Niekada nepavargstanti

Taip, tikėjausi, kad Ieva Gaurilčikaitė tarp gausybės šokių repeticijų sunkiai ras laiko šitam pokalbiui. Tačiau taip pat tikėjausi rasti ją kur nors netoli gimtųjų Kėdainių, na, toliausiai gal Vilniuje ar Klaipėdoje. O ji lyg niekur nieko atšovė: „Dabar aš Tel Avive gyvenu, visai neseniai atvažiavau.“ Ir papasakojo, kaip laisvai čia gyvena tiek eiliniai vietiniai žmonės, tiek šiuolaikinio šokio šokėjai – ir vienų, ir kitų gyvenimas skamba taip, lyg vyktų visai kitoje planetoje.

Ne parduotuvėn, o pas kaimyną

– Papasakok, ką veiki Izraelyje.

– Tobulinuosi. Lankau pamokas dviejose labai aukšto lygio šokio mokyklose, vienoje jų atlikau penkių mėnesių trukmės programą, tai buvo kažkas panašaus į profesinę praktiką. Šiuo metu dar turiu atrankų į projektus Tel Avive bei Jeruzalėje, žodžiu, dar pabūsiu, dar yra reikalų (šypsosi).

– Kodėl būtent šita šalis?

– Izraelis šiuo metu yra pagrindinis šiuolaikinio šokio šokėjų traukos taškas, čia susikoncentravę geriausi specialistai. Kompanija, su kuria buvau pasirašiusi kontraktą, pagal reitingą yra antroji visame Izraelyje, tai Kibbutz Contemporary Dance Company (KCDC), o kita mokykla Tel Avive, Batsheva Dance Company, yra ne tik geriausia visame Izraelyje, bet ir plačiai žinoma visame pasaulyje.

– Ir kaip tau patinka čia gyventi? Kas paliko įspūdį pirmosiomis savaitėmis?

– Aš čia viską įsimylėjau! Žmonės – geraširdžiai ir mylintys, jie visuomet norės su tavimi pakalbėti, tau padės ir maloniai priims savo namuose. Pas savo vietinius draugus galiu ateiti kada noriu, nesvarbu, ar jie yra namuose, ar ne. Jei sumanau pasidaryti kavos ir pamatau, kad baigėsi pienas, aš tiesiog einu pro šitas duris (rodo į kaimynų duris), atsidarau šaldytuvą ir pasiimu pieno. Skamba neįtikėtinai, bet čia taip veikia sistema, jeigu taip nesielgi, nepritampi.

Maistas be galo skanus, pas juos viskas pagardinta specifiniais prieskoniais, labai sodraus skonio. Kibuce, kur šiuo metu esu, auga avokadai, citrinos, apelsinai, riešutai, jei ko nors nori, gali nusiskinti tiesiai nuo medžio. Čia skraido papūgos, labai daug gėlių… Jautiesi arti prie gamtos (šypsosi). Ir visai šilta, šiemet pavyko beveik nesusidurti su žvarbia lietuviška žiema. Aišku, temperatūrai nukritus iki +15 ^oC čia žmonės jau jungia šildymą, bet aš, pamenu, gruodžio mėnesį kibuce dar basa vaikščiojau.

– Ar yra kokių nors ryškių kultūrinių skirtumų?

– Šabas. Jis prasideda penktadienį maždaug 15–17 valandą ir baigiasi šeštadienį apie 18–19 valandą. Viešasis transportas nebeveikia, jei esi kur nors toli nuo namų ir neturi automobilio, tai greičiausiai ten ir įstrigsi iki šabo pabaigos. Parduotuvės nedirba. Žodžiu, niekas nedirba – vyksta šabas!

Ievai pasakojant apie Izraelio ypatumus, pro kamerą matyti, kaip prie jos prieina šuo, su kuriuo Ieva pasilabina kaip su senu bičiuliu.

– Čia labai daug šunų, jie labai draugiški ir laisvi, nepririšti vaikšto visur. Visų vietinių vardus žinau! Kartais, kai grįždavau pervargusi po repeticijų, juokaudavau, kad kitame gyvenime noriu atgimti šunimi kibuce.

Robotų gamykla

Vargu ar daug kas svajotų būti šunimi. Bet kai Ieva pradeda pasakoti apie savo dienotvarkę, noras pabuvoti nerūpestingo ir mieguisto kibuco šuns kailyje ima atrodyti visai pagrįstas.

– Kai dirbau KCDC, tiems penkiems mėnesiams einant į pabaigą tris dienas per savaitę šokdavau po dvylika valandų per dieną. Visas kitas likusias dienas – po dešimt ar aštuonias. Na, mažiausiai šešias. Iš mūsų padaro mašinas, tai, ką čia veikiame, nėra labai žmoniškas dalykas (juokiasi).

– Įtariu, kad daugelis neatlaiko ir išeina?

– Priešingai, taip pasielgia mažuma. Pradžioje mūsų buvo 38, pabaigoje – 36. Žmonės taip paprastai neišeina, nes čia aukščiausias lygis, į jį svajoja patekti visi šokėjai. Konkurencija – nežmoniškai didelė! Į atrankas ateina šimtai šokėjų. Paskutinėje atrankoje, kurioje buvau, mūsų buvo per penkis šimtus ir, įsivaizduok, atrankai jau baigiantis paaiškėjo, kad jie nė neturi paruošę kontrakto merginai! Šokėjos sąžiningai atšoka visa atranką tam, kad sužinotų, jog vis tik kompanija ieško vien vaikinų, kurių šokių pasaulyje visuomet gerokai mažiau. Ir ką – ir nieko, visi su tuo taikstosi.

O štai kad patekčiau į prestižinę Izraelio šokių kompaniją, dalyvavau atrankoje Londone su maždaug šimtu kitų šokėjų. Žinoma, tai ne viskas – panašaus masto atrankos vyko ir kitose Europos šalyse bei keturiuose Amerikos miestuose, taigi, iš viso tikriausiai dalyvavo tūkstančiai šokėjų, o galiausiai likome trisdešimt aštuoni. Tad nenuostabu, kad kiek padidėjęs krūvis nė vieno taip lengvai neišgąsdina: žmonės išeina nebent tada, jei nusprendžia, kad visai nebenori šokti, arba gauna traumą. Bet pastaroji turi būti tikrai labai rimta, kad sustabdytų užsispyrusį šokėją, nes traumų visi turėjome visokiausių. Paskutinį mėnesį, kai buvo didžiausia apkrova, žmonės nuolatos net alpdavo!

– Ir tau pačiai yra tekę patirti rimtų traumų?

– Aišku, visko buvo… Pamenu, iššoko kelio girnelė, visiškai išėjo iš vietos. Kitos kojos kelis jau iš anksčiau buvo sužalotas. O tą dieną laukė du pasirodymai, kiekvienas po pusantros valandos trukmės. Ir nieko, atšokau su dviem „brokuotais“ keliais.

– Neskaudėjo?!

– Mes taip išsitreniravę, kad išmokstame atjungti savo smegenis nuo skausmo. Labiau skauda, kai nešoku.

Nebūkite šokėjai

Apie šiuolaikinį šokį Ieva kalba lyg apie kokį asmeninį guru: skausmo nejutimas – tik vienas iš daugelio dalykų, ką Ieva sakosi išmokusi šokdama. Gal ir sunku suprasti, kaip galima padaryti tiek daug gyvenimiškų, su šokiais nė nesusijusių atradimų, bet ši ambicinga panelė kalbėjo įtikinamai.

– Visų šiuolaikinio šokio šokėjų protas labai stipriai susijungęs su kūnu. Jiedu visąlaik dialoge, nėra taip, kad kūnas daro sudėtingus judesius, o tu apsimeti, kad tau labai lengva ir visai neskauda, kaip, pavyzdžiui, yra balete. Čia šokėjai neslepia savo pojūčių. Per šokį aš tiek daug išmokau apie gyvenimą! Apie save, apie savo ir kitų žmonių charakterį. Nors vyrauja nuomonė, kad gerais šokėjais galima tapti tik pradėjus šokti jauname amžiuje, visai ne problema, jei šį stilių pradedama šokti vėlai.

Tiesą sakant, įprastai užsienyje jaunesnių nei 15 metų vaikų niekas nė neapsiima mokyti šiuolaikinio šokio. Nes būtų per anksti, išeitų, kad tie vaikai mokosi tik judesius, bet neturi jokio supratimo. O būtent per jį ir ateina visas tokių šokių grožis, per emocijas, o ne per sausus žingsnelius ir derinukus.

Pamenu, su dar dviem merginomis turėjome tokį neįprastą, kiek šizofrenišką pasirodymą. Norėjome išmokti pasiekti tokią stadiją, kai protas sukuria situaciją, o kūnas visa tai jaučia. Kiek mes praktikavomės, kiek ieškojome, kaip tai padaryti!.. Garbės žodis, iš tiesų galima pasijusti, lyg stovint vandenyje, arba lyg degant, to pasirodymo metu aš tiksliai galėjau pasakyti, kuri mano kūno dalis dega! Šitas performansas buvo vos trijų minučių, bet pamenu, kad nulipusi nuo scenos atsiguliau ant žemės, ir net neturėjau supratimo, ar aš jau šokau, ar dar ne. Koks stebuklingas vis tik tas žmogaus kūnas, ir koks didžiulis energijos srautas per jį turėjo pereiti, kad kuriam laikui tai net paveikė mano atmintį!

Jei tavo profesija – šokėjas, tau neužtenka vieno gyvenimo viskam išmokti. Nuolat turi tobulėti, ieškoti įkvėpimo, nepristigti valios ir motyvacijos, kitaip tariant, turi būti įsipareigojęs savo veiklai šimtu procentų. Kartais man kokios mažos mergytės sako: „Kaip noriu būti šokėja“ o aš joms atsakau: „Jei įmanoma, tai nebūk“ (juokiasi). Jei gali be to gyventi, geriau jau į šitą mazochizmą nesivelti!

Mokykla – antrame plane

– Kitoms mergaitėms patardavai jokiu būdu netapti šokėjomis, o kaip nutiko, kad pati tokia esi? Ar nebuvo nieko, kas tave atkalbėtų?

– Aš pradėjau šokti gal šešerių ar septynerių metų ir, kiek save pamenu, man visąlaik buvo aišku, kuo aš būsiu užaugusi. Niekada nesusidūriau su tokiomis problemomis kaip mano bendraamžiai, kurių pečius baigiant mokyklą slėgė klausimai, kur stoti ir ką šiame gyvenime daryti. Dar likus dienai iki pirmojo valstybinio brandos egzamino sužinojau, kad įstojau į Škotijos universitetą, šiuolaikinio šokio studijas. Tai egzaminai nekėlė streso, reikėjo tik tą popieriuką – diplomą – pasiimti, ir tiek (juokiasi).

– Ar neturėjai skeptiškų šeimos narių, draugų, kurie prikišinėtų, jog šokėja – visai ne profesija, ir ragintų pagalvoti apie pelningą teisininkės ar verslininkės karjerą?

– Ne, mano šeima nuostabi, labai mane palaiko. Pamenu, kai buvau dvyliktoje klasėje, praleidau gal du mėnesius pamokų, nes visur važinėjau, po įvairiausius šokių seminarus: buvau Olandijoje, Škotijoje, galų gale visai netoliese – Vilniuje, kad tik ko nors naujo išmokčiau, ir mano tėvai buvo tokie aukso gabalėliai, kad leido man daryti viską, ko, mano manymu, man iš tiesų reikia.

– O kaip iš tiesų yra su tais pinigais, skeptikai teisūs ar ne?

– (juokiasi) Į tą šokio specialybę reikia tiek investuoti, kad nežinau, per kiek laiko ji atsipirks, jei išvis atsipirks!

Pasirodymų ant scenos nebeskaičiuoja

– Kokie pasirodymai tau buvo įsimintiniausi?

– Labiausiai neeilinis tikriausiai buvo Latvijoje. Praeitą vasarą nuvykau į šokių festivalį, kur turėjome paruošti pasirodymą bet kur, tik ne ant scenos. Aš dirbau duete su tokiu vaikinuku, ir mudu sugalvojome, kad padarysime upėje. Aš buvau pririšta prie tilto ir, kai žmonės per jį ėjo, aš jį judinau. Arba jie mane judindavo tomis virvėmis. Ir dar viename tokiame projekte esu dalyvavusi, bet jau labai seniai. Viskas vyko naktį, vidury laukų, nebuvo jokio apšvietimo, tik auditorija turėjo prožektorius ir matė tai, ką patys norėjo, t.y. tai, ką apšviesdavo.

O šiaip dažniausiai tai sceninis darbas, tokių pasirodymų tai negalėčiau ir suskaičiuoti… Izraelyje buvo laikotarpis, kai vienu metu mokiausi dvidešimt du einamus repertuarus. Kiekvieną iš jų reikia prisiminti, kiekvieną intenciją, kur kokiu metu atsiduria kiekvienas tavo pirštas, kiekviena tavo blakstiena! Netgi ką turi galvoti tam tikru momentu ir kaip turi kvėpuoti. Nes, jei teisingai nekvėpuosi, tikrai apalpsi ir nugriūsi; mūsų grupėje tikrai jau visiems taip bent po kartą buvo.

Nežino, kaip gyvena normalūs žmonės

– Ar tau reikia laikytis kokio nors mitybos plano? Ar, turint šitokį fizinį krūvį, dėl to nereikia jaudintis – valgai ką tik nori?

– Reikia, tačiau kiek kitokio nei, pavyzdžiui, modeliams, kurie rūpinasi dėl savo svorio. Visi šokėjai tiesiog stengiasi valgyti kuo maistingiau. Niekas nekalba apie svorį, tik akcentuoja: „pavalgyk, kad turėtum jėgų.“ Na, tai visi turi pasiruošę riešutų, bananų. Dažniausiai turim trumpas pertraukėles, per kurias reikia suvalgyti ką nors, kas „kerta“ iš karto, ir kas išsisklaido lėtai, kad turėtum energijos dar kelias ateinančias valandas.

Na, o po dvylikos valandų šokimo paskutinis dalykas, kurį norėčiau daryti – maisto gaminimas. O valgyti juk noriu. Tai dažnai vakarais sėdžiu prieš šaldytuvą ir valgau viską, ką ten randu niekaip neapkepta, nevirta, nepjaustyta. Išsitraukiu kokią morką ir graužiu (juokiasi).

– Kuo tavo gyvenimas dar skiriasi nuo to, kurį gyvena normalios, galvos nepametusios merginos?

– Įprastai panelės eina į parduotuves ir ieško suknelių, rankinių, aukštakulnių… O aš laimingiausia nusipirkusi naujus gražius treningus (juokiasi). Turbūt visą laiką, kol buvau Izraelyje, ir pravaikščiojau su treningais. O šiaip sunku pasakyti, nes aš neįsivaizduoju, kaip normalūs žmonės gyvena (juokiasi).

– Ar, gyvenant tokiu režimu, įmanoma turėti kokį nors asmeninį gyvenimą, susirasti draugą?

– Įmanoma, aišku. Bet žmogus turi būti labai supratingas. Nes yra krūva tokių, kurie šios savybės neturi, ir su jais – vienas vargas. Jie nesupras, kodėl tu nori du mėnesius gyventi Izraelyje, tris – Amsterdame, dar mėnesį praleisti Švedijoje ir vos trims dienoms sugrįžti namo. Arba dažnas galvoja: „O, šokėja! Tai turbūt mokykloje blogai sekėsi…“

Na, žinote, iš kur tokie stereotipai?! Patys protingiausi mano sutikti žmonės buvo šokėjai! Ir jei ką, man mokykloje visai gerai sekėsi (juokiasi).

Kitaip negali

– Su tais tavo šokiais – tiek vargo, ir vis tiek tai pats mėgstamiausias tavo užsiėmimas. Kodėl tave užkabino būtent šokiai? Kodėl ne kulinarija, paveikslų tapymas ar megztinių mezgimas?

– Kartais aš mezgu megztinius!

– Bet visgi įstojai į šokių, o ne mezgimo specialybę.

– Todėl, kad aš negaliu nešokti. Jei tik galėčiau, aš tikrai nedaryčiau tokių dalykų sau (juokiasi). Visada prieinu tokį atsakymą, kai įsisukusi į nesibaigiančias repeticijas nieko kito aplink nebematau, imu galvoti: „Na, kodėl aš tai darau?“ Kitaip negaliu nusiraminti. Buvau grįžus keletui savaičių į Lietuvą, ir naktimis miegodavau vos keturias ar penkias valandas, nes dieną neišnaudodavau tiek energijos, kiek buvau įpratusi. Ne, aš nesu hiperaktyvi. Tačiau tai – mano saviraiška.