Kai gatvėn ištėkštieji atranda naujus namus…
„Viename Žemaitės g. name gyvena nuostabi, neišpasakyto gėrio, neišpasakytai didelės širdies moterėlė. Po didelės avarijos ji liko neįgali, kojytė persukta, močiutė vos vos eina su lazdele. Ji giminių neturi, ji – viena vienutėlė šitame pasaulyje. Iš nedidelės savo pensijos ir našlystės išmokų ji namuose išlaiko tris kates. Visos jos – likimo nuskriaustos, viena iš jų – be akytės. Rūpinasi moteriškė ir kiemo katinukais, už kiekvieną jų pergyvena, nė vieno neatstumia. Ir sekmadienį į jos rankas pakliuvo pūkuota, graži, vos trijų mėnesių katytė, – „Rinkos aikštei“ sako kraštietė Sonata (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – aut. past.). – Vos per kelias dienas interneto pagalba jai radome naujus namus. Dalijamės istorija, kadangi tikime, jog geras pavyzdys užkrečia.“
Nebeliko vietos namuose atsiradus alergiškam vaikui
Geraširdė moteriškė su Sonata susisiekė pirmadienį. „Paskambino ir sako: „Žinok, turiu bėdą, man reikia tavo pagalbos. Ateik, pažiūrėk, pafotografuok – padėkim bejėgiui“. Juolab, jau ne vienam keturkojui taip esame radę namus, – pasakoja Sonata. – Tą katytę savuose namuose laikė kita Žemaitės g. gyvenanti šeima. Neseniai šioje atsirado vaikutis, alergiškas katės plaukams. Šeima katinuką kurį laiką netgi laikė balkone. Netrukus iš jų gražuolę keturkoję pasiėmė pažįstama moteris, užsimojusi ją padovanoti savo giminaitei. Giminaitė dovanos nepriėmė. Taip ir liko katė be vietos, be namų.“
Prieš atsirandant augintiniui – diskusija su vaikais
[quote author=“Sonata“]Be galo skauda dūšią, kuomet žmonės prisiima mielą, gražų gyvūnėlį to iš anksto neapgalvoję, nepasvėrę. Gyvūnai turi poreikius, visai kaip ir mes. Tik jie – tiesiogiai nuo mūsų priklausomi.[/quote]
Sonata pripažįsta, kad kiekvieną kartą, išgirdusi, jog į gatvę šeimininkai išmeta savo augintinį, ji be galo nuliūstanti. „Taip elgtis negalima. Manau, kad tokį elgesį, kurio aš niekaip nepateisinu, lemia žmonių neatsakingumas. Prieš penkiolika metų, prieš pasiimant į savo namus šunelį, su tuomet dar mažamečiais vaikais ilgai kalbėjom ir diskutavom, kaip gyvensim, kai namuose atsiras naujas gyventojas. Gyventojas, už kurį mes visi būsime atsakingi. Gyventojas, kuris niekada nebus pajėgus savimi pasirūpinti pats, – prisimena Sonata. – Kaip yra sakoma – jeigu apsiėmei būti karve, tai duok pieno. Tad jeigu prisiėmei auginti gyvūną, būk malonus ir atsakyk už jį. Be galo skauda dūšią, kuomet žmonės prisiima mielą, gražų gyvūnėlį to iš anksto neapgalvoję, nepasvėrę. Gyvūnai turi poreikius, visai kaip ir mes. Tik jie – tiesiogiai nuo mūsų priklausomi. Ypatingai – šuniukai. Katės gamtoje dar gali išgyventi, gaudyti peles, išsimaitinti. O šuniukai – absoliučiai priklausomi nuo mūsų, žmonių.“
Namuose – du neveislinukai
Pačios Sonatos namuose įsikūrę gyvena du neveisliniai keturkojai – penkiolikos metų šuo ir trejų katytė. „Nors ir neveisliniai, jie – ne mažiau mylimi ir lepinami. Šuo visada keliaudavo visur su mumis. Dabar jam jau gili senatvė, jis – mano senjoras, ir net nekyla minties jį užmigdyti ar kur nors išvežti. Sulaukęs gilios garbingos senatvės, iškeliaus pats, – patikina Sonata. – Kalbant apie neveislines kates, prisimenu vieną puikų dukters posakį: „Veislinės katės visos kaip viena, o laukinukės – nevienodos, visos skirtingos, visos savaip žavios ir mielos“. Taip pasakydama dukra pataikė tiesiai į dešimtuką.“
Juodos katės nelaimių neneša
Katė į Sonatos namus buvo parnešta ne iš kur kitur, bet iš gatvės. „Tokia mažulytė tebuvo, kad net delne tilpo. Ją ant rankų iš lauko parsinešė dukra. Žiūri man į akis ir sako: „Mamyte, ką daryti, gi neišmesi?“. Nebuvo nė kalbos, kad galėtume daryti ką nors kita, negu kad ją pasilikti pas save, – prisimena kėdainietė. – Beglobis, benamis gyvūnas, priimtas į žmogaus namus, jam atsidėkos dvigubai. Kuomet grįžtu po dienos darbų, lipu daugiabučio laiptais į viršų, abu mano keturkojai prie durų nekantriai susėdę manęs jau laukia. Ar čia ne padėka? Dar kartais sako, kad juodos katės neša nelaimes. Nieko panašaus. Net juodos katės neša šilumą, meilę ir prieraišumą. Kaip ir bet kuris kitas gyvūnėlis.“
