Kalnaberžės biblioteka kupina gyvybės ir netikėtų istorinių pasimatymų

Ar pamanytumėte, kad nedidukėje kaimo bibliotekėlėje gyvenimas gali virte virti? Pažintis su carinės Rusijos ministro pirmininko Piotro Stolypino giminaičiais, svečiai iš Vokietijos Bavarijos žemių, vietinių vaikų klegesys ir smalsių senjorų noras įminti dėžutės, kurioje telpa visas pasaulis, paslaptį. Regis, Kalnaberžės bibliotekininkei Gražinai ČERNECKIENEI nė akimirkai netenka nuobodžiauti. Grakšti, smulkutė moteris kasdienėse profesinėse veiklose sukasi it vijurkas. Kiekvieną ji sutinka su šypsena ir apdovanoja pačiu nuoširdžiausiu dėmesiu. „Juk norisi, kad tiek vaikui, tiek suaugusiajam, tiek senjorui čia užsukti būtų gera bei jauku ir kiekvienas jaustųsi laukiamas“, – sako Gražina. Ir kurti tokią bibliotekos aurą jai puikiai sekasi. Tuo įsitikinau, kai „Rinkos aikštės“ redakciją (dar iki paskelbiant karantiną) pasiekė ypatingas skaitytojų laiškas.

„Kalnaberžės kaime, istoriniame pastate, gražioje gamtos vietoje įsikūrusi mūsų biblioteka. Tai vienas pirmųjų pastatų, kuris pasveikina atvykus į šį kaimą. Senas, medinis bibliotekos pastatas šildomas krosnimi. Kad atėjusiems skaitytojams būtų šilta, krosnį prieš darbą užkuria pati bibliotekininkė Gražina.

Ji mėgsta švarą ir tvarką. Tai matyti vos įžengus per bibliotekos duris. Knygos gražiai sudėliotos lentynose. O skaitinių yra tikrai gerų, – savo laiške dėsto Kalnaberžės senjorai Janina ir Juozas. – Skaitytojams skirtoje erdvėje ant stalo visada padėti naujausi laikraščiai bei žurnalai, kuriuos mielai skaitome, o vėliau vieni su kitais aptariame naujienas.

Bibliotekoje yra keli kompiuteriai. Gražina pagyvenusius žmones kantriai moko, kaip kompiuteriais naudotis. Žinoma, ši technologinė naujovė sutraukia ir kaimo vaikus.

Kalnaberžės biblioteka turi daug skaitytojų, kurie gyvena toli ir jiems sunku ateiti pasiimti knygų. Tad Gražina skaitinius nuveža jiems į namus (aut. past. – Bibliotekininkė G. Černeckienė knygas skaitytojams į namus atveždavo ne karantino metu).

Mes, kalnaberžiečiai, esame labai patenkinti turėdami tokią gerą ir nuoširdžią bibliotekininkę. Ačiū jai.“

– Miela Gražina, po šio Jūsų skaitytojų laiško mane užvaldė smalsumas – kaipgi laikosi maža kaimo biblioteka, turėdama tokią savo profesijai atsidavusią bibliotekininkę ir būrį nuoširdžių skaitytojų. Sakykite, ar dažnai sulaukiate padėkų?

– Kalnaberžės bibliotekoje dirbu dar neseniai – penkerius metus, tad daug tokių atvirų padėkų dar nesu sulaukusi. Iki tol 15 metų dirbau Surviliškio bibliotekoje. Ten buvau spėjusi užsiauginti ir jaunosios kartos skaitytojų būrį, daug ateidavo suaugusių skaitytojų bei senjorų. Per tuos keliolika metų esu išgirdusi gražių žodžių, o ypač iš vaikų. Jie būreliu jau sutikdavo mane ateinančią į darbą, apsikabindavo, būdavau tarsi mama, nes su šiais vaikais praleisdavau daug laiko: drauge skaitydavome, žaisdavome žaidimus, kalbėdavomės.

[quote author=”G. Černeckienė”]Biblioteka įsikūrusi buvusiame mano mokyklos pastate. Šioje erdvėje, kur dabar veikia biblioteka, mano tėvelių laikais buvo pradžios mokyklos klasė, o kai mokiausi aš – sporto salė.[/quote]

O Kalnaberžėje dar nesijaučiu senbuvė, todėl mane labai nustebino šis laiškas (šypsosi). Džiaugiuosi, kad gyventojai patenkinti mano darbu.

Atrodytų, bibliotekininkas dirba tik su knygomis. Vis tik ne. Iš tiesų tai yra darbas su žmonėmis. Skaitytojai ateina ne tik knygų pasiimti, bet ir pasiguosti, pasišnekėti, išsipasakoti. Čia – ir pažįstamų, kaimynų susitikimo vieta. Prisėdę skaityti laikraščių jie kalbasi, aptaria, ką perskaitę.

Labai smagu, kai bibliotekoje susiburia vaikai. Žinoma, jie ir prie kompiuterio pasėdi, bet džiaugiuosi, kad pavyksta juos sudominti ir knygomis, netgi laikraščiais, žurnalais, o kai susėda žaisti stalo žaidimų, smagaus juoko bei šurmulio prisipildo visa erdvė. Šios akimirkos darbe būna pačios maloniausios.

– O aš visad maniau, kad bibliotekoje tvyro tyla ir ramybė… (šypteliu)

– Ne, tikrai ne visada biblioteka skendi tyloje. Negaliu sakyti, jog kasdien būna toks šurmulys. Dieną dažnai būna tylu, bet vakarop viskas atgyja. Gyventojai ateina paskaityti spaudos, vaikai – prie kompiuterių. Durys veriasi, užsiveria, veriasi, užsiveria. Būti vienai ir liūdėti tikrai netenka. Kartais vos spėju suktis (džiaugiasi).

– Tai iššūkių šiame darbe netrūksta?

– Kiekviena biblioteka vykdo numatytą veiklą, įgyvendina projektus, dirba su įvairaus amžiaus skaitytojais, bibliotekininkas nuolat kelia kvalifikaciją, kad prisitaikytų prie šiuolaikinės visuomenės poreikių. Taigi įvairiapusių tobulėjimo galimybių užtenka.

Jei lieka laisvo laiko, jį stengiuosi skirti į biblioteką ateinantiems vaikams. Norisi, kad jie savo laiką leistų ne tik prie kompiuterių (nors tai, aišku, irgi gali būti naudinga), bet ir paimtų spaudą, pasidomėtų, kuo gyvena rajonas, atrastų knygų skaitymo džiaugsmą.

Prisimenu, kai mokyklos metais man auklėtoja pasiūlė pirmą skaitinį – Thomas‘o Mayne Reid‘o kūrinį „Raitelis be galvos“. Ši knyga nepaprastai įtraukė. Taip ir aš, dirbama savo darbą, stengiuosi pasiūlyti vaikams tokių kūrinių, kurie juos sudomintų savo paslaptimis ir gvildenamomis temomis. Džiaugiuosi, kai tai pavyksta.

– O kaip gyvenimas Jus pačią atlydėjo į biblioteką? Ar dirbti knygų apsuptyje buvo Jūsų vaikystės svajonė?

– O, ne. Tiesiog taip netikėtai susiklostė likimas. Vaikystėje skaityti knygų didelės galimybės nebuvo, nes gyvenome pakankamai toli nuo šio kultūros židinio. Bet namie susidomėjusi klausydavau tėvų gyvenimiškos patirties pasakojimų. Iki dabar išliko smalsumas istoriniams kūriniams. Na, o pagal išsilavinimą esu buhalterė (nustebina).

Sukūrusi šeimą gyvenau ir dirbau Surviliškio kolūkyje. Po kelerių metų buvo mažinami etatai ir likau be darbo. Kadangi vaikai buvo nedideli, neturėjau galimybės darbo ieškoti mieste, todėl įsidarbinau Surviliškio seniūnijoje. Po penkerių metų ir čia imta mažinti etatus. Buvo laisva vieta Surviliškio bibliotekoje. Dalyvavau atrankoje ir tapau bibliotekininke.

– Nesigailite, kad gyvenimas čia atvedė?

– Ne, jokiu būdu. Darbas bibliotekoje dovanojo daug džiugių patirčių ir malonių prisiminimų. Tikrai nesigailiu tapusi bibliotekininke.

– Kokį atradote šio darbo žavesį?

– Labiausiai man patinka tai, kad visą dieną sukiesi tarp žmonių – šviesių žmonių, kuriems reikia knygos, reikia žinių. Drauge su savo skaitytojais aš tobulėju. 

Taip pat man gera dirbti savame krašte. Užaugau Urbelių kaime, bet mokyklą baigiau Kalnaberžėje. Esu susižavėjusi šio krašto istorija ir renku visas naujas detales. Įdomu ir tai, kad biblioteka įsikūrusi buvusiame mano mokyklos pastate. Šioje erdvėje, kur dabar veikia biblioteka, mano tėvelių laikais buvo pradžios mokyklos klasė, o kai mokiausi aš – sporto salė.

Kalnaberžės mokyklą baigė ne vienas žinomas žmogus. Dabar jie pabirę po visą Lietuvą ar netgi plačiau, bet prisiminimai traukia ir jie grįžta čia pasidomėti, pasižiūrėti, kaip laikas viską pakeitė. Taip susipažinau su 92 metų močiute, kuri daugybę metų gyveno netolimame kaimelyje, mokėsi Kalnaberžės mokykloje, o vėliau tarnavo pas vietinius dvarininkus. Man buvo labai įdomu pasiklausyti jos pasakojimų, o jai – apžiūrėti buvusią mokyklą ir apylinkes. 

[quote author=”G. Černeckienė”]Labiausiai man patinka tai, kad visą dieną sukiesi tarp žmonių – šviesių žmonių, kuriems reikia knygos, reikia žinių. Drauge su savo skaitytojais aš tobulėju.[/quote]

Visai šalia bibliotekos – garsusis P. Stolypino dvaras. Prieš porą metų apie jį buvo kuriamas filmas. Tada dvaras bei Kalnaberžė tapo tikru traukos centru ir sulaukė daugybės svečių. Atvyko netgi P. Stolypino tolimais palikuonimis prisistatę žmonės. Jie domėjosi apie dvarą išlikusia medžiaga. 

Po karo dvare veikė nepilnamečių kolonija, vėliau – vaikų namai, o nuo 1959 m. – internatinė mokykla. Tik dabar dvaras stovi tuščias. Štai prieš kelerius metus bibliotekoje sulaukiau buvusio Kalnaberžės internatinės mokyklos moksleivio. Pasirodo, jis savo gyvenimą kuria Vokietijoje, Bavarijoje. Vyras su drauge autostopu ir pėstute atkeliavo į Kalnaberžę. Jis norėjo draugei parodyti, kur prabėgo jo vaikystės dienos. Apnakvindinome juos, pabendravome, parodėme apylinkes, o paskui jie patraukė į Paberžę.

Taigi dirbdama mažo kaimelio bibliotekoje susipažįstu su išties neeiliniais žmonėmis. Išgirsti jų gyvenimo istorijas labai įdomu. Tai jaudina ir įkvepia.

– Tikėjotės tokių atradimų, pradėjusi dirbti Kalnaberžės bibliotekoje?

– Tikrai nesitikėjau (šypsosi). Aišku, dirbant Surviliškyje teko ir su kultūros ministru susitikti, bet tai – nauji, švieži žmonės. O čia tokios tolimos šaknys… Man, kaip vietinei, šios istorijos labai mielos širdžiai.

– Grįžkime prie kasdienės bibliotekos veiklos. Smalsu, ar daug kalnaberžiškiai skaito?

– Yra daug skaitančių žmonių. Tiesa, mūsų bibliotekoje skaito ne tik vietiniai gyventojai, atvažiuoja ir iš kitų kaimų, netgi iš miesto! Miesto bibliotekoje kūrinį reikia rezervuoti, o čia – atėjai, lentynoje radai ir gali imti skaityti. Džiaugiamės, nes naujų knygų gauname tikrai daug.

– Mudvi kalbamės apie įprastą bibliotekos gyvenimą – iki karantino. Vyriausybei sušvelninus ribojimus ir leidus bibliotekoms pradėti veiklą, neseniai grįžote darbuotis taip, kaip dar niekad bibliotekai neteko. Papasakokite, kaip atrodo Jūsų veikla dabar, karantino metu, kai reikia kruopščiai laikytis visų saugumo reikalavimų.

– Darbas gerokai pasikeitė. Prie durų ištiesta juosta – skaitytojai negali įeiti vidun. Ten pasistatėme stalą su visomis saugumo priemonėmis. Priimu skaitytojų atneštas knygas, jas dedu į maišą, dezinfekuoju ir, pagal reikalavimus, tris–keturias paras šios knygos guli maiše, jų išduoti kitiems skaitytojams negaliu. Pasikeisti knygų į kitus skaitinius atėjusiems žmonėms knygas pasiūlau pati, parodau ir taip jie išsirenka. O skaitytojų daug. Matau, kad žmonės išties išsiilgę skaitymo ir biblioteka jiems reikalinga. Tai mane džiugina.

– Gražina, akivaizdu, jog į savo darbą įdedate labai daug širdies. Kaip mums atsiųstame laiške rašė Juozas ir Janina, dėl sveikatos bėdų į biblioteką atvykti negalintiems skaitytojams knygos atkeliauja net į namus! Kol kasdienybės nebuvo sukaustęs karantinas, Jūs pati skaitinius jiems nuveždavote!

– Tikrai taip (šypsosi). Yra senyvo amžiaus žmonių, kurie žinau, kad anksčiau mėgdavo skaityti, o dabar sunkiai juda, tad argi sunku važiuojant po darbo jiems nuvežti knygų? Nesunku, tik reikia turėti noro. Niekada nepagalvojau, kad darau kažką išskirtinio. Visiškai nesureikšminu to. Padėti kitam man atrodo įprasta, kasdieniška. Taip ir turėtų būti.

– Klausantis Jūsų manęs nepaleidžia mintis, jog savo darbe esate išsikėlusi ypatingą misiją.

– Norėčiau ir savo darbu stengiuosi, kad žmonės neprarastų savo žmogiškųjų savybių, nesusvetimėtų, išsaugotų paprastumą, nuoširdumą, kad būtų daugiau bendravimo ir kiekvienas nesistengtų užsidaryti vien savo kieme. Taip pat norėčiau, kad knygose, o ypač klasikinėje literatūroje žmonės rastų sau tinkamo peno.

– Moderniame pasaulyje knygoms buvo kilusi ne viena grėsmė: kompiuteriai, elektroninės, garso knygos, internete lengvai pasiekiami filmai. Vis tik knyga, kokia ji buvo ir prieš šimtus metų, išliko iki pat šiandienos. Kaip manote, kas tokio magiško yra skaityti popierinę knygą?

– Galbūt skaitytojas jaučia iš knygos sklindančią gyvybę? Juk pačios knygos šaknys išeina iš gamtos, jaučiame šią gyvastį, todėl prisilietimas prie puslapių ir laikas, praleistas skaitant tikrą knygą, yra išties ypatingas.

Man, kaip turbūt ir daugumai, popierinę knygą skaityti visada bus maloniausia. Norėčiau, kad tai įvertintų kuo daugiau žmonių. Žinoma, nauja knyga – brangus malonumas, bet… (nusišypso)

[quote author=”G. Černeckienė”]Prieš kelerius metus bibliotekoje sulaukiau buvusio Kalnaberžės internatinės mokyklos moksleivio. Pasirodo, jis savo gyvenimą kuria Vokietijoje, Bavarijoje. Vyras su drauge autostopu ir pėstute atkeliavo į Kalnaberžę. Jis norėjo draugei parodyti, kur prabėgo jo vaikystės dienos.[/quote]

– O Jūs ar daug laiko galite skirti skaitymui?

– Įvairiai būna: kartais daugiau, kartais mažiau. Vis tik skaitymas man – vienas iš gyvenimo džiaugsmų. Daugiausia dėmesio skiriu istorinei, pažintinei literatūrai. Skaitau ir grožines knygas, bet jas labai kruopščiai atsirenku, nes pasiūla milžiniška. Be abejo, seku spaudą.

– Kaip manote, ar biblioteka Kalnaberžėje išsaugojo šviesos ir kultūros židinio titulą?

– Tikriausiai, juk žmonės ateina. Mes negalime skųstis, kad esame vieniši, nes Kalnaberžėje dar veikia ir kultūros centro skyrius, turime meninių kolektyvų: liaudiškos muzikos kapelą „Beržynėlis“, folkloro ansamblį „Kalnaberžiai“. Tad negalime sakyti, jog esame labai nuskriausti, nors išties nemažai ir netekome: ambulatorija užsidarė, mokyklos irgi nebeturime. Taigi su kultūros centro skyriumi Kalnaberžėje esame du pagrindiniai šviesos ir kultūros židiniai.

– Koks kaimo žmogus yra šiandien? Ar jis vis dar išsiskiria tuo unikaliu savo nuoširdumu, kurio neretai pristinga miesto gyventojams?

– Naujieji laikai į kaimą išties atnešė susvetimėjimo, nes gyventojų kaita didelė. Sodybos tuštėja, jaunimo mažėja. Kai kur vienkiemiuose sodybos stovi visai tuščios. Gyvenvietėje, žinoma, daugiau žmonių, bet jau ne visi visus pažįsta, kaip būdavo anksčiau. Dabar kiekvienas labiau linkęs rūpintis tik savo namais, savo tvirtove, o bendruomeniškumas šiek tiek nunykęs.

Aišku, tikrai nesakau, jog Kalnaberžėje tuščia. Daug vietinių gyventojų išsibarstę po kitus kraštus, bet per šventes mielai grįžta. Štai garsioji tradicinė kaimo Varnaėdynių šventė sutraukia labai gausų būrį dalyvių ir ne tik buvusių gyventojų, bet ir svečių.

Kad ir kaip bebūtų, mes džiaugiamės tuo, kas yra. 

– Žvelgiate optimistiškai?

– Be abejo. Juk turime jaunąją kartą. Tikėkimės, kad jaunimas neemigruos ir užpildys tą tuštumą. Tereikia labai norėti, nes mūsų kraštas yra tikrai be galo gražus visais atžvilgiais ir čia gyventi gera.

– Gražina, sakykite, o kas bibliotekininkę vilioja taip pat stipriai kaip skaitymas? Kam dar skiriate savo laisvalaikį?

– Kelionėms. Yra galimybės išvažiuoti ir toliau, į užsienį, bet dažnai leidžiamės į kelią patyrinėti ir savą kraštą. Net lankydamas tas pačias vietas gali pasirinkti kitą kelią ir taip pamatyti ką nors dar neatrasto.

Pavyzdžiui, į Šiluvą važiavau jau gausybę kartų, bet kiekvienąsyk atkreipiu dėmesį, kad štai kryžiai nauji, maldynėliai kiti, o pačiame miesto centre išvydau nuostabiai besitvarkančią sodybą. Viskas įdomu.

Žinoma, kiti kraštai irgi labai traukia akį, bet mūsų šalis taip pat turi, kuo pradžiuginti. Štai kokie nepakartojami yra Telšiai – tiesiog atgaiva sielai. Ir tokių vietų Lietuvoje devynios galybės! Tikrai dar ne kiekvienas kampelis apžiūrėtas.

– O kokia yra Jūsų mylimiausia vieta Lietuvoje – ta, į kurią visada norisi sugrįžti?

– Turbūt namai (nusišypso).

– Žinoma (atsakau šypsena), jų net patys įstabiausi svetimų kraštų peizažai nepakeis. Gražina, pokalbio pabaigai paprašysiu mūsų skaitytojams parekomenduoti skaitinių.

– Kiekvienas turi savą domėjimosi sritį, bet pabandysiu. Paaugliams siūlyčiau Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinį „Benedikto slenksčiai“. Dokumentinio žanro mėgėjams – Igorio Prokopenkos knygą „Valstybinės svarbos ateiviai“. Psichologinės literatūros gerbėjams – visame pasaulyje garsaus norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgårdo autobiografinių romanų ciklą „Mano kova“. Knygų pasaulis nepaprastai didelis ir įvairus, tad jame ką nors sau patinkančio tikrai atras kiekvienas.

– Prisidedu prie Jūsų ir taip pat kviečiu skaitymo džiaugsmą pamiršusius ar jo iki šiol neatradusius kraštiečius leistis į daugybę žinių, emocijų, patirčių bei atradimų galinčią pasiūlyti knygų Žemę. O Jums, Gražina, dėkoju už mielą pokalbį, atvėrusį ne vieną darbo kaimo bibliotekoje staigmeną. Linkiu ir toliau skleisti skaitymo šviesą Kalnaberžėje bei jos apylinkėse.