Kapliai: kaimas, kuriame neliko nei pašto, nei bibliotekos

Atslūgo šaltis, iškrito pirmosios širdį ir akis džiuginančios snaigės, kurios baltai baltai padengė net labiausiai užmirštus takelius ir nepaliko ne menkiausio pievos lopinėlio, bent trumpam, bent akimirkai primenančio apie pavasarį. Ir tarsi širdyje ėmė kažko trūkti – gal saulės, gal pavasario, o gal daugiau entuziazmo… 

Sako, kad rytas protingesnis už vakarą. Todėl į kelionę po Kėdainių rajono kaimelius dažniausiai leidžiamės ryte. Kad bendravimas būtų gyvesnis, mintys kūrybiškesnės ir, žinoma, tikrasis kaimo grožis atsiskleistų. Deja, šį kartą šiek tiek susivėlinome ir labai gaila, bet nenuvykome į žadėtąjį Plinkaigalį ir Pašušvį. Taigi priešais jūsų akis du kaimai, kurie apie save kalba labai tyliai, todėl tik nedaugeliui yra žinomi – Aukštieji ir Žemieji Kapliai, kuriuos teskiria vos du kilometrai ir intakas į Obelies upę Sulevą.

Pirmas sutiktasis – žvejys Jonas

Išsukus iš plento Kėdainiai–Ukmergė pirmiausia atvykusius į Aukštuosius Kaplius pasitinka nuosavi gyvenamieji namai, kiek tolėliau vienoje kelio pusėje stūkso vos keli daugiabučiai, o kitoje – visa galybė apleistų, niekam nepritaikytų pastatų. Išskyrus vieną, tačiau apie tai kiek vėliau. Važiuojant viena pagrindine per kaimelį nusidriekusia gatvele gyvenvietė vėl pasibaigia nuosavais namais.

Lyg ir nieko įspūdingo, tačiau koks vaizdas atsiveria, kai 90 º kampu pasuki galvą į kairę! Prieš akis nusidriekia užšalusių vandenų plotai, tai – Bublių tvenkinys! Hmmm… Ar nepastebėjote, kad Kėdainių rajonas didžiuojasi ne tik derlingomis žemėmis, geraširdžiais žmonėmis, bet ir vandeningomis vietovėmis?

Svarstau, kiek kaimų beaplankėme bene kiekviename akis paganėme po tyvuliuojančius vandens plotus – vienur mažesnius, kitur didesnius…

Na, o koks gi vandens telkinys be žvejų? Čia gyvenantiems būtų gėda, jei nebūtume radusios nė vieno žvejo, juk čia, Kapliuose, nuo 1991 metų net žuvininkystės ūkis įkurtas.

Neišdrįsusios nusileisti stačiu šlaitu iki tvenkinio, automobiliu grįžtame šiek tiek atgal ir žvalgomės, kur patogiau nusileisti nuo kalno ir pakalbinti meškeres įleidusius žvejus. O to visai neprireikė, nes judėdamas vėžlio greičiu kartais gali pamatyti daugiau nei tikiesi. Šį kartą pamatėme tokiu pačiu greičiu žingsnis po žingsnio iš žvejybos namo judantį Joną.

– Iš žvejybos, matome, grįžtat. Kaip sekėsi? Ar daug žuvies pagavote?

– Taip, iš žvejybos, sušalau ir namo traukiu. Sekėsi neblogai, pagavau šiek tiek ešerių, gal kokių 20.

– Dideli?

– Visokių, nuo 50 iki kelių šimtų gramų.

– Daug žvejų šiandien sutikote?

– Tik tris. Šiandien nelabai kimba. O šiaip daug žvejų atvyksta pas mus, ir iš Jonavos, ir iš pačių Kėdainių. Manau, jog užsuka ir iš toliau, tik gal ne taip dažnai.

Daugiau apleistų nei naudojamų pastatų

Besikalbant su Jonu, akys vis dažniau nukrypsta į apleistus, visai nenaudojamus pastatus. Pasak sutikto žvejo, liūdna šiandien kaime. Anksčiau Aukštuosiuose Kapliuose veikė profesinė mokykla, pradinė mokykla, paštas, biblioteka, o dabar nieko neliko.

„Viskas uždaryta, likę tik pensininkai, jaunimo irgi labai nedaug. Kai dar veikė profesinė mokykla, gyvybės, žmonių kaime netrūko, šiandien tuo džiaugtis jau sunku. Paskutiniu metu vos keli šimtai žmonių kaime telikę“, – sako Jonas.

Savaime suprantama, jauni ir energingi išvyko į miestus ar net kitas šalis, paliko gimtąją šalį, gimtąjį kraštą ir tik retkarčiais sugrįžta tėvų bei artimųjų aplankyti.

Pats kaplietis Jonas čia gyvena nuo 1964 metų, 40 metų dirbo profesijos mokytoju ir šiandien sako, jog labai didelė netektis buvo, kai uždarė profesinę mokyklą.

„Galėjo bent tinkamai mus išleisti, bet išleido tikindami, jog esame pensininkai, liepė rašyti pareiškimus ir eiti iš darbo. Bandėme įrodyti, kad išmokėtų kompensacijas, nes buvome išdirbę po 30 ar net 40 metų. Taigi 2009 metais devynis mus išvarė, matyt, jautė, kad uždarys mokyklą“, – pasakoja Jonas.

Mokykla, matyt, buvo uždaryta dėl jaunimo stokos visoje Lietuvoje, tačiau specialybių pasirinkimas buvo gana platus – virėjai-barmenai, virėjai, staliai ir kt. Ką jau kalbėti apie mokomąjį korpusą, kuris, anot Jono, buvo labai puikus. Teliko dirbtuvės, kurios dar šiek veikia, ir pastatas, skirtas bendruomenės susitikimams.

Jaunimui veiklos netrūksta

Atsisveikinome su Jonu ir su Giedre vėl sukome ratus po kaimą „žvejodamos“, ką pakalbinti, ir visai netikėtai išvydome atriedantį geltoną autobusiuką. „Mokiniai! – šūktelėjau sau mintyse. – Tikrai turės, ką papasakoti“.

Ilgai nedvejodamos apsukome automobilį ir pasivijome jau beveik išsiskirsčiusį moksleivių būrelį. Stabtelėjome prie trijų linksmai ir draugiškai nusiteikusių jaunuolių, kurie patikino, jog šis kaimas tikrai neblogas, o čia gyventi nėra liūdna.

„Vasarą bendruomenės namuose vyksta įvairūs užsiėmimai, sporto renginiai, orientacinės varžybos. Turime sporto salę, kurioje žaidžiame krepšinį. Seniūnaitis visada maloniai sutinka, kad jaunimas ten lankytųsi, duoda raktus ir kada tik panorėję galime susiburti ir pasportuoti, turiningai praleisti laiką“, – džiaugiasi Modestas.

Vaikinas pasakoja, kad jaunimo čia tikrai nėra daug, nes dauguma išvykę studijuoti ir sugrįžta tik savaitgaliais ar per šventes, o sugrįžę dažniausiai laiką praleidžia ne kažkur po kaimą vaikštinėdami, o su artimaisiais.

„O mes dar mokomės mokykloje, niekur nedirbame, todėl turime šiek tiek daugiau laiko ir galime susitikti su draugais, kitaip laiką praleisti. Vasarą, žinoma, kaip ir visur, veiklos yra daugiau – maudomės, žaidžiame futbolą, tinklinį“, – priduria Martynas.

„Lankome mokyklą Šėtoje, tačiau pats miestelis netraukia nors tu ką, o štai Kapliai artima, pažįstama vieta ir visai nesinorėtų jos iškeisti į nieką kitą“, – sako Modestas.

Mini svarbias Lietuvai dienas

Nors kaimas atrodo išties mirštantis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, smagu iš žmonių išgirsti, kad čia žmonės visgi nepamiršta susiburti, paminėti valstybei svarbias datas ar vieningai imtis tvarkymo akcijų.

Jonas užsiminė, jog liepos 6-ąją kaime gyvenantys žmonės visada susitinka giedoti himno, o moksleivis Modestas patikino, kad DAROM akcija – viena iš priežasčių, kai savo jėgas suvienija ir aktyviai į veiklą įsitraukia visas kaimas, ypač jaunimas.

Žemyn į „bezdalynę“

Be žodžių atsisveikinusios su Aukštaisiais Kapliais, pajudėjome Žemųjų Kaplių link, vietinių vadinamu „bezdalyne“. O mūsų orientacinis taškas, kur yra tie Žemieji Kapliai, buvo skelbimų lenta, kurioje nebuvo nė vieno skelbimo, tik vienišas raudonos spalvos smeigtukas.

Įsukusios į vos kelis šimtus metrų nusidriekusią gatvelę, nužvelgėme ant pirštų suskaičiuojamas senas trobas. Nesutikusios nė vieno gyventojo, nusprendėme pasibelsti į pirmas pasitaikiusias duris. Jas mums pravėrė Zita, kuri iškart pakvietė į vidų, tačiau daugiau apie gyvenimą kaime pasakojo jos vyras Klemas.

„Jau beveik trisdešimt metų čia gyvename. Atvykome iš Akmenės rajono. Vaikus išleidome į platųjį pasaulį ir šiandien pasilikome vieni, tačiau nostalgijos dėl to nejaučiame, neliūdna čia mums. Vasarą darbų gausu – daržas, ūkis, buitis – ir laikas greitai prabėga. Na, o žiemą daugiau ilsimės“, – sako Klemas.

„Žiema labai kenkia Lietuvos įvaizdžiui“, – prisiminiau klasiko Juozo Erlicko mintį. Gal tikrai ta žiema kenkia Lietuvos įvaizdžiui? Žmonių kaime nėra, veiklos nėra…

Per sniegą lyg per debesis

Palikusios Žemuosius Kaplius dar trumpam stabtelėjome tarp Aukštųjų ir Žemųjų Kaplių esančioje autobusų stotelėje, palikome ten automobilį ir pasileidome bėgti nuo kalniuko ledu aptrauktų ir sniegu padengtų tvenkinių link, kuo arčiau didžiojo Bublių tvenkinio. Giedrei labai rūpėjo padaryti panoraminę nuotrauką.

Klampojome per pusnis lyg meškutės su raudonomis nuo menko šaltuko nosimis. Tuomet supratau, jog kai žemė pasidengia sniegu, būna daug smagiau, kai įsivaizduoji, jog brendi debesimis.

Pasiekus tvenkinio krantą ir pažvelgus į Aukštųjų Kaplių pusę, kaimas pasirodė visai kitoks, tarsi žvelgčiau visai kitomis akimis.

Prisimenu Jono atsisveikinimo žodžius: „Paraginkite jaunus ir energingus žmones sugrįžti į kaimą, čia gyventi, auginti vaikus ir kurti gražesnę Kaplių gyvenvietę.“

Šį kartą, reikia pripažinti, jog kaimas tikrai labai niūrus, apleistas ir užmirštas. Todėl Kapliams rašau penketą ir viliuosi, jog ateityje čia rasime daugiau gyvybės. Dar vieną balą pridėsiu už tai, kad šių kaimų žmonės myli savo kraštą, kad ir koks jis bebūtų.

[#gallery=29#]