„Memesas“: tarp praeities ir dabarties įstrigęs (I dalis)

Mylimi mano skaitytojai! Prieš pradėdama rašyti rubrikos „Diena kaime“ publikacijas, nesitikėjau, kad jūs ją taip pamilsite, taip gardžiai skaitysite ir kiekvieną šeštadienį su tokiu nekantrumu jos lauksite.

Kaimuose nuolatos sutinkame žmones, kurie nustemba: „Vaje, tai čia jūs apie kaimus rašote? Skaitom, skaitom ir nuolat laukiame naujų!“. Redakcijos telefoną irgi pasiekia ne vienas skambutis, o draugiški balsai kitame laido gale vis klausia, kada aplankysime vieną ar kitą kaimą.

Ačiū Jums už tai – gražūs Jūsų žodžiai duoda mums daug kūrybinio peno.

Ir ne vien tuo su jumis noriu pasidžiaugti. Kitas mano džiaugsmelis yra tai, kad projektas įgauna pagreitį – šiandien visi kartu keliaujame į jubiliejinę, dešimtąją „dienos kaime“ išvyką. Jubiliejui pasirinkome prie pat Kėdainių stūksančius, vos šešiais kilometrais nuo miesto nutolusius Pelėdnagius, kuriuos retai kas vadina tikruoju vardu – dažniausiai žmonių lūpomis bėgioja tokie epitetai, kaip „msv“ ir „memesas“.

Perspėju, kad šįsyk pasakojimas bus visiškai kitoks, nei iki tol buvę. Visų pirma, Pelėdnagių man nepavyktų aprašyti vienu kartu – tiesą pasakius, net nebandžiau: kaimas turi per daug istorijos ir yra pernelyg skirtingas, kad sutalpinčiau jį į vieną laikraščio numerį.

Tad šiandien Pelėdnagiai – kitu kampu. Dėmesio centre bus Senieji Pelėdnagiai ir senasis „memesas“ – melioratorių statybos montavimo valdyba (MSMV), nes apie šiandienius Pelėdnagius, kuriuose gyvena tūkstantis keturiasdešimt (!) žmonių, negaliu kalbėti nepačiupinėdama turtingos kaimo istorijos.

Pirmasis paminėjimas – prieš keturis šimtus metų

2014 m. Josvainių bažnyčioje vykusios ekspedicijos metu kėdainiečiai istorijos tyrinėtojai surado anksčiau paslaptingai dingusiomis laikytas bažnyčios metrikų knygas. Vienoje seniausių krikšto metrikų knygų Lietuvoje buvo surastas ir kol kas žinomas seniausias Pelėdnagių paminėjimas.

1603 m. laimingi tėvai, veždami savo dukrelę krikštyti į Josvainių bažnyčią nė neįtarė, kad krikšto metrika taps ir seniausiu kaimo paminėjimu…

Įdomu tai, kad tikrieji Pelėdnagiai yra ne visai tie, kuriuos mes visi šiandien linksniuojame – labai labai seniai, dar XVII a. pradžioje, Nevėžio slėnyje įsikūrė Senieji Pelėdnagiai – kitapus šiandieninių Pelėdnagių.

1674 m. Kėdainių miesto inventoriuje Pelėdnagiai dar vadinami ir Už[o]bele. Kad Užobelė ir Pelėdnagiai – ta pati gyvenvietė, patvirtina ir 1604 m. bei 1624 m. Kėdainių valdų inventoriai. 1604 m. Užobeliuose [Sioło Zaobelskie] gyveno nemažai giminių, kurių pavardes galima aptikti ir po 70 metų sudarytuose Pelėdnagių – Užobelės kaimo gyventojų sąrašuose.

Legendomis apipintas pavadinimas

Nors šiandien Pelėdnagių gyvenvietė knibžda nuo medinių pelėdų ir apuokų, neretam susidomėjimą kelia vietovės pavadinimas: o kodėl gi iš tikrųjų ji vadinama būtent Pelėdnagiais?

O atsakymas aiškus, nors labai netikėtas – su pelėdomis – nieko bendro!

Toponimo Pelėdnagiai kilmė nėra iki galo aiški. Autentiškų legendų ir padavimų apie kaimo kilmę senieji gyventojai jau nebeatsimena, nors pavadinimas įvairiai kūrybai teikiantis daug peno. Romantišką pelėdų siautėjimą senaisiais laikais tikriausiai reikėtų keisti gerokai prozaiškesniu aiškinimu: pelėdnagis senojoje kalboje reiškė gerokai apsileidusį, savęs neprižiūrintį ir nevalyvą žmogų. Beveik visos žmogų apibūdinančios reikšmės, susijusios su pelėda, turi negatyvų atspalvį. Kaip galėjo atrodyti pirmasis ar pirmieji kaimo gyventojai, įvardijami „pelėdnagiais“, galima paspėlioti paskaičius K. Donelaičio  poemoje „Metai“ aprašytus Slunkiaus ir Pelėdos personažus.

Išleido didžiausią XVII a. lietuvišką knygą

1666 m. balandžio 6 d. Kėdainių savininkas Boguslavas Radvilas 6 Kėdainių dvarui priklausančius Pelėdnagių kaimo valakus – 3 dirbamus ir 3 tuščius – „valdymui ir naudojimui“ perleidžia Jonui Božymovskiui – „Iš ypatingos pagarbos ir už darbą Bažnyčios labui“. Žmogus, kuriam tiek dėmesio skyrė didieji kunigaikščiai, yra daug nusipelnęs Lietuvos kultūrai. Jonas Božymovskis su S. Minvydu, S. Jaugeliu-Telega ir S. Tamošausku parengė knygą „Nobažnystės krikščioniškos“, išleistą Kėdainiuose 1653 m. Ji buvo didžiausia XVII a. lietuviška knyga (konvoliutas), turintis daugiau kaip 700 puslapių.
Apie karčemą Pelėdnagiuose užsimenama jau XVIII a. pabaigos dokumentuose. Nors vyskupo M. Valančiaus paragintas, grafas palaikė žmonių blaivinimo darbą, tai jam netrukdė savo valdose turėti šešias karčemas. Viena jų, stovėjusi Pelėdnagiuose, buvusi medinė, „tvirta“, dengta gontais.

[#gallery=379#] 

Žydišką paveldą suėdė… karvės

Štai ir vaikštinėjame mes istoriniu Senųjų Pelėdnagių senamiesčiu. Kažkada jo varguomenės daugumą sudarė žmonės, neturėję nei nuolatinės tarnybos, nei žemės. Šeimos vertėsi padieniais darbais. Skurdo ir buvusių kareivių ar laikinai paleistų iš tarnybos, našlių šeimos.
Deja, dabar senamiestyje nėra daug ką pamatyti – iš čia kadaise buvusių trijų Kėdainių dvaro kumetyno pastatų liko tik du. Greta šių plyti ir trečiojo griuvėsiai. Pastarasis sugriuvo dėl visiško savininkų apsileidimo – šiam žmogui tikrai pritiktų įvardijimas „pelėdnagis“. O karvės pasidarbavo suėsdamos senosios plytinės pastatą, tiksliau, nedegtas plytas, iš kurių jis buvo lipdytas. Irgi, matyt, ne restorane jos pietaudavo, kad teko plytas graužt. Pykti negalima.

Styro ir „Pizos bokštas“

Dargi Senųjų Pelėdnagių senamiestyje styro vienišas „Pizos bokštas“. Plytinė buvusi statyta sovietmečiu. Ją statė, statė, statė ir pastatė… tačiau pasibaigė molis plytoms gaminti. Iš visos plytinės dabar ir liko tik vienišas kaminas, vienišas „Pizos bokštas“, o netoliese yra ir Senųjų Pelėdnagių liepų alėja – žavinguose, žaliuojančiuose liepų žieduose paklydęs senasis kelias, kažkada vedęs iki senojo malūno, kalvės, popieriaus fabriko. Ties malūnu jis brastoje „perbrisdavo“ Nevėžį ir pasukdavo per Karūnavą link Josvainių… Dar visai neseniai ši liepų alėja buvo unikali Lietuvos masteliu – ji buvo ilgiausia mūsų šalyje. Nepaisant sudarkymų, ji kur kas gražesnė už liepų alėją Kėdainiuose…

Įsikūrė kėdainietiškosios Turniškės

XIX a. Pelėdnagiai, kartu su visomis Kėdainių dvaro žemėmis, perėjo grafų Čapskių nuosavybėn. Jau pirmaisiais jo valdymo metais Pelėdnagiuose, ant Nevėžio upės kranto, buvo pastatytas vandens malūnas.

1869 m. Pelėdnagiai atiteko rusų armijos generolui-adjutantui grafui Eduardui Totlebenui. Nuo 1893 m. Pelėdnagiai pradeda dvilypį gyvenimą, kuris lydės ir sovietmečiu – urbanistinis memesas ir tykieji Pelėdnagiai.

Kaimas pradedamas įvardinti ne kaimu, o palivarku, turėjusiu 162 gyventojus ir fabriku su 25 gyventojais. Šiuo skambiu vardu jis buvo pavadintas ne be reikalo. Čia buvo įkurtas fabrikas „Pelėdnagiai“, gaminęs medžio masę kartono gamybai. Fabrikas nebuvo labai didelis, tačiau iki XIX a. paskutiniojo dešimtmečio, tai buvo vienintelė tokio profilio įmonė visoje Kauno gubernijoje. Fabrikas dirbo nesustodamas ištisus metus, išskyrus Kalėdų ir Velykų šventes, o pagaminta produkcija buvo gabenama į Vilnių, Charkovą, Varšuvą bei kitus miestus. Smarki ūkinės veiklos plėtra galėjo įvykti 1898 m., kai Nevėžio pakrantėje buvo pastatyti jau minėti trys mūriniai kumetynai, stovintys iki šiol. Ant vieno iš jų puikavosi iki šiol išlikusi didelė vėtrungė su šių grandiozinių kaimo statybų data – „1898“.

Pastovias pajamas grafų šeimai duodančių bendrovių sąraše buvo ir 3 malūnai bei 300 rublių pelno per metus duodanti plytų gamykla. Kada buvo pastatyta plytinė  duomenų nėra, tačiau nėra abejonių, kad XIX a. pabaigoje Pelėdnagiuose statytų pastatų plytos buvo išdegtos vietoje.

Garsėjo savo malūnu

Praūžęs pirmasis pasaulinis karas gyvenvietę gerokai pakeitė, ir naują gadynę – Nepriklausomybės atkūrimą ji pasitiko pritilusi ir nurimusi. Kėdainių dvarus ir žemes perėmė Lietuvos valdžia. 1921 m. buvo atkurta Pelėdnagių plytinė. Pelėdnagių plytinėje buvo galima įsigyti ne tik plytų, bet ir drenažo vamzdelių. Tai buvo įžanga į būsimą Melioracijos įmonę. Reikia pridurti, jog, be valstybinės plytinės, kaime veikė dar 5 privačios plytų gamyklos: 2 Liandsbergo, Abelio, Gedeikos ir Juškevičiaus. Būtent žydišką nedegtų plytų paveldą baigia sučiaumoti jau minėtosios kaimo žalmargės.

1923 m. įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Pelėdnagiai įvardijami dvejopai – kaip malūnas ir kaip dvaras. Malūno teritorijoje gyveno tiek pat žmonių, kaip ir prieš 20 metų – 25, o dvaro gyventojų padidėjo iki 192. Tai buvo antras žmonių skaičiumi dvaras Kėdainių valsčiuje.

Ten buvo dar vienas senųjų Pelėdnagių rajonas – Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valstybės žemės reformos metu naujakuriams išdalinta žemė. Sovietinės melioracijos vajaus metu ši prie Pašilių miško besiglaudusi senojo kaimo dalis buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Paradoksalu, tačiau Lietuvai vėl atgavus laisvę, čia vėl ėmė kurtis naujakuriai – miesto Grietinėlė. Aš šį rajoną pavadinau Pelėdnagių Turniškėmis. Daugiau apie Turniškes – kitą šeštadienį.

Tuoj po II Pasaulinio karo, sovietams griaunant tradicinį žemės ūkį ir kuriant centralizuotą, buvusio Pelėdnagių palivarko pagrindu buvo įkurta didžiausia Kėdainių apskrityje MTS – Mašinų ir traktorių stotis. Senųjų ūkinių pastatų ženklai ir dabar aiškiai įžiūrimi daugelyje MSV statinių. Po keliolikos metų visos mašinų ir traktorių stotys buvo reorganizuotos į MSMV – Melioracijos statybos montavimo valdybas. Nors, laikui bėgant, viena „M“ iškrito, įstaiga ilgiams dešimtmečiams tarp gyventojų įsitvirtino kaip „memesas“. Melioracijai įgaunant pagreitį, įstaiga plėtėsi, apsistatydama įvairiausiais cechais ir padaliniais. Įmonė kaip bičių avilys dūzgė nuo šimtų žmonių, kurie suvažiuodavo dirbti iš viso Kėdainių rajono. Kai kuriems tai buvo laikina stotelė, tačiau dalis įleido čia šaknis visam gyvenimui. Viena tokių – savo balkone tarp gėlių sėdėjusi Elena Mingailienė (81). Iš šono – labai smulki, mažutė moterėlė „memese“ vairavo… traktorių ir netgi patį kombainą!

Rinkis: metalas arba aš!

„Tais laikais buvo labai gražu, kai mergaitė tokio amato mokintųsi. Buvome šešios traktoristės tuo laimečiu, visi kiti buvo vyrai. Tačiau niekam nuostabos nekeldavo moteris-traktoristė. Dabar tai jau retenybė“,- stebisi Elena. Moteris metus dirbo kombaino vairuotoją, ir dar dvejus metus vairavo traktorių. Dirbo sunkiai – ardavo ir dienomis, ir naktimis.

„Užtat būdavo tikras „kaifas“ – ypač, vairuoti kombainą, tokį turtingą agregatą.

Kartą su traktoriumi užvažiavo ant šaltinio ir traktorius ėmė skęsti. Elena iššoko, pakvietė pagalbą, o traktorius jau buvo beveik paskendęs. Šiaip ne taip traktorių ištraukė.

Tačiau iš Vilkijos atvykusi moteris įsimylėjo vietinį ir pasiliko gyventi Pelėdnagiuose. „Jis man liepė rinkis: „Arba metalas, arba aš!“. Pasirinkau šeimą.“

Išaugo ir pasikeitė neaptažįstamai

Atsimena senolė, kad tada kaime buvo nedaug žmonių. Ten, kur ji gyveno (netoli dabartinių Pelėdnagių Turniškių), stūksojo trys mediniai nameliukai, telkšojo didžiulės balos.

„Gražu žiūrėti, kaip Pelėdnagiai išaugo, kokie dideli jie šiandien, kiek žmonių jaunų,- džiaugiasi moterėlė.- kaimas pasikeitęs nebeatpažįstamai.“

Šiame kaime ant žolytės sukrentame ir atsigerti termosėlyje atsivežtos saldžios mėtų arbatos. Nesinori taip greitai išeiti, nes kaimas skleidžia ypatingą aurą. Iš tiesų – Pelėdnagiai išsaugę į visas puses ir yra gana urbanistiški. Gyvenvietėje yra biblioteka, paštas, ambulatorija, dvi parduotuvės ir kavinė-baras. Seniau čia būta netgi trijų parduotuvių, dviejų barų, tačiau tokios paklausos, kaip seniau, nebėra.

Bet kuriuo atveju, čia, išgėrę savo saldžią mėtų arbatą, ekskursiją po istorines Pelėdnagių apylinkes baigiame. Sugrįšime kitą kartą – laukite mūsų svečiuose, kadangi kalbėsimės apie viską: darbus, gyvenimą, meilę, Pelėdnagių Turniškes ir kodėl visame rajone nusikalstamumas didžiausias būtent „memese“.