienija per pusšimtį narių

Bendruomenės pirmininkė neslėpė džiaugmso ne tik dėl vietinių žmonių geranoriškumo, bet ir aktyvumo – šiemet Skaistgirių bendruomenę sudaro per 50 narių. „Ir tai dar ne pabaiga„, – šūkteli Sigita.

Skaistgirių kaimo bendruomenė įsikūrė prieš devynerius metus, per šį laiką pasikeitė net trys jos pirmininkai, Sigita – ketvirtoji. Kaip ji pati sako, dar visai šviežiai iškepta, tačiau pasakodama apie bendruomenės pasiekimus, nepasididžiuodama padėkoja ir buvusiai pirmininkei, kurios dėka Skaistgirių kaimo centre puikuojasi naujutėlaitis sporto aikštynas.

Tačiau daugiausia Sigitos liaupsių sulaukia pirmasis bendruomenės pirmininkas Lionius Stanevičius. „Jis buvo puikus pirmininkas, turėjęs nuostabią komandą. Tai, ką mes dabar turime, viskas yra jo pastatytų pamatų dėka“, – sako naujoji bendruomenės pirmininkė Sigita.

Mokomės iš klaidų

Jau susipažinome su Skaistgiriais, todėl fotografė nusprendė man parodyti jos ir draugų pamėgtą vietą – šiek tiek už kaimo telkšantį tvenkinį, prie kurio vasaros metu sunku ir laisvą vietelę atrasti. Išvažiavusios už kaimo ribų stabtelėjome šalia ta pačia kryptimi žingsniuojančio jaunuolio Danielio. Pamanėme, jei jau to vyruko nepavežėme, tai bent jaunuolį prigriebsime, gerą darbą padarysime.

Susipažinusios su Danieliu, paaiškėjo, jog jis jau ne Skaistgirių, iš visai šalia esančio kaimo – Šaravų – gyventojas. Tačiau Skaistgiriai ne mažiau svetima gyvenvietė už tą, kurioje gyvena.

„Skaistgiriai – kaimas kaip kaimas, čia gyvena virš trijų šimtų žmonių. Jaunimo tarp jų taip pat gausu. O smagiausia tai, kad šiame kaime nei renginių, nei šiaip veiklos netrūksta“, – sako Danielis.

Moksleivis pasakojo, jog jaunimui, kaip ir visur, vasaros metu veiklos atsiranda daugiau, o štai niūriomis, šaltuku dvelkiančiomis žiemos dienomis, kada į mokyklą nereikia, nesibodi su medžiotojais į medžioklę išvykti ir varovais pabūti. Taip ne tik laiką prasmingai praleisdami, bet ir užsidirbdami.

Išleidusios Danielį šalia namų, apsukame automobilį ir judame atgal į Skaistgirius, nes kelias toks klampus, jog pasiekti norimą vietą tiesiog per sunku, gal net neįmanoma, nes vaikinukas pasakojo, jog tas tvenkinys buvo sunaikintas.

Vienatvė negąsdina

Jau norėjome atsisveikinti su Skaistgiriais, tačiau visai netikėtai tokią apsiniaukusią dieną pastebėjome gatve energingai žingsniuojančią senolę. Stabtelime ir nusprendžiame pakalbinti.

„O ką čia pasakosi apie kaimą? Gyvename, vargstame, skurstame ir tiek. Sveikatos mažai turime“, – ėmė dėstyti garbaus amžiaus moteris.

-O ar džiaugiatės, kad gyvenate būtent čia, Skaistgiriuose?

-Žinoma, kad džiaugiuosi, o kodėl nesidžiaugti? Atsikeliau į šį kaimą 1965 metais, čia ir vyrą suradau, po metų ir pirmagimės susilaukiau, dar po ketverių – antrojo vaiko– sūnaus, o 1972 metais pasaulį išvydo ir trečioji atžala – dar viena dukra.

-Čia ir vaikai jūsų augo?

-Čia čia… Tik deja po keliolikos metų, gyvenimas man atsuko nugarą – ištiko skaudi nelaimė – viena dukra nesulaukusi nė pilnametystės Kaune mirė. Ir čia likimo negandos nesibaigė – palaidojau ir jauną savo vyrą, nuskendo užtvankoje, kojas sutraukė… Tik atvykę narai sugebėjo jį ištraukti. Štai toks tas gyvenimas.

Skaudžiais prisiminimais besidalinanti senolė prasitaria, jog šiuo metu gyvenana viena ir tikina,  jog gyventi vienatvėje nėra taip ir blogai, esą prie visko priprantama.

„Vasarą daug darbo turiu: auginu braškes, avietes, daug daržovių. Jas, vaikeli, ir prižiūrėti reikia, todėl nėra kada nuobodžiauti, liūdėti. Turiu ir draugę čia, kaime, su kuria puikiai sutariame, sueiname, pabendraujame, arbatos atsigeriame. Negi liūdėsi visą likusį laiką“, – retoriškai klausia senolė.

Pasidomėjus, ar norėtų šiandien kaimą iškeisti miestą, skaistgirietė juokiasi, kad apie tai galvoti reikėjo anksčiau, o ne dabar, kada senatvė atėjo. „Į miestą reikėjo eiti, kai dar buvau jaunesnė, o dabar kas ten veikti pensininkei, nepratusiai prie tokio nuolatinio šurmulio. Tačiau jei galėčiau atsukti laiką atgal, tikrai eičiau gyventi į miestą. Būtinai!”, – neslepia Gema.

Gema? Taip taip, būtent toks šios senolės vardas. Išgirdusi jį net du kartus paklausiau, ar neklystu jį kartodama. Senolė ėmė juokauti, kad vardas tikrai ne tik kad retas, bet ir labai neįprastas. ,,Visi kelis kartus perklausia. Kartą nuvykusi pas gydytoją ir prisistačiusi jai, gydytoja sako man: ,,Koks čia žydiškas tavo vardas?”. O aš nepasimetusi pasakiau, kad visai ne žydiškas, nes ir pati į žydę visai nesu panaši”, – juokiasi Gema.

Štai tokia linksma gaida atsisveikiname su senole ir judame miesto link…

Pasiekė kelionės tikslą

Jau beveik palikusios Skaistgirius už nugaros, staiga Giedrei šūkteliu: ,,Žiūrėk, čia tas pats vyrukas, kuris stovėjo už žiedinės sankryžos Josvainių krypties link ir ,,tranzavo”. Tuomet trumpam susimąstėme, ar pėsčias jis sugrįžo namo, ar vis tik stabtelėjo geraširdis žmogus ir parvežė jį…

Atsisveikinusi su Skaistgiriais ėmiau svarstyti, jog šis kaimas išties kažkuo žavus, kažkuo įdomis, kažkuo pritraukiantis jaunas šeimas. Tačiau man šį kartą kažko pritrūko, todėl Skaistgiriams rašau – 7.

[#gallery=203#]