Liūdnas paveikslas: vienkiemius ryja javų laukai
Liūdna žiūrėti į vis labiau krypstančias sodybas, tuštėjančius kaimus, javų lauke skęstančius vienkiemius. Slogus jausmas apima, kai supranti, jog mažėja žmonių, norinčių gyventi ir įsikurti kaimuose, vienkiemiuose. Šį kartą lankomės atokiame Deveikiškių kaime, kur keturiasdešimtmečiai vadinami jaunuoliais, kur vis labiau krypstančias sodybas saugo šimtamečiai kryžiai, kur dirbamieji laukai kartas nuo karto praryja tai vieną, tai kitą sodybą.
Skaičiuojami ant rankų pirštų
„Vienas, du, trys… Vienoje gatvės pusėje aštuonios, kitoje – lyg ir aštuoniolika sodybų. Taip ir yra, kažkur per dvidešimt sodybų yra mūsų kaime, o gyvenamų, ko gero, perpus mažiau. Išmirė seni žmonės, nauji neatsikrausto. Ai, tiesa, atsikrausto ir naujų, jaunų labai. Štai anoje pusėje gyvena jaunimas. Jiems truputį per keturiasdešimt, o šiek tiek vyresni toje pusėje – va, čia – devyniasdešimtmetės moteriškės troba, čia – kita kaimynė gyvena, bet dabar ji į svečius išėjusi“, – vesdamas mus po Deveikiškių kaimą rodo ir pirštus vieną po kito lenkia čia nuo jaunystės gyvenantis 66-erių Romas.
Nėra ką veikti
Netrukus Romas ima pasakoti, kad kaime nėra ką jaunam žmogui veikti, mat čia nėra darbo. Pasak vietinio, tai ir yra didžiausia mažų kaimų, atokių kaimelių bėda.
„Visas jaunimas išsilakstęs. Ką čia jam daryti? Juk nenuostabu – žmonės iš Lietuvos bėga, tai kur čia užsiliks Deveikiškiuose. Anksčiau tai būdavo darbo, eidavo visi į fermas dirbti, daug gyvulių augindavo ūkiai, daug technikos laukuose ūžė, o dabar vietoj penkiolikos kombainų užtenka tik trijų. Visi galingi. Daug žmonių nereikia, nes viską atlieka mašinos. Tad jaunimas traukia ten, kur darbo yra – į miestą, o čia lieka vyresni žmonės arba nebijantys tolimos kelionės į darbą, tiesa, tokių yra labai, labai nedaug“, – kaimo nūdieną apibūdina vyriškis.
Pusė apleistų
Deveikiškiuose labai daug apleistų sodybų. Kai kurias jų savininkai tiesiog pamiršo, kai kurios savininkų išvis nebeturi.
„Šitas namukas apleistas seniai, sodybą jau baigia praryti javų laukai. Štai, matote, net keliukas suartas ir čia javai auga. Tuoj sunyks troba, sugrius ir jos nebeliks. Kažkaip žiūriu į jas ir galvoju, kaip greitai jas lenkia laikas prie žemės. Greit ir pradings. Gaila, kad sodybų niekas neperka, nors jos tokios nebrangios čia. Bet atrodo, kad niekas čia nenori įsikurti, o juk toks gražus čia kraštas, čia taip ramu, laikas tarsi sustojęs, galvos neskauda kaip mieste, skubėti niekur nereikia“, – nesustodamas ir vis liepdamas žmonai patylėti su nostalgija prisimena Romas.
Autobusas – retas svečias
Deveikiškiuose autobusai kursuoja retai. Pasak Romo, autobusas čia užsuka tik du kartus per savaitę, nors iki pat kaimo veda lygus ir labai geras asfaltuotas kelias.
„Tiesiog nėra kam važiuoti tuo autobusu, tai jo ir neleidžia dažniau. Iki Pajieslio ar net Krakių numinam dviračiu, apsiperkam, nuperkam ir vyresniems kaimo gyventojams ko reikia. Atvažiuoja ir „lafkė“ (automobilinė parduotuvė – aut. past.). Problemos mes čia nematom, mums čia labai gerai. Čia mums, vyresniems, gyvenimas geras. Bet tik mums… Gaila“, – žvilgsnį į žemę nukreipia vyriškis.
Laisvu laiku
Romas džiaugiasi, kad nors ir išvykę gyventi į miestą, žmonės nepamiršta aplankyti ir savo sodybų.
„Yra ir tokių sodybų, į kurias atvažiuoja šeimininkai tik vasarą. Yra ir tokių, kuriose tik žolę nušienauja ir išvažiuoja. Gerai, kad žmonės neapleidžia savo sodybų, pasitvarko, pagražina, kad jų neprarytų žolynai ar javų laukai. Sodybų čia niekas nedrasko, plėšikų nėra, vagių taip pat. Tiesa, kad ir vogti nelabai ką yra“, – juokiasi Romas.
Guvios senolės
Labai nustebina guvios Deveikiškių močiutės, kurios, kad ir perkopusios aštuntą ar net devintą dešimtmetį, keliauja kasdien viena pas kitą gerti arbatos. Senolės – tikros kaimo patriotės. Ir tokių močiučių kaime yra ne viena. Vyresnio amžiaus žmonės čia atrodo guvesni nei mieste, čia žmonės nebijo sunkaus darbo, o susiskaldyti malkas močiutei – tikrai nėra jokia našta. Tiesa, Romas mums sako, jog Deveikiškiuose moterys gyvena kur kas ilgiau nei vyrai, o kodėl taip yra, teigia negalįs atsakyti.
„Kiekvienas kaimas turi savo istoriją, kiekvienas žmogus – savo vietą. Mano širdis visuomet liks čia, Deveikiškiuose, galbūt aš esu dalis šio nedidelio kaimo istorijos“, – nusišypso mums tądien draugu ir gidu tapęs Romas.
[#gallery=965#]
