Paobelys: senas kaimas, dvelkiantis jaunyste
Su rubrika „Diena kaime“ jau aplankėme net 42 kaimus, susipažinome su begale skirtingų – malonių ir ne itin draugiškų žmonių. Ir tik viešint Paobelyje susimąsčiau, kokią reikšmę turi ši rubrika…Kiekvienas mano parašytas straipsnis, jame pastebėtos detalės ar išreikšta konkreti nuomonė yra svarbi būtent mūsų skaitytojams.
Kaimas, pakeitęs požiūrį
Šių kelionių metu mes esame tie nematyti personažai iš laikraščio eilučių, kuriose pasitelkę vaizduotę ir jūs kartu su mumis atsiduriate tų kalbintų žmonių kieme, namuose. Keista ir labai smagu išgirsti, kai vieno ar kito kaimo aplankytas gyventojas pasako: „Aš visada skaitau „Dieną kaime“ ir visada pagalvoju, kaip būtų, jei jūs pas mane atvažiuotumėte, ką reikėtų sakyti?!“ Ir štai mes čia, stovime priešais jus, norime bendrauti ir sužinoti, kad ir apie paprastą jūsų kasdienybę. Mums viskas įdomu ir nesvarbu jūs jaunas ar pagyvenęs, santūrus ar iškalbus.
Taigi pagalvojusi suprantu, kad po Kėdainių rajoną mes keliaujame ne vienos – su mumis keliauja visas pulkas ištikimų skaitytojų, kurie kiekvieną kartą išgyvena visus kelyje patirtus džiaugsmus ir negandas, kurių, deja, mes taip pat neišvengiame: kartais esame iš kiemų išvaromi, kartais tiesiog ignoruojami, o dar kitais atvejais ir į šuns dienas išdedami… Tačiau kartais sutinkame pačių nuostabiausių žmonių, kurie ne tik noriai su mumis šnekučiuojasi, pasidalina savo džiaugsmais ir rūpesčiais, bet ir šilta arbata šaltomis žiemos dienomis pavaišina.
Na, o dabar keliaujame į Paobelį – kaimą, kuris iš dalies pakeitė mano požiūrį, leido suprasti, kokie mes skirtingi, bet drauge ir panašūs.
Pirmasis pašnekovas – „lifosietis“ veteranas
Kėdainius nuo Paobelio skiria vos keturi kilometrai, o automobiliu ši gyvenvietė pasiekiame per penkias minutes. Nors šis kaimelis visai greta miesto, prisipažinsiu, iki šiol niekada neteko čia lankytis. Tačiau turiu pasakyti, jog pirmasis kartas šiek tiek nustebino ir kartu sužavėjo.
Sukant ratus po gana siauras gyvenvietės gatveles ir besidairant pašnekovų, pajutau, kad net galva apsisuko. Atrodo gyvenvietė išties nedidelė, tačiau gatvelių čia tikrai netrūksta. Taigi vienos iš jų pabaigoje sutikome pirmąjį šios „Dienos kaime“ pašnekovą „lifosietį“ veteraną Aleksą.
– Sveiki! Darome rubriką „Diena kaime“… Žmonių kažkaip mažoka pas jus. Esate pirmasis, kurį sutikome. Kodėl taip tuščia pas jus?
– Netuščia, netuščia. Yra ir čia, ir ten žmonių (pirštu į gyvenamuosius namus rodo vyras). Aš vis pagalvoju: „Na, velnias, ką čia pasakyti reikėtų, jei pas mane atvažiuotų žurnalistai.“ (juokiasi) Nebūčiau išėjęs malkų, tai ir sutikę nebūtumėte.
– Štai mes ir čia. Džiaugiamės, jog pagaliau kažką sutikome. O kad jau taip atsitiko, prašysime papasakoti ką nors gero apie Paobelį (nusišypsau taip pat).
– Daug gero galiu pasakyti… Pirmiausia tai, jog čia gyvena nuolat besitvarkantys žmonės. Pasižvalgiusios atidžiau pamatytumėte, kad tik viena kita sodyba čia apleista. Štai ant kampo jau bene 30 metų sodyba niekaip neužbaigiama. Kartu su mumis pradėjo statyti, o va niekaip ir neužbaigė…
Trukt už vadžių, vėl iš pradžių
Staiga pašnekovo akys stabtelėjo ties mobiliuoju telefonu, į kurį įrašinėjamas pokalbis: „Jūs čia įrašinėjate? Be reikalo… Geriau užeikite į kambarį, pasikalbėsime, tačiau tik neįrašinėkite“, – besišypsodamas sako Aleksas.
„Neatsiminsiu visko, ką papasakosite“, – besišypsodama atsakau pašnekovui ir paprašau pratęsti mintį apie Paobelio gyventojus bei paties kaimo grožį, tačiau Aleksas patikina, kad reikėjo čia apsilankyti vasarą, kai žolytė žaliuoja, gėlės žydi ir žmonių daugiau šurmuliuoja. Pasak jo, žiema – netinkamas metas.
– Jūsų sodyba atrodo viena iš labiausiai puoselėjamų ir prižiūrimų. Sakykite, kieno tai nuopelnas: jūsų ar žmonos?
– Žmonos, žinoma. Architektė, nėra ko norėti (šypsosi)… Ji planuoja, o aš padedu. Manau, jog moteriai priklauso visus tris kampus laikyti, o vyrui – tik vieną (juokiasi).
– Aleksai, o ar seniai gyvenate Paobelyje?
– Čia gyvename jau gal 45-erius metus. Iš tų senesnių, kurie kartu statėsi namus, jau nemažai išėjo anapilin. Todėl dabar namus perperka arba naujus statosi jauni žmonės. Žinoma, daugelis jaunų šeimų perėmė savo tėvų namus.
Žmonės sensta…
Paprašėme Alekso dar šiek tiek papasakoti apie kaimo bendruomenę, tačiau vyras patikino, kad pastaruoju metu žmonės vis vangiau ima bendrauti, dalyvauti įvairiuose renginiuosi ar organizuoti veiklą kaimo gyventojams.
„Kai buvome jaunesni, su žmona taip pat priklausėm bendruomenei, tačiau pastaruoju metu atitolome ir mes. Pamenu, anksčiau ir prie Obelės visi susirinkdavome, „pabaliavodavome“ kultūringai, švęsdavome ir gegužines, tačiau visi buvome jauni. Žmonės sensta… Svarstau, kad galbūt todėl nebelieka to noro ir sveikatos daryti tai, ką darėme, kai buvome jaunesni“, – svarsto Aleksas.
Padėkojusios pirmajam mūsų pašnekovui ir jo ištikimam draugui Rikiui, kuris mus pasitiko skalydamas, o išlydėjo meiliai besiglaustydamas, atsisveikiname ir judame toliau.
Išvarė iš kiemo
Kaip jau pradžioje minėjau, pačių netikėčiausių nutikimų kaskart išgyvename besilankydamos kaime, tačiau apsilankymas Paobelyje į mūsų atmintį įsirėžė tikrai ilgam…
Kadangi žmonių Paobelyje sutikti tapo tikru iššūkiu, besisukinėdamos po gyvenvietės gatveles ėmėmės dairytis atidžiau. Ir mums pasisekė!
Nutirpęs sniegas ir pro debesis skaisčiai šviečianti saulutė kalbėte kalba, jog ateina pavasaris, todėl jaunesniems tampa vis smagiau ne tik pasimėgauti, bet ir pasinaudoti gražiu oru – kiemą apsitvarkyti, langus nusivalyti, automobilį nusiplauti.
Taigi viename kieme pamatėme automobilį plaunantį jauną vyrą, kurį skubėjome pakalbinti. Prisistačiusios, iš kur esame ir ką veikiame, pasiūlėme trumpai pasikalbėti. Štai ir pokalbis: „Kaime tu kaime (juokiasi). Gal batus nuplauti geriau (juokiasi)? Aš ne vietinis, neturiu ką papasakoti… Jei būčiau vienas, pakviesčiau į svečius, bet, deja… Eikite pas priešais gyvenančią kaimynę, ji viską mato, viską girdi ir viską žino“, – kalbėjo vyras. Na, o kol kalbėjo – ir už rankų laikė, ir žingsnis po žingsnio iš kiemo išvedė. O tada…. Ir vartus uždarė! Štai taip. Nei informacijos, nei nuplautų batų…
Sunku nupasakoti, kokie nemalonūs jausmai tokiais momentais aplanko, tačiau ir neverta… Ne tam skirta ši rubrika.
Nuo vilko ant „meškos“
Yra tokia patarlė „Bėgsi nuo vilko, užšoksi ant meškos“. Niekam nė aiškinti nereikia, ką ji reiškia… Tačiau šį kartą bėgusios nuo „vilko“ sutikome ne mešką, o Paobelio naujakurį Vytautą.
Prasukusios dar kelis ratus stabtelėjome prie kiemo vartų, už kurių pastebėjome raudoną automobilį praviromis durelėmis. Nusprendėme, jog namie tikrai kažkas yra. Palūkuriavusios šalia vartų ir pabendravusios su šio kiemo sargu – šuneliu visai netrukus sulaukėme ir namo šeimininko, kuris maloniai sutiko su mumis pasikalbėti.
„Visuomet šeštadieniais skaitau „Dieną kaime“, – šypteli Vytautas. – Tačiau apie Paobelį nelabai ką ir pasakyti galiu. Esu šio kaimo naujakuris, tačiau pirmas įspūdis apie kaimą tikrai geras. Anksčiau gyvenau Pašiliuose, tačiau pagausėjus šeimai pritrūkome vietos, todėl nusprendėme įsikurti čia. Be to, ir darbas, miestas arčiau, susiekimas puikus. Gaila tik, kad parduotuvės nėra, tačiau problemos nematau, nes apsiperkame artimiausiame miestelyje – Pelėdnagiuose arba mieste po darbo.“
Vytautas sako, jog Paobelio gyventojus pažįsta tik tuos, kurie kartu su juo dirba AB „Lifosoje“, tačiau tiek apie juos, tiek apie aplinkinius kaimynus atsiliepia tik teigiamai:
„Kaimo žmonės draugiški, kaimynai paslaugūs. Kai tik įsikūrėme čia, kaimynai sakė „Jei reikės pagalbos, kreipkis, padėsime“, – šypsosi naujakurys.
Klausėme Vytauto ir apie kaimo bendruomenę, tačiau visai neseniai Paobelyje apsigyvenęs vyras neturėjo, ką pasakyti šiuo klausimu, todėl pasiūlė pakalbinti pačią kaimo bendruomenės pirmininkę ir net iki jos namų pasisiūlė palydėti. Štai, kur malonus žmogus! Tačiau bendruomenės pirmininkės šį kartą namuose neradome…
Beatsisveikindamos su Paobeliu stabtelėjome kitoje gatvės pusėje ant kalno, nuo kurio puikiausiai atsiveria šio kaimo vaizdas: tai nedidelė, tačiau labai jauki gyvenvietė, kurioje įsikūrę labai skirtingi žmonės. Tačiau, manau, jog tai nieko keista, nes kiekvienas iš mūsų turime savo principus ir nuomonę, kuri ne visuomet ir ne visiems patinka. Taigi šiuo klausimu esame ir unikalūs, ir drauge labai panašūs…
Atsakymas Aleksui
Ar nepamiršote mūsų pirmojo pašnekovo Alekso? Šiam kaimo gyeventojui buvo labai svarbu, kokiu pažymiu įvertinsime Paobelį. Taigi, Aleksai, už tai, kad galiausiai sutikote kalbėtis įrašinėjant mūsų pokalbį, už tai, kad kaime gyvena daug malonių ir paslaugių žmonių (vienas iš jų – Vytautas), ir už tai, kad kaimo nesibaido ir jaunos šeimos, Paobelį vertiname devynetui!
[#gallery=32#]
