Sirutiškis – savo istoriją ir tradicijas puoselėjantis kaimas

Vis dar besitęsiantis bendruomenių pristatymo projektas į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name pakvietė dešiniajame Nevėžio krante vos 1 km į šiaurę nuo Kėdainių miesto pakraščio įsikūrusią ir apie 370 gyventojų turinčią Sirutiškio gyvenvietę. 

Sirutiškis, pagal gyventojų skaičių, yra didžiausias Surviliškio seniūnijos kaimas, besiribojantis su Kėdainių miestu. 

Pristatė kaimo istoriją

Renginio metu Sirutiškio bendruomenės centro aktyvistai susirinkusiuosius supažindino su bendruomenės metai iš metų puoselėjamomis tradicijomis, etnokultūriniu paveldu, pristatė įdomią kaimo istoriją, aktyvią veiklą, nagingus rankdarbių kūrėjus, kulinarinio paveldo puoselėtojus, dovanojo skambius, visų renginio dalyvių širdis sušildžiusius muzikinius kūrinius.

Kaimas, kitąmet švęsiantis 260 metų jubiliejų, palyginus yra jaunas, tačiau turintis įdomią istoriją. 

Žinomas nuo 1760 metų

Anot Sirutiškio bendruomenės seniūnaitės Kristinos Kulbienės, Sirutiškio kaimo pradžia siejama su gyvenvietėje pūpsančiu dvaru, kuris ilgainiui keitė šeimininkus ir vaizdą, tačiau sugebėjo išlikti iki šių dienų. 

„Kaimo pavadinimą Sirutiškis paveldėjo iš kadaise dvarą, kuris žinomas nuo 1760 metų, valdžiusio gero ir darbštaus dvarininko Simono Siručio. 

Po kurio laiko Sirutiškio dvaras tapo Komarovskių nuosavybe. Komarovskiai iš dvaro galutinai pasitraukė tik 1944 metais. 

Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, priklausė tarybiniam ūkiui. Vėliau statiniai ir parkas atiteko elektros aparatūros gamyklai, o 1995 metais dvaras buvo privatizuotas. 

Sirutiškio dvarą dabartiniai šeimininkai įsigijo geros būklės, mat sovietmečio pabaigoje pastatas buvo suremontuotas, o šiuo metu parko teritorija ir vėl yra tvarkoma. 

Dvarą supa įspūdingas parkas, kuriame gausu senų medžių – ąžuolų, europinių maumedžių, uosių, klevų. Šalia dvaro yra kapinaitės, kuriose palaidoti buvę dvaro savininkai“, – garsaus Sirutiškio dvaro ilgainiui besikeitusių šeimininkų istoriją mena kaimo bendruomenė.

Paliks tokį, kokį rado

„O mes, atėję į Sirutiškį, radome jį su nuostabiais Nevėžio vingiais, su dvaro rūmais ir su darbščiais bei savo kraštą besąlygiškai mylinčiais ir puoselėjančiais žmonėmis. Tikimės, kad būtent tokį kaimą galėsime palikti ir mūsų ateities kartoms“, – viliasi K. Kulbienė.

Puoselėja tradicijas

Pasiteiravus, kaip Sirutiškyje puoselėjamos iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir kaimo istorija, pasak K. Kulbienės, savo praeitį sirutiškiečiai bando išsaugoti labai įvairiai. 

„Kas dainose, kas nuotraukose, kas savo darbuose. Labai džiaugiamės, kad be tų žmonių, kurie apdainuoja mūsų kraštą, dar turime ir tokių, kurie tęsia gegužinių pamaldų tradicijas. 

Pagrindiniai iš jų – Kęstutis Volkus ir Viktorija Šelekienė. Mojavų tradicijos, šių žmonių dėka, Sirutiškyje puoselėjamos nuo 1961 metų.

Nors nerašome savo metraščio ar knygos, bet kuo daugiau visko stengiamės įamžinti fotografijose ir savo darbuose. Tiek mažuose kasdieniuose, tiek ir didesniuose, tokiuose kaip 250 metų jubiliejų paminėti medinės skulptūros „Angelas“ pastatyme ar fotografijų parodos „Šimtas atkurtos Lietuvos akimirkų Sirutiškyje“ atidaryme“, – užsimena K. Kulbienė. 

Sirutiškyje gausu nagingų žmonių, puikių tradicijų puoselėtojų, istorijos mylėtojų, apstu nuveiktų darbų bei ateities planų, o visa tai – tik aktyvios ir darbščios Sirutiškio bendruomenės dėka.

Parengė apie 20 projektų

„Bendruomenės centras Sirutiškyje gyventojų iniciatyva įkurtas nuo 2005 metų. Kitąmet švęsiančioje 15 metų jubiliejų asociacijoje – per 60 asmenų. Iš jų 11 aktyviausių asmenų sudaro bendruomenės branduolį, kurio nariai pagal savo kompetencijas yra atsakingi už tokias sritis kaip projektinė veikla, ryšiai su visuomene ir vietos savivalda, verslumo ir bendruomeniškumo skatinimas, kultūrinė ir sportinė veikla, vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų užimtumo skatinimas, aplinkos priežiūra bei ūkinė veikla. 

Per bendruomenės gyvavimo laikotarpį esame parengę apie 20 projektų. Trys pagrindiniai, didžiausi yra Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos ir Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis finansuoti projektai, tai – patalpų remontas, materialinės bazės sustiprinimas ir infrastruktūros įrengimas. 

Esame įgyvendinę nemažai projektų, kuriuos finansavo Žemės ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Kultūros paveldo, Kūno kultūros ir sporto departamentai. Žinoma, prie visų be išimties projektų prisidedame ir savo piniginėmis lėšomis. 

O svarbiausia ir brangiausia – mūsų bendruomenės narių savanoriškas neatlygintinas darbas dėl bendruomenės ir kaimo reikalų“, – projektinę veiklą apžvelgia Sirutiškio seniūnaitė. 

Gimė 40 naujagimių

Sirutiškio kolektyvams vadovaujantis Henrikas Docius pabrėžė, kad netrūksta Sirutiškyje ir aktyvaus jaunimo, kurį ilgainiui užsiaugino: „Paskaičiavome, jog per dešimtmetį apie 40 naujagimių mūsų gyvenvietėje atsirado.“

Turi tris kolektyvus

Sirutiškyje gyvena apie 370 gyventojų. Kaime yra medicinos punktas, biblioteka, parduotuvė, kaimo bendruomenės išpuoselėta aplinka. Šiame kaime yra net trys kolektyvai, kurie aktyviai gyvuoja, koncertuoja, linksmina ir savo dainomis džiugina ne tik savo bendruomenę, bet ir kitus. Tai – suaugusiųjų folkloro ansamblis „Radasta“, suaugusiųjų liaudiškos muzikos kapela „Pastogė“ bei entuziastinga ir muzikinių gebėjimų nestokojančių vaikų ir jaunimo liaudiškos muzikos kapela „Siručiukai“.

Kolektyvams vadovauja kultūros darbuotojai, ilgamečiai Sirutiškio kaimo gyventojai – Henrikas Docius ir Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė, kurie džiaugiasi, kad Sirutiškio kaimas dar gyvena, kuria, dainuoja.

Turi didžiulę paramą

Metai iš metų ir žingsnis po žingsnio Sirutiškio bendruomenė stengiasi sukurti vietos bendruomenei patrauklią infrastruktūrą. Šiandien kaimo gyventojai jau gali džiaugtis savo darbo vaisiais. 

„Sirutiškyje turime gražius, šviesius ir šiltus bendruomenės namus, prie bendruomenės centro įrengtą modernią, šiuolaikišką erdvę, kur mažieji gali žaisti vaikų žaidimų aikštelėje, norintys pasportuoti gali mankštintis lauko treniruoklių pagalba. 

Sirutiškyje pastatyta nauja lauko scena – puiki erdvė kultūriniams, edukaciniams ir laisvalaikio renginiams. Naujas takelis, mažosios architektūros detalės ir nuostabūs bendruomenės narių rankomis sukurti daugiamečių augalų gėlynai – džiaugsmas akiai. 

Pasiekti šitokius bendruomenės rezultatus mums padeda Surviliškio seniūnijos seniūnės Vandos Petrauskienės parama. Bėdoje niekada nepalieka vietos ūkininkai bei Sirutiškyje veikiančios verslo įmonės MB „Kėdainių akmenukas“, Daivos Gronckienės įmonė „Raganė“ bei Jūratės Karalevičienės įmonė“, – bendruomenės rėmėjus vardija K. Kulbienė.

Gausu renginių

Sirutiškis gausus kultūriniais renginiais, prie kurių organizavimo prisideda ne bendruomenės centro nariai, bet ir Kėdainių kultūros centro Sirutiškio skyriaus darbuotojai. Čia bendruomenė švenčia įvairias šventes, tiek tradicines visoje Lietuvoje, tiek tik šiam kraštui būdingas. 

Plukdo vainikėlius

„Iš visų Sirutiškio bendruomenės švenčių norėčiau išskirti dvi. Tai – Joninės ir šv. Kalėdos. Šios šventės su kultūros darbuotojų pagalba išaugo iš bendruomenės centro iniciatyvų ir jau spėjo tapti tradiciniais mūsų kaimo renginiais. 

Joninių šventė po ilgos pertraukos į kaimą sugrįžo 2007 metais. Ir dabar jau galime drąsiai teigti, jog tai mūsų tradicinė kaimo šventė, kasmet suburianti ne tik Sirutiškio ir aplinkinių kaimų gyventojus su vaikais ir anūkais, bet ir jų draugus bei buvusius kaimo gyventojus su šeimomis. 

Stengiamės, kad šis renginys būtų patrauklus ir įvairiapusiškas. Susirinkusius linksmina įvairios koncertinės programos, visų norinčių laukia edukacinės ar pramoginės erdvės, išalkusius pamaitina sirutiškietišku šiupiniu, pagamintu pagal tik keliems iš mūsų žinomą receptą. 

Joninių dieną būtinai pasveikiname savus bei į svečius atvykusius Jonus ir Janinas. Leidžiantis saulei einame į Nevėžį plukdyti vainikėlių, o šią ypatingą dieną užbaigiame paparčio žiedo paieškomis“, – Sirutiškyje jau daug metų švenčiamą Joninių šventę pristato K. Kulbienė. 

Dovanos ne tik sirutiškiams

„Kalėdinį renginį Sirutiškio bendruomenėje vaikams šiemet turėsime tarpušventyje, gruodžio 28 dieną.  Tai Sirutiškyje taip pat jau tradicija tapusi šventė, kurios metu kaimą aplanko Kalėdų Senelis. Jis dovanomis palepina ne tik Sirutiškio, bet ir aplinkinių kaimų, Mociūnų, Vaidatonių Čiurelių, Kutiškių, Daškonių, vaikus. 

Į šventę susirinkę vaikučiai bei jų tėveliai turi puikią progą pabūti drauge, pažiūrėti jiems skirtą spektaklį, pažaisti žaidimų ir linksmai pasiausti“, – apie kalėdinę kaimo šventę vaikams šneka seniūnaitė.

Dega gandrų palydų laužas

Taip pat Sirutiškio žmonės kasmet švenčia mažąsias Velykėles. Kasmet kaime tradiciškai minima ir šienpjovių šventė, kada kaimo vyrai išlydimi į plačiuosius Sirutiškio laukus. Sirutiškyje gausybė tiek mažesnių, tiek didesnių švenčių, kurios pritraukia svečių iš visur.

Volkus Sirutiškį garsina tradicinėmis gandrų palydėtuvėmis. Šios šventės metu susirinkusiems vietos gyventojams ir svečiams iš visos Lietuvos pasakojama apie gandrų gyvenimą, jų pagrindinius įpročius. Per šventę kasmet kuriamas gandrų palydų laužas. 

Pasirūpina skaniu maistu

O kaip gi linksmų švenčių metu apsieiti be gardžiai kvepiančio ir nepaprastai skanaus kulinarinio paveldo patiekalų, kuriais Sirutiškyje tikrai yra kam pasirūpinti. Išskirtinis sirutiškiečių patiekalas – Joninių šiupinys. 

Šiupinį Joninių šventei gamina jo receptūrą pats sugalvojęs Steputis Ernestas, kuris gyvena Sirutiškyje. Mėgstantis pamedžioti vyras dažniausiai ruošia kiek aštroką patiekalą, kurio svarbiausias ingredientas – šiupinio gaminimas laužo liepsnose. 

Daugumai jau gerai pažįstamas K. Volkus džiovina ir siūlo paragauti nepaprasto skonio įvairiausių arbatžolių arbatų. 

Uoliai tvarkosi

Tarp gausybės linksmybių sirutiškiečiai atranda laiko ir padirbėti. Su visa Lietuva kaimo gyventojai dalyvauja akcijoje „Darom“.

„Uoliai tvarkomės bendruomenės centro kieme ragindami apsišvarinti ir visus kitus kaimo gyventojus. Rūpinamės kultūros paveldo išsaugojimu. Kultūros paveldo departamento lėšomis mūsų seniūnaitijoje esančiame Vaidatonių piliakalnyje įrengėme informacinę lentą, kuri piliakalnį aplankiusiems keliautojams padeda susipažinti su šia vieta. Visą šiltąjį sezoną savo jėgomis prižiūrime bendruomenės centro veją, gėlynus bei kitas viešąsias erdves. 

Jei reikia, galime suteikti žolės pjovimo paslaugas ir kitiems asmenims, nes vieno iš projektų lėšomis esame įsigiję sodo traktoriuką“, – pabrėžia K. Kulbienė.

Mėgsta siūti

86-erių metų V. Šelekienė būdama vos vienerių metukų iš pradžių atsikėlė gyventi į Daškonis. Sirutiškyje moteris pradėjo gyventi tik nuo 1965 metų. Garsioji gegužinių pamaldų organizatorė turi aistrą siuvimui.

Labiausiai senjorė mėgsta siūti prijuostes, kurias pristatė ir bendruomenių prisistatymo renginyje, tačiau ilgainiui moteris yra išbandžiusi ir kitokių rūbų siuvimo. 

Lanko repeticijas

Nuo senų laikų siūti savarankiškai išmokusi V. Šelekienė teigia, kad dabar tą daryti jau kur kas sunkiau. 

„Akys nebe taip gerai mato. O va kolektyvo organizuojamas repeticijas visas lankau. Smagu, kad mane, tokią garbaus amžiaus moterį, vadovas dar laiko“, – pasidžiaugia V. Šelekienė.

Renginio metu lankytojai vaišinosi gardžiu šiupiniu, Sirutiškyje kepta duona, gamintu sūriu, virta uogiene, gardžiu skruzdėlynu bei išskirtine arbatžolių arbata. 

3 86-erių metų V. Šelekienė būdama vos vienerių metukų iš pradžių atsikėlė gyventi į Daškonis. Sirutiškyje moteris pradėjo gyventi tik nuo 1965 metų.

4 Kaimo kolektyvams vadovaujantis kultūros darbuotojas ilgametis Sirutiškio kaimo gyventojas Henrikas Docius nori pasidžiaugti, kad Sirutiškio kaimas dar gyvena, kuria, dainuoja.

1 „Stengiamės, kad šis renginys būtų patrauklus ir įvairiapusiškas. Susirinkusius linksmina įvairios koncertinės programos, visų norinčių laukia edukacinės ar pramoginės erdvės, išalkusius pamaitina sirutiškietišku šiupiniu, pagamintu pagal tik keliems iš mūsų žinomą receptą“. K. Kulbienė.

2 Kaimo pavadinimą Sirutiškis paveldėjo iš kadaise dvarą, kuris žinomas nuo 1760 metų, valdžiusio gero ir darbštaus dvarininko Simono Siručio. Po kurio laiko Sirutiškio dvaras tapo Komarovskių nuosavybe. Komarovskiai iš dvaro galutinai pasitraukė tik 1944 metais. Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, priklausė tarybiniam ūkiui. Vėliau statiniai ir parkas atiteko elektros aparatūros gamyklai, o 1995 metais dvaras buvo privatizuotas.