Langakiai: tegul gerumas mus vienija

Išaušta saulėtas rytas, po jo seka lietinga diena, paskui – vėl šilta diena ir taip kaskart, kai norisi tik saulės. Čia visai kaip Juozo Erlicko eilėraštyje: „Praėjo žiema… Ir pavasaris praeis… Ateis ir praeis vasara… Paskui – ruduo… Galvoju: ir ko jie čia valkiojasi?“ Tačiau ar verta tuščiažodžiauti, kai kažkur toli už miesto mūsų laukia dar vieno kaimo gyventojai?

Privalu užbėgti už akių ir pasakyti, kad Langakiuose sutikti gyventojai paliko malonų ir šiltą prisiminimą. Čia įsikūrę gyvenimu besidžiaugiantys žmonės net ir kalbėdami apie nuolat kaimą aplankančias bėdas nepaliauja šypsotis, nes širdyje viliasi, kad vieną kartą išauš diena, kai neliks jokių sunkumų.

Taigi nieko nelaukdami užsukime ir susipažinkime su Langakiuose veikiančios bibliotekos darbuotoja, vėliau su bendruomenės pirmininku ir čia pat, vietoje, langakiečių sveikata besirūpinančia felčere.

Laukia kelio remonto

Pravėrus bibliotekos duris, už kurių buvo girdėti tik tyla, mus smalsiais žvilgsniais pasitiko bibliotekininkė Aldona, Langakių bendruomenės pirmininkas Antanas bei dar dvi smalsios vaikiškos akelės, kurios prieš pasibeldžiant buvo nukreiptos į kompiuterio ekraną.

„Pagaliau atėjo pavasaris! Turbūt nuo to turėčiau pradėti, – šypteli bendruomenės pirmininkas. –  Su pavasariu bunda ir kaimo žmonės, vis intensyviau ima tvarkytis aplinką. Deja, turbūt kaip ir kiekviename kaime, taip ir pas mus – bėdos, regis, nesibaigia. Visos bėdos būtų niekis, tik kelias, vedantis į Langakius, tikra bėda. Šiuo metu jis šiek tiek palygintas, tačiau tikimės, jog šios problemos nebeliks ir galėsime važinėti tvarkingu, lygiu, asfaltuotu keliu.“

Kaime – darbštūs ūkininkai

Riedant Langakių kaimo link, pasižvalgius į kairę ir į dešinę, miškų ar vandens telkinių čia nerasi, aplink driekiasi tik platūs laukai. O štai nužvelgus kaimo gyventojų kiemus, susidaro įspūdis, jog čia – tikras ūkininkų kraštas.

„Langakiai – pirmas kraštas, kuriame buvo daugiausia ūkininkų. Deja, per 25-erius metus ūkininkų smarkiai sumažėjo. Kadaise čia jų buvo per šimtą, tačiau kai pasidalijo žemes, jų kelis kartus sumažėjo. Šiuo metu Langakiuose darbščių ūkininkų yra apie trisdešimt, kur kas rimtesnių – trys ar keturi“, – pasakoja Antanas.

Trijų rajonų apsuptyje

Sunku patikėti… Gyveni Kėdainių rajone, tačiau mokyklą lankai Kauno rajone. Ir kaip gi čia taip? O viskas labai paprasta. Bendruomenės pirmininkas sako, jog šis kaimelis yra trijų rajonų – Kėdainių, Kauno ir Raseinių – apsuptyje. Todėl ir Langakių kaimo vaikai vyksta į mokyklą, esančią Čekiškėse (Kauno r.).

„Gyventi visai šalia kitų rajonų nėra blogai“, – sako Antanas. Mat, Langakiai, visai kaip ir Vikaičiai ar Pagiriai, atsidūrę kelių rajonų sankirtoje, sugeba užmegzti draugiškus ryšius su kitų rajonų kaimais ir miesteliais.

Kultūrinis gyvenimas atgyja

Dar prieš dvejus metus Langakių bendruomenė neturėjo vakaronėms ir kitiems renginiams tinkamų patalpų. Praėjusiais metais nuo pat pamatų buvo pastatyti nauji, šilti ir jaukūs bendruomenės namai. Todėl ir kultūrinis gyvenimas labai pagerėjo. „Trūksta tik meno vadovo“, – priduria pirmininkas.

Dar prieš trejus metus langakiečiai buvo subūrę ir du ansamblius, tačiau ilgainiui jie iširo. Antanas Čepliauskas viliasi, jog ateityje pavyks juos vėl suburti bendram tikslui. Na, o šiuo metu džiaugiasi, kad kaime yra bent dramos būrelis.

Be to, langakiečiai kasmet rengia tradicinius renginius: Jonines, Užgavėnes, Žemdirbių vakaronę, Pagyvenusių žmonių vakaronę ir dar daugelį kitų. Taip pat nepamirštamos ir valstybinės šventės.

Biblioteka – maloni kasdienybė

Kad jau esame Langakių bibliotekoje, darosi smalsu, ar daug lankytojų čia užsuka. „Pakankamai, – sako bibliotekininkė Aldona. – Ateina ir vaikų, ir suaugusiųjų, kartais ir pati savo vyresnio amžiaus skaitytojams knygų į namus nunešu. Juk smagu, kad žmonės skaito, domisi ir vis paklausia, ar yra naujų knygų.“

Nors iš pirmo žvilgsnio biblioteka atrodo visai nedidukė, tačiau literatūros čia gausu – daugiau nei 6 tūkst. knygų, tad, ką paskaityti gali rasti tiek vaikai, tiek suaugusieji. Aldona juokiasi, kad vaikų čia tikrai netrūksta. Pavarto jie ir knygelę, ir žurnaliuką, tačiau labiausiai mėgsta prie kompiuterio sėdėti.

„Ateina kartais vaikiukas net skaityti dar nemokantis, tačiau kaip su kompiuteriu elgtis, tikrai žino“, – juokauja moteris.

Didelės Aldonos akys tiesiog žiba, kai ji kalba apie savo darbą ir nuolatinius skaitytojus. „Tiesiog smagu jaustis reikalinga, – priduria Aldona. – Pati mėgstu skaityti, gal todėl ir tas darbas toks mylimas. Daugiau nei 30 metų dirbu šioje bibliotekėlėje ir man tai nepabosta. Gera būti tarp savų žmonių, todėl negaliu nė įsivaizduoti, kas būtų, jei jos neliktų. Mano kasdienybei imtų trūkti nuolatinio bendravimo, vaikų šurmulio, knygų, paprasčiausio judėjimo.“

Kaimo lobis – felčerė

Vos vienu aukštu žemiau nei biblioteka yra įsikūręs ir medicinos punktas, todėl nepraleidžiame progos pasišnekučiuoti su čia besidarbuojančia ir, regis, visų kaimo žmonių sveikata besirūpinančia felčere Angele.

– Angele, kokie žmonės šiame kaimelyje jus supa?

– Geri, – iškart atsako moteris. – Šiame kaime nepažįstu negerų žmonių. Dauguma jų užaugę prie mano akių. Dirbu čia jau beveik 46 metus. Kai baigiau medicinos mokyklą, atvažiavau čia, taip niekur ir nebeišvažiavau.

– Ar niekada nesudvejojote, jog pasirinkote ne tą profesiją ar ne tą kaimelį?

– Visuomet svajojau apie mediciną ir darbą ne mieste, o kaime. Vaikystėje turėjau sergantį tėtį, galbūt tai ir motyvavo mane. Visada galvodavau, kad kai užaugsiu, dirbsiu kaime ir padėsiu tokiems žmonėms, kaip mano tėtis. Ir, žinokite, niekuomet neteko sudvejoti, kad pasirinkau ne tą specialybę ar ne tą vietą. Man visada šis darbas patiko, nors buvo ir sunkių laikų.

– Galbūt tai pašaukimas?

– Tiesiog jaučiu didelį norą padėti žmogui. Žinote, sunegalavusiųjų sulaukiu ir namuose. Žmonės taip įpratę – patraukia šitas duris, jei užrakintos, ateina į namus. Rytas ar vakaras, Velykos ar Kalėdos – žmonėms visuomet stengiuosi padėti, jei jiems tikrai reikia vaistuko ar patarimo. Vaistas – ne saldainis, kartais žmogus negali laukti. Žmogus toks sutvėrimas, neretai ateina visai ne dėl sveikatos nusiskundimų, o psichologinės pagalbos.

– Galėtumėte ramiai sau namuose būti, vaikais ir anūkais rūpintis, bet vis nepaliaujamai rūpinatės Langakių kaimo gyventojais…

– Kartais susimąstau, ar man vis dar čia reikia to darbo. Rodos, galėčiau sėdėti namie sau ramiai, tačiau iškart pagalvoju, kaip stipriai esu prisirišusi prie šio kaimo žmonių, su visais susigyvenusi… Oficialiai aš čia dirbu vos tris dienas per savaitę, tačiau pagalbą žmonėms teikiu septynias dienas per savaitę.

– O jei atkeltų naują žmogų?

– Tai būtų tik stimulas palikti šią darbo vietą, nes kitos priežasties apleisti savo žmones tiesiog nerandu. Tačiau pagalvokite, gyventojų Langakiuose ne tiek ir daug, kas gi norės tris kartus per savaitę čia važiuoti ir gauti tuos kelis eurus. Argi jaunas žmogus iš to pragyvens? O aš, kai nuo seno esu pratusi prie šio darbo ir kaimo žmonių, tiesiog nebeskaičiuoju tų pinigėlių. Svarbiausia tampa žmogus! Todėl kol sveikatos turiu, vis dar einu.

– Esate rūpestinga kiekvienam kaimo žmogui, tačiau kažkada prireiks ir jums ramumos.

– Žinau, kad jei ir ateitų naujas žmogus, langakiečiai vis tiek belsis į duris (juokiasi). Tik mano galimybės bus jau kitos… Jau dabar žmones imu pratinti, kad naktimis ir tamsiais vakarais geriau kviestų greitąją medicinos pagalbą, o ne į mano namų duris ar langus barbentų. Supraskite, neramu. Tačiau, kol esu gyva ir turiu sveikatos, savo pacientams ir draugams sakau, jog niekur iš čia neišvažiuosiu, todėl ir vėliau, kiek galėsiu, tiek padėsiu.

Namai ten, kur širdis

Angelė tikina, jog labiau mėgsta būti pilka pelyte, tačiau kaip dirbant tokį atsakingą darbą ir dar su tokiu atsidavimu galima likti nepastebėta?

Tikroji Angelės gimtinė – Ukmergės rajonas, Vaivadiškių kaimas, tačiau šiandien moteris užtikrintai sako, kad tikrieji jos namai yra čia, Langakiuose, kur prabėgo didžioji dalis jos gyvenimo.

„Nuvažiuoju karts nuo karto į tėviškę, bet ten jaučiuosi svetima, o va Langakiai – mano tikrieji namai. Draugės man sako: „Va prašysiu, kad vaikai Amžinam poilsiui vežtų į tėviškę“. Viešpatie… Taigi praeis žmonės pro kapelį ir galvos, kas čia tokia! O štai Langakiuose visi mane pažįsta, visi savi ir artimi, todėl pasilikti noriu čia“, – sako kaimelio felčerė.

Langakiams – dešimtukas

Kokie įkvepiantys pavyzdžiai, koks turėtų būti žmogus! Tokie nuoširdūs ir žmogišką gerumą skleidžiantys žmonės motyvuoja dirbti, gyventi, džiaugtis likimo teikiamais malonumais, bendrauti ir puoselėti amžinąsias vertybes. Neveltui sakoma, jog gerumas – kalba, kuria kalba nebyliai ir kurią girdi kurtieji.

Už malonų bendravimą, šypsenas, geras emocijas ir dar daugiau Langakiams – užtikrintas dešimtukas!