Laisviems Pagiriams – 100 metų

Tauta be istorijos – kaip medis be šaknų, iš kurių ji semiasi stiprybės. Daugiau nei pusę amžiaus jos neturėję šiandien rankiojame po trupinėlį, bandome sudėlioti į savo vietas plaukdami Nemunu, Vysla, Dniepru ar ieškodami kitų šalių archyvuose ir viso pasaulio lietuvių širdyse.

Tauta be istorijos – kaip medis be lapų, pagal kuriuos mes jį pažįstame. Pagiriai – nors ir  maža visos tautos dalis, tačiau turinti bendrą ir labai turtingą istoriją, kurią stengiasi gerbti, puoselėti ir palikti ateinančioms kartoms. Todėl tie, kurie nepatyrė priespaudos, tremties, okupacijos, ir šiandien yra kaip niekad laisvi kalbėti lietuviškai, gyventi, kur nori, laisvi kurti ir mokytis, žino, kad visa tai yra iškovota brangia jų tėvų ir protėvių gyvybių kaina, ir už tai jaučiasi be galo dėkingi…

Siekiant įvertinti ypatingą Lietuvos savanorių, Lietuvos kariuomenės ir kitų Lietuvos piliečių indėlį Nepriklausomybės kovose, ginant ką tik atkurtą Lietuvos valstybę ir pagerbti visų kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę atminimą, 2019 metai yra paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais.

Praėjusiais metais visa Lietuva minėjo atkurtos nepriklausomybės šimtmetį, tačiau tikrasis šalies valstybingumas buvo įtvirtintas 1919–1920 metais. Į Lietuvos Nepriklausomybės kovas prieš bolševikus buvo įsitraukę ir Pagirių miestelio bei jo apylinkių gyventojai. Todėl siekiant įamžinti šio krašto savanorių atminimą ir indėlį įtvirtinant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Pagirių miestelyje iškilmingos šventės metu buvo atidengta atminimo lenta su devyniolika Pagirių valsčiaus Vyčio Kryžiaus ordinininkų savanorių pavardėmis bei gynimo schema.

Istorijos takais

Remiantis istorija, 1919 metais iš Rusijos grįžęs karininkas Julius Reikala Šėtoje suorganizavo 400 savanorių būrį. Pagiriečių dalinys įsigijo vėliavą su Vyčio ženklu ir Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, kurį pašventino Šėtos klebonas Jurgis Tilvytis. Šis būrys su bolševikais kovojo Ukmergės ir Kėdainių apskrityse ir išvadavo Siesikus, Vadoklius ir keletą kitų vietovių.

„Nors Pagiriai kurį laiką ėjo iš rankų į rankas, tačiau 1919 metų balandžio 26 dieną jie buvo galutinai išvaduoti. Taigi šiemet sukanka lygiai 100 metų nuo tada, kai Pagiriai išsivadavo iš bolševikų gniaužtų“, – pasakojo Pagirių bendruomenės centro pirmininkė Vanda Poderienė.

Jos teigimu, nors ankstesniais metais ši data minima ir nebuvo, tačiau domėjimasis savo krašto istorija Pagiriuose visuomet buvo puoselėjamas – prieš keletą metų buvo suremontuota šimtametė varpinė, joje įrengta istorinė ekspozicija bei pastatytas stogastulpis žymiausiems Pagirių įvykiams įamžinti. Na, o šiemet minint 100-ąsias Pagirių išlaisvinimo metines visi pagiriečiai buvo pakviesti prie namų iškelti ir valstybines vėliavas.

[quote author=“V. Kavaliauskas“]Žinote, padorumas į Lietuvą turi ateiti iš provincijos, iš tokių miestelių kaip Pagiriai, nes miestuose, kur kovojama dėl įtakos ir pinigų, dažnai užmirštama garbė.[/quote]

Savanoriams – Vyčio Kryžiaus ordinai

Istorija pasakoja, jog 1919 metais kovo 1 dieną susikūręs I Pagirių gynimo skyrius, vadovaujamas karininko Julijono Reikalos, vėliau buvo inkorporuotas į Panevėžio batalioną, kurio eilėse net devyniolika Pagirių valsčiaus savanorių buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais. Tai – Kazys Adamonis, Stasys Didžiulis, Jonas Jakas, Aleksas Jarmolavičius, Balys Juknevičius, Juozas Karieta, Motiejus Kaupas, Kazys Kubilius, Stasys Kubilius, Klemensas Oksas, Vytautas Petrukėnas, Jonas Plankis, Matas Raila, Mikas Rasalas, Jonas Rastauskas, Julijonas Reikala, Petras Strazdas, Simanas Širmulis, Alfonsas Žižniauskas.

„Turbūt labiausiai minėtini yra Matas Raila ir Julijonas Reikala. 1918 metais Pagirių parapijos komitetas pradėjo organizuoti vietos miliciją, kurios viršininku buvo išrinktas Matas Raila. 1919 metų pradžioje Pagiriuose pasirodžius ir pradėjus plėšikauti bolševikams, reikėjo gelbėti žmones ir jiems padėti. Matas Raila išsiuntinėjo į kaimus atsišaukimą, kurio svarbiausia mintis buvo tokia: „Kas nori duonos, lai atvyksta rytoj į Pagirius“. Kitą dieną į miestelį susirinko labai daug žmonių. Šis susirinkimas laikytinas I Pagirių gynimo skyriaus pradžia.

Tuo tarpu Julius Reikala, gimęs Pagirių valsčiaus Žižmių dvare, buvo karininkas, kuris kovai su bolševikais 1918 metų pabaigoje Šėtoje suorganizavo partizanų būrį.

1919 metų vasarą Panevėžio bataliono vadovybei pristatant šeštos kuopos vadą ir bataliono vado padėjėją karininką Julijoną Reikalą apdovanojimui, buvo rašoma: „Per du mėnesius dalyvaudamas daugybėje mūšių, vesdamas atskiras kolonas ir būrius, visuomet rodė nepaprastą narsą, šaltą kraują ir tvarką. Tuo be galo daug prisidėjo prie bataliono laimėjimų“.

Kalbant iš istorinės perspektyvos, Vyčio Kryžiaus ordinų įteikimas šiems mūsų krašto kavalieriams buvo labai reikšmingas. Tai aukščiausias Lietuvos Respublikos karinis ordinas, skirtas apdovanoti už didvyrišką drąsą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – pasakojo istorijos puoselėtoja, Pagirių miestelio patriotė ir šventinės programos vadovė Rita Mockienė.

Lietuvos didvyriškumo sostinė

Prieš dvidešimt devynerius metus Pagirių miestelyje savanorio Mato Railos sūnaus Petro Railos iniciatyva buvo pastatytas paminklas Pagirių krašto savanoriams, partizanams ir tremtiniams atminti. Šiemet pasitinkant Pagirių išsivadavimo iš bolševikų šimtmetį paminklas buvo atnaujintas, nuvalytas, naujai paryškintos raidės, nudažytas kryžius, pakeistas nauju Valstybės herbas bei atidengta atminimo lenta su jau minėtų devyniolikos Pagirių valsčiaus Vyčio Kryžiaus ordininkų savanorių pavardėmis bei Pagirių gynimo schema.

[quote author=“V. Poderienė“]Ši šventė – tai padėka savanoriams ir visiems kovojusiems už laisvą nepriklausomą Lietuvą. Tai – padėka Tėvynei Lietuvai ir Žmogui, iškentusiam visas gyvenimo negandas.[/quote]

„Man Pagirių miestelis – Lietuvos didvyriškumo sostinė. Dešimt metų važinėjau po Lietuvą ir rašiau knygą apie Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, kurių šiame krašte buvo net devyniolika. Daugiausia – 40 – Garliavoje, Ramygaloje – 27, o Pagiriuose – 19. Čia savanorių, ginančių Lietuvos laisvę, buvo daugiau nei visoje Žemaitijoje kartu paėmus.

Žinote, padorumas į Lietuvą turi ateiti iš provincijos, iš tokių miestelių kaip Pagiriai, nes miestuose, kur kovojama dėl įtakos ir pinigų, dažnai užmirštama garbė. Todėl linkiu šio krašto žmonėms didžiuotis savo kilme“, – teigė Lietuvos žurnalistas, kolekcininkas Vilius Kavaliauskas.

Pagiriai – savanorių kraštas

Po oficialios šventės dalies visi renginio svečiai buvo kviečiami apsilankyti daugiafunkciame centre duris atvėrusioje parodoje „Pagiriai – savanorių kraštas“, kurioje

galėjo artimiau susipažinti su Pagirių valsčiaus savanorių pavardėmis ir 1919–1920 metų Pagirių išvadavimo kovomis. Taip pat parodoje buvo demonstruojama I Pagirių gynimo skyriaus savanorių vėliavos kopija bei spausdintinė medžiaga apie savanorius ir jų nuotraukos.

„Ateityje ketiname išleisti ir biografinę brošiūrą apie Pagirių valsčiaus savanorių vadą Julijoną Reikalą. Nors tam dar nesame gavę finansavimo, tačiau bendradarbiaudami su Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininku Mindaugu Tamošiūnu ir pasinaudodami jo sukaupta medžiaga, tikimės, jog iki liepos 6-osios brošiūra išvys dienos šviesą“, – teigė V. Poderienė.

Po parodos visų laukė šventinis koncertas, kuriame padėką reiškė visų kartų pagiriečiai: šokius dovanojo vaikai, skambėjo jaunimo, nepamirštančio gimtojo krašto, dainos, o išgyvenimus melodijomis išsakė senjorai. Prie padėkos prisidėjo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“, pasirodymą atliko ir Siesikų kaimo kapela „Vieversa“.

„Ši šventė – tai padėka savanoriams ir visiems kovojusiems už laisvą nepriklausomą Lietuvą. Tai – padėka Tėvynei Lietuvai ir Žmogui, iškentusiam visas gyvenimo negandas“, – kalbėjo V. Poderienė.

[#gallery=1847#]