Pelutava: čia vyrauja grožis, tvarka ir ramybė

Šį kartą lankomės Pernaravos seniūnijos Pelutavos kaime. Čia pamatysime ir supjaustytą automobilį, ir daug gražių, tvarkingų sodybų. Čia sutiksime daug darbščių, kūrybingų ir įdomių žmonių. Pelutavos kaimas išsiskiria savo tvarka ir ramybe, versliais ir gražią gyvenamąją aplinką kuriančiais žmonėmis.

Graži popietė

Šįkart netenka ilgai svarstyti, į kokį Kėdainių kampelį keliausime. Seniai buvome Pernaravos seniūnijoje, tad nutariame patraukti ten. Susidėję fotoaparatus ir kitą įrangą, nusiteikę bendrauti ir pažinti naujus žmones mes išvykstame. Saulėta trečiadienio popietė kaip tik tinka susipažinti su dar vienu Kėdainiu rajono kaimu. Sėdame į automobilį ir važiuojame Josvainių kryptimi.

Atokus kaimas

Važiuojame ir per daug negalvojame, į kokį kaimelį šiandien nuvyksime. Važiuojame Pernaravos kryptimi. Bevažiuodami išvystame kelio ženklą, kuris nurodo, jog už dviejų kilometrų pasukus į šoną bus Pelutava. Ilgai nemąstę nutariame, kad šiandien lankysimės būtent šiame kaime. Iki šiol čia esame buvę vos kelis kartus, tačiau niekuomet nenarpliojome kaimelio taip, kaip įprastai darome „Toliau nuo miesto“ rubrikoje.

„Perlūžęs“ automobilis

Įvažiavę į kaimą nusprendžiame keletą kartų jį apvažiuoti, apsidairyti. Tačiau mūsų žvilgsniai netikėtai užkliūva už kaimo viduryje stovinčio „perlūžusio“ automobilio. Viena dalis „penktuko“ stovi įlėkusi į namą, kita dalis įsmigusi į žemę. Atrodo išties įspūdingai. Įdomu, kas šis žmogus, sumastęs sukurti tokį performansą kaimelio viduryje. Eime į sodybą susipažinti!

Žymus sportininkas

Kieme sėdintys du vyrai įtariai mus nužvelgia. Netrukus prisistatome ir susipažįstame. Sodyboje laiką leidžia žymus sportininkas Raimis bei užkietėjęs vietos ugniagesys Petras. Vyrai šildosi saulutėje, šnekučiuojasi, mėgaujasi šiltais saulės spinduliais.

„Šis automobilis man yra labai svarbus. Daug gyvenime su juo važiuota. Daug trasų jis yra matęs. Restauruoti jo negalėjome, tad nutarėme, kad čia sodyboje reikia ką nors iš jo padaryti. Na, ir padarėme, padarėme meną. Dabar prašalaičiai net sustoja, pasidairo, nusifotografuoja. Visiems labai įdomu ir neįprasta. Na, o jei kitiems pakelia nuotaiką, tai, manau, gerai mums pavyko“, – juokiasi buvęs žymus sportininkas, lenktynininkas Raimis.

Toptelėjo mintis

„Šis automobilis dalyvavęs ralyje, žiedinėse lenktynėse, krose. Jis yra trofėjinis, išties man reiškia labai daug. Tad nusprendžiau – tegul būna jis čia, sodyboje, kurioje mėgstu leisti laisvą laiką. Sodyboje aš negyvenu nuolat, tik atvažiuoju, bet tvarkomės kiek tik galim. Daug čia visokių menų yra, turime ir menininkų šeimoje, tad kuriame visi kartu. Man šis automobilis yra daugiau pramoga, toks linksmas pajuokavimas“, – prideda automobilio savininkas.

Labai tvarkinga

Iš tiesų, Raimio sodyboje labai tvarkinga, jauku ir gražu. Čia yra įrengta net lauko sporto aikštelė, kurioje anksčiau, kai nebuvo įrengto bendruomenės aikštyno, sportuodavo kaimo jaunimas.

„Man negaila, tegul tik naudojasi, tik sportuoja. Čia aš atvykstu praleisti laisvą laiką, pailsėti nuo didmiesčio triukšmo. Pats esu iš Kauno, tad sodyboje man tikra atgaiva. Kaimas yra tas kampelis, kuriame aš pailsiu visapusiškai“, – paaiškina Raimis.

Gyvenimas teka

Raimis žingsniuoja toliau pasikalbėti apie sportą su mano kolega fotografu, o aš pasilieku su vietos gyventoju Petru. O jis – tikras kaimo patriotas. Daugybę metų dirba Rugėnų ugniagesių komandoje, organizuoja bendruomenės renginius, bando išjudinti kaimo kultūrinį gyvenimą. O sekasi žmogui įvairiai, kaip jis pats sako, kai nėra daug jaunų žmonių, ne kažką ir nuveikti pavyksta. Bet svarbiausia pastangos.

Sunku suburti

„Štai bus vasaros šventė, bus sporto varžybos. Žvejų varžyboms dalyvių surinksim, bet virvės traukimui kažin. Reikės labai pasistengti. Labai mažai kaime to jaunimo belikę, visi išvažiavę kas kur, o likusieji nesiveržia į kultūrinius renginius. Anksčiau tai buvo laikai, o tai buvo renginiai, šokiai. Ne taip, kaip dabar. Dabar pasiruošiame, patys organizatoriai pašokame, ir tiek. Per paskutinius šokius susirinko tik penkiolika jaunuolių. Argi čia šokiai? Na, liūdna, kad taip yra, bet ką padarysi. Mes viską padarome, kas nuo mūsų priklauso“, – liūdesio neslėpė Petras.

Kas išvyksta, neparvyksta

„Daug jaunuolių iš kaimo važiuoja į Kauną, ten mokosi ir vėliau pasilieka. Mano sūnus mokosi Kaune, tai net nežada grįžti. O ką čia sugrįžus vaikui daryti? Tegul mokosi ir dirba didmiesty, kur bent yra prošvaisčių kažką pasiekti, susikurti gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad sūnus pasirinko sunkų, bet rimtą mokslo kelią. Labai didžiuojuosi sūnumi. Gerą vaiką užauginome“, – nusišypso Petras.

Saugo gyvybes ir turtą

Petras visą savo gyvenimą atidavė gaisrinei, atidavė tam, kad galėtų saugoti žmonių turtą ir gyvybes.

„Stengiasi ugniagesiai vyrai kiek gali, tik gaila, kad technika jau tokia sena, kad dažnai tenka remontuoti. Štai ir dabar grįžau iš Kėdainių, nes guoliai subyrėjo mūsų gaisrinei. Patys vyrai remontuoja, tvarko. Jei bus iškvietimas, juk reikės skubėti. Žmonės juk nori kuo greičiau pamatyti gaisrinę, kad ši išgelbėtų jų degantį turtą. Tad taip ir vargstame“, – dėsto kaimo ugniagesys.

Gyvenimas geras

Vis tik Petras nelinkęs verkšlenti, vyras dirba, uždirba šeimai pinigus, galbūt ne tiek kiek norėtųsi, bet, kaip pats sako, gyventi galima.

„Galima gyventi kaime tikrai. Vieni važiuoja dirbti į Kauną, kiti dirba pas vietos ūkininkus. Norintys dirbti tikrai visi ras darbą. Štai aš net du naujus gaisrininkus radau mūsų komandai. Du jauni, geri vyrukai, vietiniai. Vyrukai nori dirbti, stengiasi. Labai šaunu. Yra dar likę jaunimo, tik labai nedaug. Ką padarysi, kaimas mažėja, taip visur yra ir nieko mes pakeisti negalime“, – atsidūsta vyriškis.

Versli moteris

Atsisveikiname su įdomiais pašnekovais ir keliaujame toliau. Žinome, kad kaime gyvena žinoma gėlininkė Ingrida. Sukame į jos kiemą. Ši mus pasitinka ir paprašo luktelėti, apsidairyti jos valdose. Mes ir keliaujame pamatyti tų išgirtų gėlynų. O jie čia milžiniški! Moteris augina gėles ir šiltnamyje, ir laukuose. Na, ir verslūs tie Pelutavos žmonės! Kas nenori dirbti kitam, pats verslą sugalvoja.

Gyventi galima

„Aš sakau, kad iš gėlių gyventi tikrai galima. Žinoma, daug darbo ir pastangų reikia įdėti. Daug domėtis, daug skaityti, suprasti. Tikrai daug išmanymo reikia norint tas gėlytes auginti. Be to, užauginti neužtenka, reikia jas ir parduoti, kad turėtum pinigėlių už ką kitas sodinti, visą gerovę kurti. Tad taip ir gyvenu, dirbu gėlyne, auginu gėlytes, prižiūriu, o po to vežu jas į turgavietes parduoti. Versliukas šioks toks, o ką kaime daugiau daryti. Man patinka auginti gėles, tad tai ir darau“, – dėsto gėlininkė Ingrida.

Būtina atsipalaiduoti

Nors sakoma, kad darbas žmogų puošia, tačiau Ingrida sako, kad žmogui būtina ir atsipalaiduoti. Moteris tai daro užsiimdama joga.

„Reikia ir atitrūkti nuo darbo. Nes gėlės… rytą, vakarą, dieną, naktį. Žmogui būtina ir pasilsėti, atitrūkti nuo savo kasdienės veiklos. Po to ir tas darbas lengviau einasi. Tada ir mielesnis, ir lengvesnis jis atrodo“, – paaiškina visada besišypsanti moteris.

Lieka mažai

Atsisveikiname su Ingrida ir keliaujame toliau. Kaimelyje išvystame parduotuvę, tad nusprendžiame aplankyti ir ją. Kas gi daugiau, jei ne pardavėja žinos, kaip kaime žmonės gyvena.

Parduotuvėje sutinkame pardavėją Jūratę. Moteris nelabai nori fotografuotis, bet fotografas ją prikalbina. Jūratė sako, jog kaime lieka vis mažiau jaunų žmonių, o senoliai išmiršta, lieka apleistos trobos.

„Jaunimas arba išvažiuoja, arba lieka čia. Jei lieka čia, dirba sunkiai nuo algos iki algos. Dažnai ir tėvai jiems padeda. Tie, kurie nori mokytis, važiuoja į didmiestį. Ten kažką pasieks žmonės. Kaip aš sakau, kaime liko tik tie, kuriems užtenka tiek, kiek turi, kurie nenori siekti gyventi daug geriau. O tie, kurie siekia, jie išvažiuoja. Deja, bet taip yra. Jaunimas išvažiuoja, o kaimas tuštėja. Dar ir seni žmonės išmiršta, kaimas mažėja. Kažin kas čia dar po dešimties metų bus. Nežinau, oi nežinau“, – susimąsto pardavėja Jūratė.

Atlyginimai nedžiugina

„Blogiausia, kad kaime nėra galimybės padoriai uždirbti. Mes tai pripratę, kiek turime, tiek mums ir užtenka. Bet gi jaunas žmogus nori daugiau, nori siekti kažko. Nori gyventi geriau. O mūsų kaimas yra tokioje vietoje, kad iki Kėdainių – toli, iki Kauno – dar toliau. Be automobilio niekur, autobusai važiuoja retai. Kas belieka, dirbti už minimumą ir tiek“, – visus taškus ant „i“ sudeda kaimo žmones puikiai pažįstanti prekybininkė.

Kaimyniški žmonės

Atsisveikiname su Jūrate ir keliaujame toliau. Keliaujame kokių gražių vaizdelių paieškoti. O vaizdai Pelutavoje tikrai labai gražūs – sodybos labai tvarkingos, pievutės visur nušienautos. Labai gražu. Netrukus pamatome krūmynuose besidarbuojantį vyriškį. Tai kaimynei į pagalbą atskubėjęs Vidas.

„Padedu kaimynei, reikia gyvatvorę pagražinti. Reikia kaimynei padėti, nori, kad tvarkingai atrodytų krūmeliai, tai aš juos truputį aptvarkysiu ir bus gražu. Reikia gražiai gyventi“, – nedaugžodžiauja Vidas ir puola darbuotis toliau.

Netikėtas atradimas

Atrodo, kad savo kelionę į Pelutavą jau baigėme. Tačiau važiuojant akys užkliūva už taip nuostabiai sutvarkytos sodybos, kad nesustoti tiesiog negalime. Tai – senjoro Mykolo namas.

„Šį grožį kuriame nuo pat 1988 metų. Čia buvo paprastas alytnamis, bet mes jį sutvarkėme taip, kad jo net atpažinti neįmanoma. Tvarkomės ir kieme, ir viduje. Štai ir tvenkinuką išsikasiau, žuvis auginu“, – dėsto gerai nusiteikęs senjoras.

Augina kiaules

Mykolas mus nustebina, mat senjoras savo sodyboje augina ne tik vištas, bet ir kiaules. Vyras mums kiaulaičių neparodo, nes laikosi nustatytų griežtų reikalavimų. Tačiau visame kaime jis tik vienintelis tas kiaulytes ir laiko, „šiuolaikiniai“ kaimo žmonės gyvulių jau nebelaiko. Tačiau Mykolas gerbia tradicijas bei nori valgyti šviežią bei sveiką mėsą.

„Ką užsiaugini, tą ir valgai. Ar ne taip? Turime dar sveikatos su žmona, tai ir auginame pora kiaulaičių, keletą vištų. Reikia juk kažką dirbti. Anksčiau turėjau ūkį, tai ten dirbdavau nuo ryto iki vakaro. O dabar esu senjoras, tad bent tokį darbą dirbu su mielu noru“, – šypsosi vyriškis.

Kaimas gražėja

Mykolas patvirtina mūsų samprotavimus, kad kuo toliau, tuo labiau kaimo žmonės nori gyventi gražiau.

„Kaimas tikrai gražėja. Žmonės darosi tvarkingesni, labiau myli ir puoselėja savo aplinką. Kad ir mes, sukamės kieme kiek galim, kad tik viskas būtų sutvarkyta. Taip ir visas kaimas, dirba žmonės, stengiasi, tad ir gyvename gražiai“, – apibendrina senjoras.

[#gallery=1444#]