Paobelys – prasmingų pokyčių gyvenvietė

Visai netoli Kėdainių įsikūrusi Paobelio gyvenvietė stebina itin atsinaujinusia infrastruktūra bei į kaimelį vis dažniau gyventi atsikeliančia jaunąja karta.

Visa tai be ilgų išvedžiojimų paneigia gandus, kad Paobelys – tik senų žmonių gyvenvietė.

Kėdainių pietrytiniame pakraštyje, Nevėžio kairiajame krante, tarp Obelies ir Šerkšnės upių esančioje gyvenvietėje šiuo metu gyvena apie 350 gyventojų, kurie itin džiaugiasi prasmingais jos pokyčiais.

Pastaraisiais metais kaimelyje išdygo daug naujų namų, kuriuose kuriasi jaunimas, jaunos šeimos.

O kodėl? Matyt, tai lemia ir geografinė padėtis. Juk Kėdainiai, kaip sakoma, vos ne ranka pasiekiami. Jei ne nuosavu automobiliu, tai visuomeniniu transportu į miesto centrą galima nuvažiuoti kone per dešimt–penkiolika minučių.

Taip pat gyvenvietėje pagerėjo gatvių būklė, buvo įrengtos ir gražiai sutvarkytos naujos, erdvios susitikimų ir žaidimų aikštelės bei atlikti kiti reikalingi darbai, džiuginantys tiek vietinius gyventojus, tiek ir Paobelyje apsilankančius svečius.

Vaikystės nebeliko

Tačiau anot Paobelio seniūnaitės Agnės Varkulienės, prireikė tikrai ne metų ir ne dvejų, kol gyvenvietė įgavo šiandienos vaizdą.

„Paobelys – mano gimtinė. Gyvenu čia jau beveik 40 metų. Būtent čia prabėgo gražiausios mano vaikystės dienos.

Prisimenu, kiek kiemuose „ūždavo“ draugų. Išbraidytos visos pievos iki pat Obelies, Nevėžio upių, išsikarstyta kone visais medžiais, dviračiais išvažinėtos gatvelės. Vaikystė mūsų gyvenvietėje tikrai buvo smagi.

Vėliau daug kas išsikraustė. Didžioji dalis jaunimas pabėgo į didmiesčius: Vilnių, Kauną. Žinoma, ir užsienis palietė mūsų kaimo jaunąją kartą. Kaip bebūtų gaila, bet gyvenvietė ištuštėjo ir pradėjo senti ir vaikystės mūsų kaimelyje tiesiog nebeliko.

Tuo metu atrodė, kad senos trobos niekada nebetaps tvarkingos. Maniau, kad niekada gyvenvietėje nebepadaugės vaikų“, – atsiminimais apie vaikystę ir tuometį Paobelio kaimelį dalijasi Agnė.

Gyvenvietė jaunėja

Bet ilgainiui reikalai kardinaliai pasikeitė. Pasak seniūnaitės, per pastarąjį dešimtmetį viskas pajudėjo į priekį.

„Kadangi Paobelys strategiškai labai geroje vietoje, arti Kėdainių, ir susisiekimas tikrai nėra sudėtingas, todėl ilgainiui į mūsų gyvenvietę pradėjo kraustytis jaunos šeimos.

Visi iki miesto keliauja savo automobiliais, senyvo amžiaus žmonės ar vaikai – autobusais.

Ir dabar mano širdis vėl džiaugiasi. Įsivaizduoju, jog po kelerių metų mūsų kaimelyje jaunų šeimų ir vaikų klegesio bus dar daugiau“, – vis jaunėjančia gyvenviete džiaugiasi Agnė.

Suburia ir leidžia pabendrauti

Ne ką mažiau seniūnaitę džiugina ir per pastaruosius metus atlikti darbai.

„Pagaliau turime nuostabią susitikimų aikštelę, kurioje pastatytas krepšinio lankas, sūpuoklės, todėl vasarą čia visada pilna vaikų, jaunimo klegesio.

Šią susitikimų aikštelę bendruomenei padovanojo Pelėdnagių seniūnija. Savo pačių jėgomis teko ją tik įsirengti.

Praėjusiais metais Europos Sąjungos paramos dėka įrengėme dar vieną nuostabią žaidimų aikštelę mažiesiems iki penkerių metų. Labai džiaugiamės, kad seniūnija skyrė pinigėlių ir šios aikštelės apželdinimui.

Šiltuoju metų sezonu į ją susirenka tiek vaikučiai, tiek ir mamytės ir taip mus suburia bei leidžia pabendrauti.

Be to, nuostabaus Pelėdnagių seniūno Edvino Pagirsko dėka pradėjome asfaltuoti gyvenvietės gatves, kurios tikriausiai jau penkiasdešimt metų nebuvo mačiusios asfalto. Gyventojai labai džiaugiasi tuo, nes pagaliau švariai gali pasiekti namus“, – pagrindinius atsinaujinusio Paobelio darbus pristato Agnė.

[quote author=“A. Varkulienė“]Kadangi Paobelys strategiškai labai geroje vietoje, arti Kėdainių, ir susisiekimas tikrai nėra sudėtingas, todėl ilgainiui į mūsų gyvenvietę pradėjo kraustytis jaunos šeimos.[/quote]

Lyg pasakų šalis

Ir iš tikrųjų ne kartą pačiai teko matyti, kaip susitikimų aikštelė švenčių metu tampa lyg pasakų šalis.

Per Kalėdas čia puikavosi nuostabi rankų darbo žaisliukais papuošta kalėdinė eglė, dekoracijos bei lemputės ant medžių.

Valentino dienos proga tarsi iš po žemių išlindo milžiniška didžiulę bendruomenės tarpusavio bendrystę bei meilę ir šilumą atspindinti širdis.

Laukia dideli darbai

Svajodama apie ateities planus Agnė prasitaria, kad bendruomenės laukia dar daug įvairių darbų ir tikisi, kad su laiku gimtasis Paobelys taps dar gražesnis ir mielesnis čia gyvenantiems žmonėms.

„Netolimoje ateityje laukia dar vienas projektas – Obelies gatvės asfaltavimas. Tai – vienas iš pagrindinių įvažiavimų į Paobelį.

Kaimelio Nevėžio gatvėje senus šviestuvus pakeis nauji lediniai, kurie ne tik pagražins gyvenvietę bei bus saugiau. Netoli pagrindinio kelio esančiose stotelėse taip pat bus labiau apšviesta.

Be to, seniūnas sutiko pagelbėti ir įrengiant Nevėžio gatvėje vienos pusės šaligatvį, kas taip pat turėtų pakeisti ir gatvės išvaizdą, bei suteikti patogumo jausmą vaikučiams, senoliams einant į autobuso stoteles ar namo.

Galiausiai laukia dar vienas darbas. Tai – bendruomenės sukūrimas. Tačiau tai mano, kaip seniūnaitės, pareiga imtis šios idėjos įgyvendinimo“, – apie ateities viziją kalba seniūnaitė.

Patogi pozicija

Visą gyvenimą iš Kėdainių pabėgti svajojusi Živilė nesigaili atsikėlusi gyventi į Paobelį. Ją pakerėjo gyvenvietės aplinka, nuostabus gamtos grožis bei aplink vyraujanti ramybė.

„Nors norėjosi keltis ir į kiek didesnį miestelį, bet apsilankius Paobelyje, išvydus šios vietovės aplinką, gamtą, tvyrančią ramybę, neliko abejonės, kad liksime čia.

Aišku, pagyvenę čia pastebėjome ne tik šio kaimelio gražumus. Tiesą pasakius, dabar kiekvienos vasaros laukiame su baime. Vis tik norėtume ne tik gražiai ir tvarkingai, bet ir be blogo kvapo gyventi. Na, bet sunku ką ir bepakeisti, nes gyvename visai netoli pramonės rajono.

Labai tikiuosi, kad ši problema bus išspręsta ir galėsime džiaugtis ne tik gražėjančia gyvenviete, kurią Paobelyje savo lėšomis, savo iniciatyvomis labiausiai puošia Agnė ir Gvidas Varkuliai“, – mintimis dalijasi paobelietė ir stebėdama netoliese užšalusį tvenkinį užsimena apie vieną gražią gyvenvietės tradiciją.

Skuba žaisti

„Kiekvienais metais šaltuoju metų sezonu, kai užšąla gyvenvietės centre esantis tvenkinys, tėvai su vaikais skuba žaisti ledo ritulio.

Tai tikrai labai smagus užsiėmimas, padedantis užmegzti draugiškesnius santykius tarp viduriniosios ir jaunosios kartų atstovų“, – apie gyvenvietėje įsivyravusią tradiciją šneka Živilė.

Trūksta parduotuvės

O štai Živilės dukra, gyvendama Paobelyje, didžiausiu trūkumu laiko tai, kad gyvenvietėje nėra parduotuvės.

Galbūt ir suprantama situacija. Juk vaikams vietinė parduotuvė dažniausiai tampa vieta, kurioje jie gali čia ir dabar nusipirkti ledų, saldainių ar kitokių mėgstamų skanėstų bei gardumynų.

„Be to, norintys ekologiškų prekių jas gali gauti tiesiog vietoje. Labai draugiški kaimynai su malonumu parduoda kiaušinių ar kitokių naminių produktų“, – pabrėžia Živilė.

Susirado draugų

Susitikimų aikštelėje sutiktas paobelietis Arminas iš miesto į kaimelį atsikraustė beveik prieš trejus metus.

„Savų pliusų turi tiek miestas, tiek ir ši gyvenvietė. Gal tik tiek, kad čia ramiau, sava aplinka, dėl to ir smagiau.

Jaunimo Paobelyje tikrai netrūksta. Jau spėjau susirasti draugų.

Laisvu laiku susitinkame, žaidžiame krepšinį ar imamės kitokios mums įdomios veiklos.

Labai džiugina naujai atsiradę dalykai. Tai – krepšinio aikštelė, poilsio zona ir kiti, kurie leidžia susiburti ir praleisti laiką kartu būtent tose erdvėse“, – apie gyvenimą gyvenvietėje kalba vaikinas ir prisipažįsta, jog apie ateitį kol kas dar negalvoja.

Apie ateitį negalvoja

„Apie ateitį kalbėti dar anksti. Visi visada ieško didesnių perspektyvų, o būtent tai, kuo aš planuoju užsiimti, tikrai nežinau ar išeis įgyvendinti pasilikus Paobelyje.

Vizijose vis tik įsivaizduoju didmiestį, bet sulaukęs garbaus amžiaus gal ir grįšiu į šį kraštą“, – viliasi Arminas.

Seni miršta – jauni perka

Keliaujant po kaimelį susitikome savo namų aplinką kruopščiai besitvarkančią Eleną, kuri Paobelyje praleido visą savo gyvenimą. Ir šilto, ir šalto mačiusiai moteriai čia gyventi gera.

„Rodos, buvau jauna, o dabar begyvendama čia jau spėjau ir pasenti. Nors senyvo amžiaus žmonės kaimelyje miršta, bet mūsų, vis dar laukiančių 80-ojo ar 85-ojo jubiliejaus – turbūt kokių penkiolika.

Iš tiesų labai džiugina pasikeitusi bendruomenė. Atsirado šitiek dalykų, apie kuriuos prieš gerą dešimtmetį net nebūtume pagalvoję.

Gražus mūsų kaimelis, o svarbiausia labai švarus ir tvarkingas. Sušilus orams, jau aplink tik ir grėbstosi, šienauja, pjauna, sodina gėlytes.

O be to, čia viskas kaip mieste: yra ir vandentiekis, ir elektra, ir kanalizacija. Turime net dujas.

Trūksta tik parduotuvės. Nors anksčiau tokią turėjome, bet dėl per mažo klientų skaičiaus teko uždaryti.

Dabar tenka važiuoti į miestelį. Na, bet menka čia bėda, visi juk ratuoti šiais laikais. Kiemuose po dvi, tris mašinas stovi.

Patogu tai, jog kartą per savaitę, trečiadienį, apie 11–12 valanda atvažiuoja autobusiukas, kuris pristato būtiniausias prekes: duoną, sviestą, dešrą ar kitokius būtinus produktus. Jei tik ko prisireikia, nueinu ir nusiperku“, – nuoširdžiai pasipasakojo paobelietė.

Malonūs įspūdžiai

Ilgesni ar trumpesni stabtelėjimai Paobelyje leido pastebėti gyvenvietės gamtos grožį, jos pokyčius. Man ši kelionė padovanojo išties malonius įspūdžius.

Čia daug žalumos. Į akis krinta daugybė nedidelių šiltnamių, kuriuose sezono metu aukštyn stiebiasi daržovės.

Širdį paglosto ir kaimelio sodybose ant aukštų stiebų plazdančios vėliavos.

[#gallery=1821#]