Pagiriai: nykstantis miestelis trijų rajonų sankirtoje

Atėjusi žiema vis dar nepaliaujamai krečia išdaigas – kiek atslūgęs šaltis kaitoliajasi su vėl krentančia temperatūra, ją lydi kartas nuo karto iškrentantis sniegas, kuris padengia net pačius tolimiausius kelius. Šaltą, tačiau, akinančio baltumo sniegu pasidabinusią dieną leidžiamės į dar vieną kelionę, tik šį kartą kiek tolimesnę – į Pagirius.

Susipažinkite su miesteliu

Pagiriai – tai vienas iš rajono miestelių net 35 kilometrų atstumu atitolęs nuo Kėdainių, ir bene vientėlė gyvenvietė įsikūrusi trijų rajonų sankirtoje – Kėdainių, Ukmergės ir Panevėžio. Be to, tai antras pagal dydį Šėtos seniūnijai priklausantis miestelis, prieš penkerius metus atšventęs savo 385 metų jubiliejų.

Manoma, jog kadaise Pagirių miestelis buvo įsikūręs prie girios pakraščio, todėl ir vardas kilo nuo žodžio giria, o pirmoji data, kada istoriniuose šaltiniuose buvo paminėti Pagiriai, buvo 1626 metais, kai čia buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia.

Žvelgiant į netokią tolimą praeitį – 1918-1920 metus – Lietuvos Nepriklausomybės kovų su bolševikais metu pagiriečiai buvo ypač veiklūs ir aktyvūs. Jie karininko Julijono Reikalos dėka sudarė 400 savanorių būrį, kuris kovojo Kėdainių ir Ukmergės apskrityje ir išvadavo pastarojo rajono gyvenvietes tokias kaip Siesikai ar Vadokliai.

Pagiriai kūrį laiką buvo tarsi vėjo mėtyti ir vėtyti, ėjo iš rankų į rankas, kol galiausiai buvo galutinai išvaduoti. Įdomiausia tai, jog Nepriklausomybės metais šis miestelis priklausė Ukmergės apskričiai ir net buvo valsčiaus centras, o 1944 metais, kai vokiečių kariuomenė traukėsi miestelis buvo sudegintas – liko vos keli pastatai ir varpinė.

Ir tai tik dalis ilgos ir skaudžios, tačiau laimingai pasibaigusios, praeities istorijos…

Atrodo, jog dar visai neseniai Pagiriai buvo kur kas gyvesni lyginti su šiandien – čia buvo daugiau jaunimo, daugiau vaikų, daugiau gyvybės. Deja, laikui bėgant kaime pasiliko tik bene visą savo amžių čia gyvenantys žmonės. Jaunimas išvažinėjo į didesnius miestus, į kitas šalis. Tačiau, kad ir kaip per eilę metų keitėsi miestelis, čia dar liko žmonių, kurie stengiasi šio krašto gyventojų labui.

Daug ko neteko

Jau niekas nebesistebi, kad nedideli rajono miesteliai ir kaimeliai nyksta – uždaromos bibliotekos, mokyklos, gyventojai išvyksta svetur. Nemalonios permainos neaplenkė ir pagiriečių… Anksčiau šiame miestelyje veikė medicinos punktas, Adomo Jakšto pagrindinė mokykla, vaikų darželis, biblioteka, bendruomenės namai, pirtis ir net duonos kepykla. Deja, šiandien pravažiavus pro vietą, kurioje kažkada žaidė vaikai, nieko nebelikę, o mokykla, kuri jaunimui buvo tikras džiaugsmas, šiandien dalyvauja savivaldybės paskelbtame aukcione. Nepamanykite, kad jaunimas žinių semtis veržėsi į mokyklą. Gal ir buvo tokių, bet ne apie tai aš… Ėjo jie į sporto salę, kurioje buvo galimybė žaisti krepšinį, treniruotis, aktyviai praleisti vakarus. Deja, buvusios mokyklos patalpose buvo atjungtas šildymas bei elektra ir taip jaunimas liko be sporto salės ir krepšinio.

Ir tai ne vienintelė netektis. Dar prisiminkime net 500 ha sodus, kurie buvo vienas iš Pagirių pasididžiavimų. Neliko ir jų! Atvažiavo svetimšaliai, iškirto, išrovė viską ir „vsio“, kaip sakoma. Ar tikrai svarbu, kad tie sodai buvo apleisti, juk tai dalis miestelio istorijos – sovietmečiu Pagiriai garsėjo kaip sodininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė. Ir ką? Nieko neliko. Dabar obelaitės nė su žiburiu neberasi.

O kur dar kepykla? Pagiriečiai dar ir šiandien atsimena, kaip rytais skubėdavo į kepyklą šviežios duonos ir bandelių pusryčiams prie arbatos parnešti. Deja… Dabar pačiame miestelio centre beliko tik buvusios kepyklos pastatas, tačiau šviežių kepinių kvapo net nosį prie durų prikišęs neužuosi.

Sakoma, jog kai netenki vieno, likimas padovanoja kažką kitą. Panašiai nutiko ir Pagiriams – jie gavo universalų daugiafunkcį centrą!

Gyvenimas vyksta čia

Atvykę į Pagirius daugiausiai vaikų juoko, skambančių dainų ir šūksnių, jaunimo pokalbių rimtomis temomis ar griežtesnio suaugusiųjų žodžio išgirsite būtent čia, Šėtos gimnazijos Pagirių Adomo Jakšto daugiafunkciame centre.

Duris oficialiai šis centras pravėrė praėjusių metų sausio 9 d. Taigi, praėjo jau tik šiek tiek daugiau nei vieneri metai, kai miestelio bendruomenė džiaugiasi šiomis permainomis.

Žinoma, ikimokyklinukai ir pradinių klasių vaikai naujomis patalpomis, palikę šaltą ir niurią mokyklą, džiaugėsi keliais mėnesiais anksčiau. Po to, kai jaukiose ir šiltose patalpose pasigirdo vaikų balsai, čia persikelti netruko ir biblioteka, vėliau Šėtos kultūros centro Pagirių skyrius, pirminės sveikatos priežiūros punktas, senjorų ir senjorų-pedagogų klubai. Štai taip ėmė ir prisipildė gyvybės šios šiltos ir jaukios patalpos.

„Čia vykdome tradicinius renginius, veikia mokykla, darželis, ambulatorija, atviroji jaunimo erdvė, vyksta edukacinės veiklos. Daugelio miestelio gyventojų gyvenimas verda čia, daugiafunkciame centre. Labiausiai liūdna, žinoma, dėl sporto salės, kuri šiame naujame pastate lyg ir yra, tačiau ja naudotis negalime. Sporto specialistai patikino, jog danga netinkama krepšiniui ir tam sienos nepritaikytos. O turime ir krepšinio stovus, viskas supirkta, deja, panaudoti negalime. Vakarais jaunimas ir kvadratą pažaisti norėtų, bet gi negalima… O ta pati veikla atsibosta. Jaunimui norisi kažko aktyvesnio… Tačiau dėl visų kitų gyventojams atsiveriančių galimybių, mes labai džiaugiamės“, – sako daugiafunkcio centro darbuotoja Dalia Railienė.

Atnaujino parką

Visai šalia daugiafunkcio centro akis patraukia švari, tvarkinga, pakvailioti ant sūpynių viliojanti aplinka. Anksčiau tai buvo apleistas, medžiais ir krūmais apaugęs miškelis, sunku tuo metu jį buvo vadinti parku. Vėliau aktyvių žmonių iniciatyva miškelis buvo paverstas gražiu parku, kurio centre dar ir prūdas yra. O jei norite atsidurti jo viduryje, tereikia tilteliu kelis žingsnius paėjėti.

Pradėjus tvarkytis šiame parke buvo atsirado suoliukai, pasivaikščiojimo takai ir šiukšliadėžės, o praėjusią vasarą aktyvių pagiriečių vaikų ir architektūros fondo iniciatyva buvo įrengti daug materialinių ir žmogiškų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis materialūs, išliekamąją vertę turintys projektai.

Kūrybinių dirbtuvių metų vaikai su vadovais net kelias dienas tyrinėjo, tvarkė savo aplinką, kūrė naujas erdves ir mažosios architektūros objektus ne tik sau, bet ir visiems miestelio gyventojams. Taip atsinaujinusio Pagirių parko erdves papuošė savadarbės įvairių tipų sūpynės, suoliukai ir kitokie pramoginiai įrenginiai.

Miestelio simbolis – varpinė

Ko jau ko, tačiau pačiame miestelio centre stūksančios neogotikinės stiliaus mūrinės varpinės nepastebėti tiesiog neįmanoma. Daugelį metų jokios praktinės paskirties neturėjusi varpinė visai neseniai tarsi atgimė ir dabar kviečia visus norinčius kraštiečius ir svečius susipažinti su Pagirių miestelio istorija, čia gyvenusiais garsiais žmonėmis ir tiesiog apsilankyti net per kelis aukštus įsikūrusiame muziejuje.

Tam, kad čia skaudžią istoriją menanti varpinė buvo panaudota pagal paskirtį, prireikė nemažai laiko, lėšų ir darbo, kol galiausiai buvo atliktas jos vidaus patalpų remontas, įrengta elektros instaliacija, suprojektuota ir įrengta ekspozicija, reikiama įranga bei baldai.

Nors varpinė ir tapo Pagirių reprezentaciniu objektu, žiemos metas kelia tikrą nerimą visiems gyventojams – varpinėje drėgna ir daug pelių, todėl įvairūs istoriniai dokumentai, knygos ir kiti seni daiktai, kuriuos svarbus išsaugoti šaltuoju metų sezonu, būna perkeliami į daugiafunkcį centrą iki tol, kol atšils orai ir vėl vyks ekskursijos po varpinę.

„Šią varpinę atnaujinome prieš dvejus metus, dabar čia veikia muziejus, kuriame galima išsamiau susipažinti su Pagiriais. Deja, varpinė nešildoma, todėl ten žiemą laikomos tik tos medžiagos, kurios atsparios šalčiui ir drėgmei, o toks paveldas kaip rankšluosčiai ar lovatiesės žiemą laikomos mūsų daugiafunkciame centre“, – pasakoja D. Railienė

Daug įdomių faktų apie Pagirius yra, tačiau besidomint jų istorija ir besišnekučiuojant su vietos gyventojais, kaip ir kiekviename kaime niekaip neišvengiame netikėtumų. Pagiriai taip pat ne išimtis. Štai besisukinėdamos po miestelio gatves, pravažiuojame buvusio rajono mero namus, tikimės jį pamatyti kieme ir pakalbinti. Deja, nesėkmingai.

Stabtelėjusios prie išvažiavimo į pagrindinę gatvę, pastebėjome bažnyčios link atlekiantį automobilį, kuris netikėtai pradėjo slysti šonu. „Sumąstė padraguot vidury kelio“, – pamaniau ir staiga supratau, kad geruoju vairuotojui nesibaigs, nes staiga automobilis tapo nevaldomas ir, laimei, nestipriai stuktelėjo į kelio ženklą. Apžiūrėjusios įvykio vietą, supratome, kad nei sau nei ženklui žalos vairuotojas nepadarė, todėl pajudėjom toliau.

Paskutinį kartą sustojome ten, kur veiksmas kiek mažesnis nei daugiafunkciame centre, prie parduotuvės, laukėme, su kuo galėtume dar pasikalbėti. Prie pardotuvės durų glaudėsi sušalęs šuniukas, deja, su juo kalbėtis nepavyks, tad laukiame… Kol išeina šviesaus veido moteris.

Klausiu jos: „Ar galėčiau jus pakalbinti?“ O ši paspyrusi benamį šunelį, itin keista, tačiau labai juokinga ir išraiškinga intonacija atrėžia: „Atsiprašau, bet ne!” Ne tai ne. Palauksime, kas pasakys TAIP.

,,Nieko pas mus doro neliko…, – susimąsto Vilius, kai paklausiame, ką gražaus galėtų papasakoti apie miestelį, – Darbingas jaunimas išvyko, liko tik tokie, kaip ir visuose kaimuose, – juokias pagirietis ir rodo žvilgsniu į vyrą su keliais „bambaliais“ alaus, – Mano ir paties vaikų neliko, visi išvyko į didesnius miestus, likau tik su žmona. Čia gyventojai tiesiog nyksta, kas išmirė, kas išvažiavo, vien mano gatvėje gal devyni namai tušti, apleisti. Niekas jų nei pirks, nei tvarkys… Bus tik blogiau ateityje“.

Štai tokie tie tolimieji Pagiriai… Kaip užburtame rate – iš sunkmečio į geresnius laikus, iš geresnių į blogesnius. Kad tik tas ratas dar pasisuktų ir ateityje miestelis vėl sužibėtų. O dabar Pagiriams – 7.