Laiškininkus pažįsta net ir kaimo šunys

Jie – ir draugai, ir patarėjai, o kartais net ir vienintelis ryšys su pasauliu

Niekam ne paslaptis, kad kiekvienas darbas turi savų pliusų ir savų minusų. Laimingiausi žmonės yra tie, kurie dirba mėgstamą darbą. Šiandien turiu galimybę susipažinti su daugiau nei tris dešimtmečius laiškininke Lietuvos pašte dirbančia Rasa KUŽMARSKIENE. Niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad šių dienų laiškininkas gali būti vienintelis kai kurių kaimo žmonių ryšys su pasauliu, vienintelis patarėjas ir net draugas.

Kavos ritualas

Su Kėdainių pašte dirbančiomis laiškininkėmis susitinku ankstyvą penktadienio rytą.

Kėdainių pašte – tikras bitučių darbininkių dūzgesys. Visos kažką veikia: vienos dėlioja, kitos rūšiuoja, krauna ar skaičiuoja. Septintą valandą ryto laiškininkės susėda puodeliui kavos ar arbatos ir aptaria visus praėjusios dienos nuotykius ir iššūkius.

„Mūsų darbe daugiausia dirba moterys. Vyrukus turim vos kelis. Laukiam, kol spauda ir laiškai mums bus paruošti ir keliausim į kelionę. Kas dviračiais, kas automobiliais“, – prie puodelio kavos dėsto bitučių darbštuolių kolektyvas.

Tolimas kraštas

Šiandien turiu unikalią galimybę kartu pasidarbuoti su tolimiausius Kėdainių rajono kampelius aptarnaujančia mobiliąja laiškininke Rasa.

Mobilioji – reiškia, kad moteris važinėja automobiliu po atokiausius mūsų krašto kampelius ir suteikia žmonėms taip reikalingas paslaugas.

Ji pristato laiškus, spaudą, siuntinius. Mobiliąją laiškininkę gali išsikvieti kiekvienas žmogus, kuris nori įsigyti pašto ženklų, nusiųsti siuntinį, užsiprenumeruoti „Rinkos aikštę“ ar kokį kitą laikraštį ar žurnalą.

Mobilioji laiškininkė netgi įmokas gali priimti. Apie mobiliuosius laiškininkus jau daug rašyta, daug pasakota. Žmonės jau priprato ir aktyviai naudojasi jų paslaugomis.

Kita darbo pusė

Šiandien pabandysiu jums atskleisti kitą – dažnai paprastam žmogui nematomą šio darbo pusę.

Ar galite įsivaizduoti, kad nemokantis skaityti ir rašyti žmogus užsiprenumeruotų laikraštį vien tik tam, kad jį aplankytų mobilioji laiškininkė? Sunku įsivaizduoti, kad taip gali būti, tiesa?

„Bet taip tikrai yra. Žmogus gyvena vienas ir neturi su kuo pabendrauti. Kartais laiškininkas tampa jo vieninteliu ryšiu su pasauliu, vieninteliu draugu, patarėju, guodėju, padėjėju.

Mes ir vargus žmonių, ir džiaugsmus išklausome. Yra žmonių, kurie gyvena atokiuose vienkiemiuose, neturi kaimynų, neturi su kuo pabendrauti“, – kitą šio darbo pusę atskleidžia tris dešimtis metų laiškus žmonėms pristatanti Rasa.

Labai laukia

Laiškininkas yra laukiamas svečias tiek mieste, tiek kaime. Tačiau kaime – ypatingai. Laiškininko pasirodymas žmonėms sukelia gerus jausmus, šypseną.

„Žmonės mūsų laukia. Jie žino kelintą valandą maždaug atvažiuosim, kada atvešim laikraštį. Jie laukia.

Būna tokių, kurie ir arbatos puodelį pasiūlo, tačiau daug laiko mes neturime, turime dirbti, nes mūsų laukia ir kiti žmonės. Bet gerą ir šiltą žodį savo klientams mes visada randame, nes visų pirma jie yra žmonės ir juos reikia gerbti“, – sako laiškininkė.

Laikraštis – ritualas

Bekalbant su Rasa pasiekiame tolimąjį Saviečių kaimą. Užsukame į vienkiemį, kuriame daugybę metų gyvena ponia Danutė.

Moteris su šypsena pasitinka laiškininkę ir padėkoja jai už atneštą „Rinkos aikštę“.

„Laikraštis mums yra tarsi ritualas. Jokie internetai mums jo neatstos. Puodelis arbatos ir laikraštis, šviežiausios žinios mums rūpi. Tik iš laikraščio sužinome, kaip gyvena, kuo kvėpuoja mūsų rajonas.

Visą gyvenimą prenumeravome „Kėdainių garsą“, kai jo nebeliko, prenumeruojame „Rinkos aikštę“. Laikraštyje randame viską, kas mums įdomu. O svarbiausia, kad laikraštis neužmiršta ir mūsų kaimo. Jei čia vyksta šventė, laikraštis apie ją parašys, jei čia asfaltuojama gatvė – tuojau bus parašyta, jei ką nors bendruomenė gero ar blogo nuveikė – laikraštis taip pat rašo. Jei atsitiko kokia nelaimė – visada bus parašyta.

Iš laikraščio mes viską žinome ne tik apie Kėdainių rajono gyvenimą, bet ir apie mūsų kaimo gyvenimą“, – sako ponia Danutė.

Iš vieno krašto į kitą

Mobilioji laiškininkė naujutėlaičiu Lietuvos pašto automobiliu, tiek išasfaltuotais keliais, tiek žvyrkeliais ar net laukų keliukais važinėja nuo vieno „taško“ į kitą. Kam laikraštį, kam laišką nuveža. Su vienais pasikalba, kitiems tik į pašto dėžutę laikraštuką įmeta.

„Pagaliau po trisdešimties metų gavome puikius automobilius. Dirbti tikrai kur kas maloniau.

Iš pradžių vaikščiojome pėsčiomis, po to dviračiais, po to važinėjome savais automobiliais, o dabar važiuojame šiais naujutėlaičiais džipukais. Tai tikrai malonu važiuoti pas žmones, palengvina mūsų darbą, ir pats važiuodamas kokybiška transporto priemone jautiesi tikrai geriau“, – sako laiškininkė Rasa.

[quote author=”Aut. past.”]Laiškininkas yra laukiamas svečias tiek mieste, tiek kaime. Tačiau kaime – ypatingai. Laiškininko pasirodymas žmonėms sukelia gerus jausmus, šypseną.[/quote]

Turi prašymą

Rasa perduoda savo visų bendradarbių prašymą žmonėms, kad šie ant savo namo užsirašytų numerį ir gatvės pavadinimą, tuomet laiškininkams nereikėtų vargti ieškant reikiamo adreso.

„Kažkada nešiodavom laiškus pagal pavardes, dabar nešiojame pagal adresus.

Būna soduose tokių painių gatvelių, kad tikrai tenka pavargti. Gatvelės mažos, siauros, o dar ir namai be numerių. Tikras labirintas laiškininkui.

Todėl labai prašome  gyventojų, kad ant namo numeriuką užsirašytų. Taip laiškas juos pasieks tikrai greičiau“, – dėsto moteris.

Pažįsta net šunis

Daugybę metų laiškininke dirbanti Rasa pažįsta ne tik savo apylinkės žmones, bet ir jų augintinius.

„Su mumis pirmais žmonės pasidalina įvairiomis naujienomis, bėdomis ir džiaugsmais. Mes juos pažįstame, žinome vardus. Pažįsta mus ir gyventojų augintiniai.

Mes jau kaip šeimos nariai – geltona liemene vilkinčio laiškininko net šunys neaploja, nes pažįsta, nes savas. Laiškininkas visų draugas, jis priešų neturi“, – juokiasi Rasa.

Laukia laiškininkės

Taip su Rasa besišnekučiuodami keliaujame nuo vienos trobos prie kitos, iš vieno kaimo į kitą.

Laukuose, toli nuo kaimo nutolusioje trobelėje, tarpduryje jau stovi ponia Aliodija. Ji su šypsena veide pasitinka laiškininkę, kuri jai tris kartus per savaitę pristato prenumeruojamą „Rinkos aikštę“.

„Rasa labai gera. Aš visą gyvenimą prenumeruoju laikraštį ir labai laukiu laiškininkės. Man jau 88-eri metai, o Kėdainių spaudą skaitau visą gyvenimą.

Sūnus dirba, pluša laukuose, gyvena kiek atokiau nuo manęs, o aš viena. Tai mano vienintelė draugė yra laiškininkė Rasa.

Aš jos visko galiu paklausti, ji man viską pataria, labai gera moteris. Aš jos labai laukiu“, – spindinčiomis akimis į laiškininkę Rasą žiūrėdama kalba ponia Aliodija.

Kelelis tolimas

Atsisveikiname su ponia Aliodija ir patraukiame didesnio kaimo link. Čia Rasa turės daugybę darbo, mat dešimtys žmonių jau laukia laiškų ir spaudos.

Per dieną Rasa aplanko daugiau nei šimtą „taškų“, o būna, kad ir visus du šimtus.

„Savo darbą mėgstu. Mėgstu kelią, mėgstu žmones, mėgstu bendrauti. Kiekvienas žmogus turi savo darbą dirbti iš širdies, turi jį mėgti ir stengtis jį atlikti geriausiai. Aš į savo darbą žiūriu rimtai, į klientus – su pagarba. Tokį gaunu ir atgalinį ryšį iš žmonių“, – šypsosi Rasa ir atsisveikina su manimi.

Buvo išties puikus pusdienis su savo darbą vertinančiu ir mylinčiu žmogumi.