Juodkaimiai: prieskonių kaimas Kėdainių pašonėje
Kėdainiuose pavasaris. Ir dar ne bet koks – žalias, tačiau smarkiai apniukęs. Iki šiandien. Į pabaigą skubantis balandis jau pradeda rengtis naujais gamtos rūbais, kurie kasdien vis kitokie – ryškesni, spalvingesni, labiau įkvepiantys naujiems darbams ir pojūčiams.
Net ir prabėgusių dienų vėsa negali nieko pakeisti, nes pavasaris tikrai ateina. Kiekviena jo diena pilna atradimų, naujienų, iššūkių, sprendimų. O pavasarinė gamta stebina viskuo: naujai sužaliavusiu lapu, išsiskleidusiu žiedeliu, iš šiltų kraštų sugrįžusiu paukščiu. Ką jau kalbėti apie pavasarinį tempą, kuriuo mes gyvename.
Vykdama tiesiu it styga keliu pastebiu, jog pamatyti pakelėje žydinčias žibuokles darosi vis sunkiau. Kai pagalvoji, jų žydėjimas toks žavus, tačiau labai trapus ir trumpas. Namuose pamerktos žibuoklės savo žiedais džiugina vos kelias dienas, o tuomet ima ir numeta savo melsvus žiedlapius. O štai lauke jų žydėjimą skubina ne tik šalnos ar netikėtos krušos ledokšniai, bet ir saulė bei jos skleidžiama šiluma. Kita vertus, nieko tokio. Juk šias įstabaus grožio gėleles pakeis kitos – pakalnutės, raktažolės, tulpės…
Ech, tas pavasaris. O kur dar paukščių čiulbėjimas už lango. O ar gegutės jau sugrįžo? Tikriausiai taip. Tad jei jau darbuositės sode ar apsilankysite miške, neabejotinai sulauksite pasisveikinimo. Todėl turėkite su savimi ir pinigėlių. Tik būtinai metalinių, kad išgirdę kukavimą galėtumėte jais pažvanginti. Kas žino, gal tikrai nulemsime sau pelningus metus?
Josvainių pakraštyje
Gegučių Juodkaimiuose išgirsti neteko, tačiau kad pavasaris aplankė ir šį kaimelį – faktas. Žalios pievos, žaliuojantys medžiai, žydinčios gėlės, tvarkingos sodybos ir šypsenos gyventojų veiduose.
Juodkaimiai – tai nedidelis, tačiau labai jaukus ir tvarkingas kaimelis pietvakariniame Josvainių miestelio pakraštyje, Šušvės dešiniajame krante, abipus Aristavos–Cinkiškių plento. Per kaimą eina keliai į Ariogalą ir Kunionius.
Šis kaimelis iš kitų išsiskiria tuo, kad vos pravažiavus Josvainių miestelį tuoj pat pasitinka ženklas, jog dabar esame Juodkaimiuose. Be to, ši gyvenvietė įsikūrusi abiejose kelio pusėse. Dešinėje gyvenimas kiek aktyvesnis, nes čia kur kas daugiau naujos statybos, renovuotų modernių, tvarkingų namų. Šioje pusėje įsikūrusi ir Josvainių girininkija. Kairėje – vos kelios sodybos, tačiau nė kiek ne prastesnės nei priešpriešiais esančioje kaimo dalyje. Tik čia jų kur kas mažiau. Vos kelios.
Pravažiavusios Šušvę kertantį tiltą įjungiame dešinį posūkio signalą.
Nuo vienų durų prie kitų
Apvažiavusi kelias gatveles, nustembu. Juodkaimiuose taip tylu, taip ramu. Žmonių nėra, tačiau ne dėl to, kad kaimas būtų nykus. Visai ne. „Tikriausiai dar visi darbuose“, – sako kolegė Giedrė. „Greičiausiai“, – mintyse pritariu jai.
[quote author=“J. Gaižiuvienė“]Tikroji Juodkaimių vinis – prieskoniai. Jau ne vienerius metus šiuo verslu užsiimančios juodkaimiškės moterys sėkmingai uždarbiauja bei prasmingai leidžia laiką augindamos žoleles.[/quote]
Tačiau net ir tuščios gatvės bei sodybų kiemai mūsų neišgąsdina. Tarpusavyje išgyrusios gražius namus, nusprendėme pasibelsti į vieno iš jų duris. Įsukusios į kiemą pastebėjome už lango prie stalo sėdinčias ir besišnekučiuojančias kelias moteris. „Gerai, kad bent namie kažkas yra“, – toptelėjo mintis.
Duris atvėrė nustebusi namo šeimininkė. Prisistačiusios, iš kur esame ir ko atvykome, prašome papasakoti apie gyvenimą Juodkaimiuose.
„Nežinau, nė ką pasakyti. Esame paprasti dirbantys žmonės. Daugiau apie kultūrinį gyvenimą jums papasakos kaimynė. Užsukite pas ją“, – užtikrino pirmoji mūsų pašnekovė. Atsisveikinusios su ja, skubame belstis į kitas duris.
„O koks gražus ir tvarkingas namas“, – sako Giedrė. „O kieme labai daug automobilių. Gal svečiuojasi giminaičiai?“ – svarstau ir akimirką sudvejoju, ar verta trukdyti, tačiau jau netrukus spaudžiu skambučio signalą.
Šį kartą duris mums atveria mąsliomis akimis ir kuklia šypsena pasidabinęs Dangeras.
– Laba diena, ar Joana namuose?
– Namuose.
– Gal galime šnektelti (šypteliu)?
– Galima. Užeikite (atsako tuo pačiu).
„Taip drąsiai kviečiate į namus. Nė neklausiate, kas mes, iš kur. Nebijote?“ – sako Giedrė.
„O ko gi čia bijoti tokių gražių mergaičių?“ – klausimu atsako Dangeras ir šūkteli savo žmonai, kad ši sulaukė svečių.
„Mama, tavęs policija ieško! Ko jau prisidirbai?“ – pokštauja Joanos vyras. Ir tuoj pat iš kambario su plačia šypsena pasirodo pati Joana ir mąsliomis akutėmis ant lovos besivartantis jos anūkėlis Laurynas.
Prieskonių kaimas
„Gyvename čia ilgą laiką ir visi Juodkaimiuose nugyventi metai buvo nepakartojami. Visuomet gyvenome gerai, linksmai, draugiškai. Taip pat gyvename ir dabar. O apie nuveiktą veiklą šioje gyvenvietėje tikriausiai ir knygą galėtume parašyti, – apie gyvenimą Juodkaimiuose atsiliepia Joana. – Regis, kai dar jauni buvome, patys pirmieji pradėjome įvairias šventes ir veiklas organizuoti. Tuo metu dar net Josvainiai nebuvo tokie gyvybingi. Šiandien, žinoma, veiklos taip pat netrūksta, o jei ko pasigendame – čia pat Josvainiai. Veiklos tikrai netrūksta, svarbu, kad sveikatos būtų.“
Tačiau ne tik renginiais garsėja Juodkaimiai, tikrasis šio kaimo vinis – prieskoniai. Jau ne vienerius metus šiuo verslu užsiimančios juodkaimiškės moterys sėkmingai uždarbiauja bei leidžia laiką ir toliau.
Pradėjusios nuo prieskonių – bazilikų, krapų, čiobrelių, mairūnų, mėtų, peletrūnų, petražolių ir kt., šiandien gali pasigirti prieskonius lenkiančiomis arbatomis.
Nors Juodkaimiuose gyventojų nėra itin daug, nes daugelis jų išvažiavę uždarbiauti į užsienį, įsikūrę didžiuosiuose Lietuvos miestuose arba jau išėję Anapilin, iniciatyvios moterys savo veikla aktyvina kaimo gyvenimą.
„Renkame vaistažoles, džioviname jas, sėjame, rūšiuojame, auginame įvairius prieskonius, darome iš jų mišinius, o paskui dar ir parduodame. Ypač didžiulę paklausą turi arbatos. Tie, kas jas pamėgę, tik tokias ir perka. Žinote, naminės arbatos tai ne iš parduotuvės. O užsakymų sulaukiame ne tik iš Kėdainių, bet ir Vilniaus bei kitų miestų. Kartais nė pakuoti nespėjame“, – pasakoja Joana.
O štai pasidomėjus, kokia gi kėdainiečių mėgstamiausia arbata, pašnekovei įvardyti nėra taip paprasta. Mat, visų poreikiai skirtingi. Vieniems reikia raminamųjų, kitiems – širdies veiklą gerinančių, nuo nemigos ir kt.
Senbuviai draugiški
Pasidomėjus, kaip tarpusavyje sutaria kaimo žmonės, Joana nedvejodama atsako, jog ryšys tarp gyventojų yra glaudus ir paremtas pagalba.
„Tie, kurie gyvena čia nuo jaunystės, visuomet pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Dar anksčiau, kai artimuosius šarvodavome namuose, per naktis vieni kitiems padėdavome pasiruošti be jokio atlygio. Tik nežinia kodėl naujakuriai vis lepteli vieną kitą žodį, neva čia žmonės nemalonūs. Tikrai ne (mosteli ranka). Visi čia draugiški, visi paslaugūs, visi ligi vieno geri. Baigiam gyvenimą nugyventi, o nebuvome nė su vienu susipykę“, – tikina pašnekovė.
[quote author=“J. Gaižiuvienė“]Gegučių Juodkaimiuose išgirsti neteko, tačiau kad pavasaris aplankė ir šį kaimelį – faktas. Žalios pievos, žaliuojantys medžiai, žydinčios gėlės, tvarkingos sodybos ir šypsenos gyventojų veiduose.[/quote]
Joana atvirai sako, kad atvykę naujakuriai patys turėtų būti malonesni ir bent „labas“ ištarti, nes jei jau atvykai čia, tai ir bendrauk, žmogau, nes tu čia gyvensi.
„Aš su tapkėm!“ – netikėtai ir labai nedrąsiai šūkteli Laurynas, jaukiai įsitaisęs ant lovos visai šalia mūsų, taip nutraukęs per daug rimtą pokalbį.
„Kokios gražios tavo tapkytės, Laurynai!“ – skubu pagirti itin žavų berniuką.
Neišpasakytas svetingumas
Dar kurį laiką šnektelėjusios su Joana atsisveikiname. Paskutinė mūsų stotelė – svetingųjų Sirvydų šeimynos namai.
„Juodkaimiuose gyvename jau 51-erius metus, – sako jau garbaus amžiaus sulaukusi Aleksandra. – Per šiuos metus mačiau kaip čia viskas keitėsi (susigraudina). Kai atėjome gyventi į Juodkaimius, viskas buvo taip gera, linksma ir gražu. O dabar gyvenvietė taip tuštėja… Jaunimo visai beveik neliko, nameliai irgi tuštėja, žmonės sensta, iškeliauja Amžinam poilsiui. Gerai, kad bent žmonės, kurie belikę, draugiški ir veiklūs.“
Nors čia pastaraisiais metais ir tuščiau, Aleksandra tikina, jog gyvenantiems Juodkaimiuose veiklos vis tiek netrūksta. Tik noro reikia turėti. Pati senolė į renginius jau nebenukeliauja. „Sunkiai kojos neša“, – sako Aleksandra. Tačiau veikti ji tikrai turi ką.
„Kaime visuomet yra, ką veikti. Turbūt todėl gyvenimo čia į jokius pinigus neiškeisčiau į miestą. Kad ir keturiomis, bet vis tiek mėgstu knistis po žemę, sodinti, ravėti, tvarkytis. Turbūt ne be reikalo man dukra sako, kad aš kaip žemės kurmis – rankų iš ten negaliu ištraukti, – juokiasi pašnekovė. – Tai kaip gi gali būti liūdna čia gyventi? Ir miestelis čia pat, ir autobusiukas su maisto produktais iš Raseinių atvažiuoja. Sustoja prie vartelių ir laukia, kol išeisiu. Skųstis gyvenimu Juodkaimiuose tikrai negaliu.“
Aleksandros namus paliekame su gausiais visokiausių gėrybių krepšiais – obuoliais, saldainiais ir skaniaisiais, kolegų pamėgtais grybukais. Ačiū už tai.
Sėkmingų darbų!
Na, o kadangi už lango jau pavasaris, nė neabejoju, kad juodkaimiškiai jau visai netrukus imsis pirmųjų darbų – sės prieskonius, rinks vaistažoles, kapstysis soduose ir gėlių darželiuose. Tikiu, jog ateityje šis prieskonių kaimas Kėdainių kraštą garsins dar labiau.
Taigi, už tai, kad šio kaimo moterys tokios veiklios ir darbščios, o vyrai linksmi ir svetingi, raitau Juodkaimiams gražų pavasarišką dešimtuką.
[#gallery=218#]
