Keliu lyg kopėčiomis – tiesiai į Petkūnus

Pagaliau pirmoji pavasario diena! Gaila, kad kalendorinė, nes kovo 1-osios rytas visai nedžiugina iš po debesų besišypsančia saulute, o ir lengvas šaltukas už lango dar šiek tiek pasikandžioja. Bet kuriuo atveju ilgai lauktas pavasaris byloja, kad jau visai netrukus medžiai ims krauti pumpurus, kurie dar labiau džiugins širdį, kai susprogs ir sužaliuos, ims žydėti vyšnios ir obelys. O kur dar tikrasis pavasario džiaugsmas – kačiukai, snieguolės, žibuoklės. Ech… laukiu nesulaukiu.

Deja, kad ir koks šiandien oras bebūtų, niekur nedingsi. Jei jau per nosį riečiančius šalčius, nepaliaujamą lietų ir sunkiai pakeliamus karščius lankėmės kaime, tai ši diena, kai pagalvoji, vienas juokas.

Visgi palikime pavasario laukimo nuotaikas nuošaly ir ruoškimės į dar vieną kelionę, viliuosi, kupiną malonių akimirkų.

Sėdame į automobilį ir su vėjeliu traukiame Truskavos seniūnijos link nė nenutuokdamos, kokį kaimą šį kartą aplankyti.

Stebėti žmones – įdomu!

Vos pasiekusios Truskavos sankryžą iškart pastebime didelį sunkvežimių, lengvųjų automobilių, policijos ir muitinės pareigūnų sujudimą. Vyksta patikrinimas.

Giedrė išlipa padaryti kelias nuotraukas, o aš lieku automobilyje. Befotografuodama ji užtrunka kiek ilgiau nei tikėjausi, todėl sėdžiu ant priekinės sėdynės ir stebiu, kaip policijos pareigūnai atsakingai tikrina sunkvežimių vairuotojų pateiktus dokumentus, kaip su šypsenomis veiduose stovėjimo aikštelę palieka kitų transporto priemonių vairuotojai, nes jokių pažeidimų pareigūnai neaptiko.

Tuo tarpu kiti vairuotojai nerimastingai stoviniuoja. Baiminasi. Imu galvoti, jog suprantu juos, tačiau tuoj pat pagaunu save galvojančią, ar verta dėl to nerimauti, jei transporto priemonės dokumentai tvarkingi, o tu neveži jokio neleistino krovinio? „Juk tai tik patikrinimas“, – svarstau ir plačiai nusišypsau, nes veidą trumpą akimirką nušviečia saulės spinduliai. Sustok, akimirka žavinga…

Nekantriai laukdama sugrįžtančios Giedrės stebiu aplinką ir pravažiuojančius automobilius. Nuo Kėdainių atriedantis raudonas „Volkswagen“ markės automobilis įjungia dešinįjį posūkio signalą, tačiau išvažiavęs iš pagrindinio kelio juda taip lėtai, kol galiausiai stabteli, juk taip smalsu, kas ten per suvažiavimas. Apima nenumaldomas juokas.

Galiausiai susivokusi, jog dar nenutuokiu, į kokį kaimą važiuosime, griebiu mobilųjį telefoną į rankas ir skubiai naršau internete ieškodama, kokie gi kaimai apsupę Truskavos miestelį. Galiausiai išsirenku. Petkūnai.

Pagaliau sugrįžta ir Giedrė.

Kelias primena kopėčias

Maniau, kad vykti teks gana toli, pasirodo, jog Petkūnų kaimas visai čia pat, vos keturi kilometrai. Apsidžiaugiau.

Kai pasukome Petkūnų kaimo link, pasijuntu taip, lyg važiuočiau ne žvyrkeliu, o kopėčiomis, nes kelyje duobių kaip prisėta. Atsikračiusios tarsi malkos sunkvežimyje galiausiai pasiekiame gyvenvietę.

Kaip ir visuomet, pirmiausia apvažiuojame visas kaimelio gatveles, susipažįstame su jomis, o tuomet jau dairomės, su kuo pasikalbėti.

Vos įvažiavus į Petkūnus, kaimas sukuria išties teigiamą įspūdį, tačiau atidžiau pasižvalgius apima niūri nuotaika. Kaime ne tik nyku, bet atrodo, jog niekas čia negyvena.

Pasiekus kaimelio centrą dėmesį patraukia nuo lietaus ir šalčio patamsėjusios vaikų žaidimo aikštelės mediniai įrenginiai, tuomet krepšinio aikštelė, apgriuvęs pastatas ar bent tai, kas iš jo liko, ir nendrėmis apaugęs tvenkinys. „Aš jau esu čia buvusi!“ – šūkteliu Giedrei ir atmintyje iškyla reginys lyg tai būtų nutikę vakar, kai po kaitrios vasaros dienos vakarėjant atvykome su draugais į Petkūnus pažvejoti. Draugas tikino, jog čia sugausime daug žuvies. Tarp kitko, tąkart mums sekėsi nekaip…

Krepšinį myli ir petkūniečiai

Na, kokia gi krepšinio aikštelė be joje žaidžiančio jaunimo ar vaikų? Matau joje tris įraudusiais skruostais, striukes ir kepures ant dar nesužaliavusios žolytės numetusius berniukus linksmai šūkaujančius žaidžiant krepšinį. Skubu su jais pabendrauti.

Iš pradžių nedrąsiai atsakinėję, ką vasaros ir žiemos atostogų metu veikia vaikai, trys plačiomis šypsenomis veidus papuošę berniukai galiausiai įsidrąsina ir net pasiūlo kartu krepšinį pažaisti.

Anot petkūniečių, šiame kaime vaikų nedaug, todėl vasaros metu dažniausiai laiką leidžia žaisdami krepšinį ar besipliuškendami maudymvietėse, o štai žiemos metu, kai už lango nespaudžia bauginantis šaltis ir nesninga dideliais kąsniais, vaikai susiburia pažaisti sniego mūšį.

Dar kelias akimirkas į krepšį pamėčiusios kamuolį atsisveikiname su vaikais ir palinkime nesušalti.

Vijokliais ir kerpėm apaugę namai

Ir vėl tarsi nuo pradžių: sukame ratus po gatveles, ieškome žmonių, vėl sukame, vėl ieškome ir kuo toliau, tuo labiau bjursta nuotaika. Atidžiau dairomės po nuosavų namų kiemus, nes daugiabučio čia nėra nė vieno. Nužvelgdama namus ir jų kiemus suvokiu, kad ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kurie iš jų yra apgyvendinti ir paliesti darbščios rankos. Visi kiti niūrūs, apleisti, apaugę šabakštynais, pasislėpę po vijokliais ir kitokiais negenėtais krūmokšniais. Vienas kiemas taip patraukia dėmesį, kad net stabtelime, nes išsikeroję vijokliai nukloję ne tik namo ir ūkinio pastato stogus, bet per pievą įsisukę net į vaismedžius.

Svajoja grįžti į miestą

Petkūnuose išties nyku ir liūdna, todėl nesutikusios daugiau nė vieno gyventojo atveriame parduotuvės duris. Ir čia būtų nė gyvos dvasios, jei ne mus su žavia šypsena pasitikusi pardavėja Alma.

Moteris taip pat gyveno šiame kaimelyje, tik tuomet Petkūnai dar nebuvo tokie pamiršti ir apleisti, todėl ir Alma visą gyvenimą gyveno čia, išskyrus dvejus metus, kuriuos praleido mieste. Šiandien  moteris svajoja kada nors ateityje ir vėl sugrįžti į Kėdainius, o tuo tarpu jos vyras kaimo nenori iškeisti į jokį miestą.

– O ar norėtumėte, kad į jūsų vietą sugrįžtų gyventi atžalos?

– Ne, tik ne į šį kaimą. Jaunimui čia pražūtis.

– Minėjote, jog dvejiems metams buvote palikusi Petkūnus ir persikėlusi gyventi į miestą. Kodėl sugrįžote?

– Visą savo amžių gyvenau Petkūnuose… Kai persikėlėme į miestą, pasijutau daug geriau. Man ten labiau patinka. Deja, vyras labai norėjo grįžti į kaimą, nors buvo tikrų tikriausias miesto žmogus. Kažkodėl jam labiau patiko kaime. Dėl jo ir sugrįžome.

– Prieš tai sutikome vieną moterį, ji keliais žodžiais apibūdino Petkūnus: „Visi geria, visi vagia. Daugiau nieko doro čia nėra“. Jūs, Alma, čia gyvenate daug metų. Galbūt kažką gražaus pasakysite?

– Beveik tiesą ir pasakė (šypteli). Kad čia gyvena vagys, nenorėčiau sutikti, tačiau mėgstančių išlenkti taurelę kaime tikrai netrūksta.

– Atrodo, kaimelis beveik negyvenamas. 2011 metų duomenimis, Petkūnuose gyveno per pusantro šimto gyventojų. Kokia situacija šiandien?

– Su mažamečiais vaikais, manau, jog skaičius išliko panašus, tačiau nesu tikra.

Išsigelbėjimas – Lančiūnavos ūkininkai

– Alma, sakykite, ar labai liūdna kaime? Galbūt organizuojate kokias šventes?

– Erdves šventėms turime. Turime ir bendruomenės pirmininkę, kuri suorganizuoja vieną kitą šventę, tik kad į jas labai mažai žmonių ateina… Jaunimo čia beveik nelikę, į užsienį išvažinėję, didžioji dalis – senjorai. Jie gal ir norėtų ateitį į šventę, tik, manau, kad jau jėgų ir sveikatos tiek nebeturi.

– O ką žmonės veikia kaime: dirba, ūkininkauja?

– Yra trys ūkininkai, kurie žemę dirba, galvijus laiko, bet tik vienas iš jų darbininkus samdo. Kiti dirba pas ūkininkus Lančiūnavoje. Atvažiuoja lančiūnaviečiai, pasiima darbuotojus, paskui parveža. Kai pagalvoji, kiek ten tų darbininkų reikia, tačiau vis tiek darbas yra darbas. Yra, žinoma, ir nedirbančių.

Iš kultūros namų liko tik griuvėsiai

– Tiek metų pragyvenusi Petkūnuose tikriausiai matėte, kaip kaimas keičiasi, nyksta?

– Deja, taip. Kartais važiuoju per kaimą ir galvoju, kad gana daug čia tų gyvenamųjų namų, tačiau paskui susimąstau, kiek daug iš jų yra negyvenamų, gal per dvidešimt. Ir niekas čia neatvažiuoja gyventi, niekas nenori jų pirkti.

– Kaip pasikeitė kaimas per visą tą laiką, kol čia gyvenote?

– Kažkada turėjome ir vaikų darželį, ir pradinę mokyklą, ir didingus kultūros namus. Šiandien iš jų beliko tik griaučiai. Džiaugiamės, kad bent medicinos punktą išsaugojome.

– Kaip suprantu veiklos kaime išties trūksta, bet ar kaimo žmonės laimingi?

–  (šypsosi) Sunku pasakyti. Kartais ateina žmonės pasidalyti džiaugsmais, rūpesčiais. Dejuoja ypatingai vasaros laiku, kai vaikams atostogos. Tuomet didžioji dalis patiria sunkumų, nes autobusas važiuoja į miestą tik kartą per savaitę. Jūs tik pagalvokite, ką daryti tiems, kurie automobilio neturi? Sunku tokiais atvejais.

Petkūnams – silpnas šešetukas

Štai tokia Petkūnų gyventojų kasdienybė, štai toks judesio, jaunatvės ir džiugesio stokojantis kaimas. Apmaudu, kad kaimas nyksta, deja, kartais sunku kažką pakeisti.

Galbūt pasirodžius tikram pavasariui petkūniečiai vis drąsiau ims lįsti iš trobų, norės pakvėpuoti grynu oru, apsitvarkys per žiemą apleistus namus ir galų gale pradės labiau džiaugtis gyvenimu. Na, o šį kartą Petkūnams rašau šešetuką.