Karališkasis kaimas – Okainiai
Jaučiu artėjantį pavasarį… Pagaliau spaudęs šaltukas atslūgo. Atslūgo taip, kad visas gatves ir keliukus padengė balos. Menkas džiaugsmas, kai šlampa kojos, pučia vėjas, o tau tenka neišvengiamai per tas balas bristi.
Nežinau, kaip kitiems, tačiau man tokiu oru norisi mėgautis arbata bei artimųjų šiluma. Deja, ne visada norams lemta išsipildyti.
Slogiai nuotaikai praskaidrinti vėjuotą ir lietingą dieną leidžiamės į dar vieną kelionę. Šįsyk į Truskavos seniūnijoje esantį Okainių kaimą. Kaimą, kuris iš pažiūros atrodo itin ramus, gal net niūrokas. Tačiau praleidus daugiau laiko šioje gyvenvietėje supranti, kad sujudimas čia vyksta nuolat, o kaimo žmonės, nesibaimindami lietaus ir nemalonaus vėjo, nepaliaujamai darbuojasi savo kiemuose.
Išskirtinis kaimas
Iš kurios pusės beatvažiuotumėte į kaimą – iš Truskavos ar Šėtos seniūnijos, pirmiausia įvažiuosite į didingą pavadinimą turinčią gatvę – Karališkąją.
„Okainių kaimas yra išskirtinis. Būtent dėl per gyvenvietę nusidriekusios pagrindinės gatvės pavadinimo. Tai buvęs karališkasis kaimas, kuris kadaise ir nuo mokesčių buvo atleistas“, – tikino Truskavos seniūnas Vytautas Zakaryza.
Tačiau, ar ką nors apie karališkąjį kaimą yra girdėję patys čia gyvenantys okainiečiai? O pasirodo, jie žino kur kas daugiau tikrų ir netikrų istorijų apie savo gimtąjį kraštą.
Okainietis Antanas sako, jog teko kažką girdėti apie šią ypatingą gatvę, kurioje ir pats daug metų gyvena, tačiau į tikrąją gatvės pavadinimo kilmės istoriją niekada išsamiau nesigilinęs.
„Nežinau visos istorijos… Legendos pasakoja, kad kadaise pro šią gatvę karalius pravažiavo, todėl ir buvo ši gatvė taip pavadinta. Legendos yra legendos, – šypsosi Antanas. – Tačiau svarbiausia tai, kad Okainiuose niekada baudžiavos nebuvo. Taip pat buvo kalbama, jog anksčiau šis kaimas su Klaipėda glaudų ryšį turėjo, net žvejybinis laivas buvo pavadintas mūsų gyvenvietės vardu.“
Pagrindinė darbo vieta – bendrovė
Apie ką besikalbėtume su okainiečiais, kiekvienas neišvengiamai užsimena apie bene pagrindinį čia gyvenančių žmonių pragyvenimo šaltinį – Okainių žemės ūkio bendrovę.
Daug metų Okainiuose gyvenantis Henrikas sako, kad nebūtų šiame kaime taip gera gyventi, jei nebūtų darbo.
„Bendrovėje dirba didžioji kaimo gyventojų dalis. Bendrovės vadovas Vilius Samuolis labai energingas žmogus, besistengiantis išjudinti kiekvieną kaimo žmogų. Žinoma, jis ir griežtas vadovas, tačiau toks ir turi būti bet kokiai įmonei ar bendrovei vadovaujantis žmogus. Jei jis nebūtų griežtas, tai ir tos bendrovės nebūtų buvę“, – sako daug metų bendrovėje dirbantis Henrikas.
Bene visą savo amžių okainiečiai Stasė ir Antanas pradirbę bendrovėje taip pat apie jos vadovą atsiliepia tik teigiamai: „Vilius labai geras žmogus. Jis ir vadovas, ir tėvas visiems kaimo žmonėms. Jis visada ir patars, ir padės, ir darbo duos, tik svarbu netingėti.“
Jos vyro Antano teigimu, bendrovė laikosi išties gerai, tai pagrindinė darbo vieta kaimo žmonėms. Čia dirba bene per pusšimtį okainiečių ir tik vienas kitas specialistas iš svetur.
Už sunkvežimio vairo
Su Antanu ir Stase pasikalbėję apie čia gyvenančių žmonių kasdienybę, visai netikėtai ėmėme šnekučiuotis ir apie jų šeimos gyvenimą.
– Ar seniai, Stasele, gyvenate Okainiuose?
Stasė: Čia gimėme ir augome. Okainiai savas kraštas ir čia labai gera. Niekur kitur ir nesinorėtų.
Antanas: Tikra tiesa. Visą gyvenimą čia gyvenome, abu ir bendrovėje sunkvežimio vairuotojais dirbome. Aš ir į pensiją išėjęs dar už vairo sėdėjau. Žinot, dirbti vairuotoju dar ne taip sunku, be to, dar kolūkio laikais mažai kas daug uždirdavo, o va vairuotojams daugiau mokėdavo.
– Visą gyvenimą abu dirbote sunkvežimio vairuotojais? Stase, jūs taip pat? Juk tai ne itin moteriškas darbas. Gal dirbdami tą patį darbą ir susipažinote?
Stasė: Tikrai taip (šypsosi). Daug kas stebisi. Man patiko toks darbas.
Antanas: O susipažinome visai ne bendrą darbą dirbdami. Abu gyvenome Okainiuose, čia visuomet visi vieni kitus pažinojo, mes vienas kitą taip pat. Taip ir susipažinome, o tada ir dirbti kartu pradėjome.
– O kuris pirmas sėdo už sunkvežimio vairo? Jūs, Antanai?
Antanas: Žinokite, ne. Žmona pirma pradėjo dirbti vairuotoja, vėliau ir mane paragino.
– Ar nepasiilgstate šio darbo?
Antanas: Nežinau… Sunku pasakyti. Dabar džiaugiamės ramybe, namuose darbuojamės. Užtenka.
Stasė: Dirbti smagu, labai greitai laikas bėga. O kai sulauki pensijos – tampi tarsi niekam nebereikalingas. Visą gyvenimą pradirbus vairuotojais šiandien vis dar norisi kažkur išvažiuoti, taigi kartas nuo karto pasidžiaugiame kelione iki Kėdainių (juokiasi).
Žmonės vieningi
Palikę šiltus ir jaukius Stasės ir Antano namus, sukame ratus Okainių gatvelėmis. Jos išduoda, kad žmonės čia tikri ūkininkai.
Pakalbintas Henrikas išdavė, jog kiekvienas okainietis laiko bent vištyčių ar kiaulyčių. Yra ir tokių, kurie ir karves laiko. Ir tik vienas kitas šio kaimo gyventojas nesiverčia smulkiu ūkininkavimu.
Be to, Henrikas užsiminė, jog čia gyvenantys žmonės ne tik bendruomeniški, bet ir labai vieningi bei aktyvūs.
„Okainiuose kasmet vyksta advento vakarai, linksmybės prie sutvarkytos maudyklos, bendruomenė visada organizuoja valstybinių švenčių minėjimus, net Naujuosius metus kartu sutinkame. Žmonės čia aktyvūs, geranoriški ir tikrai labai vieningi, – sako Henrikas. – Kaime ir šiaip daugiau privalumų nei mieste: čia ir daržovių gali užsiauginti, be to, vaikams yra kur sugrįžti. Todėl gyvenimo Okainiuose jokiais būdais neiškeisčiau į nieką. Gal ir nėra ši gyvenvietė kažkokia ypatinga, tačiau man čia tikrai gera. Čia beveik visą gyvenimą nugyvenau, žmonės tapo savi…“
„Ne tik kaimas, bet ir čia gyvenantys žmonės išskirtiniai, jie labai bendruomeniški, – tikino seniūnas V. Zakaryza. – Vien į laidotuves pagerbti Anapilin išėjusio kraštiečio susirenka bene visas kaimas. Žinote, visi vieni kitus pažįsta tai ir ateina išlydėti. Be to, kiekvienais metais Okainių bendruomenė nuveikia kažką naudinga viso kaimo labui – tai paminklą, tai koplytstulpį kokį pastato. Štai prie vandens telkinio poilsio ir pramogų zoną įkūrė su laužaviete, pastoge, susitvarkė maudyklą.“
Štai tokie tie Okainiai – čia vieningi ir darbštūs žmonės gyvena, o ką jau kalbėti apie tai, kad kadaise ir išskirtinių privilegijų turėjo, karališkuoju kaimu buvo laikomas. Žinoma, kiekvienam savas kraštas yra brangus ir vertinamas, tačiau man šį kartą kažko pritrūko… Todėl Okainiams rašau septynetą.
[#gallery=34#]
