Geriausias laikas – praleistas puoselėjant savo namo aplinką

 Geriausias laikas – praleistas puoselėjant savo namo aplinką

Žmonės, kurie svajoja gyventi nuosavame name, paprastai puoselėja ir kitą labai svarbų norą – turėti gražią namo aplinką. Gyvenimas nuosavame name daugeliui asocijuojasi ne tik su privatumu, didesne erdve (nors šiais laikais ir butų būna erdvesnių už namus), tačiau kartu ir su išpuoselėtu namo kiemu, sodu, gėlių darželiu ir tikru daržovių daržu. Kiekvienas, kuris jau yra sutvarkęs namo kiemą, pasakys, koks tai ilgas ir sunkus darbas, o jiems paantrins ir tie, kuriems namo aplinkos tvarkymo darbai dar tik prieš akis. Ką sodinti, kur sodinti, kaip prižiūrėti augalus, ką daryti, kad viskas būtų gražu, skoninga, patogu, ką daryti, kad kiemo žolėje norėtųsi braidžioti basam ir nereikėtų žvelgti į priaugusias piktžoles? Apie visus sodo darbus, kuriuos galima padaryti rudens metu, ir dar šį bei tą kalbame su individualios įmonės „Dotnuvos vejos“ vadovu Algimantu Čemalonsku.

Genėti, genėti ir dar kartą genėti…

Kaip pagrindinį sodo darbų laikotarpį daugelis laiko pavasario metą. Tačiau tiesa ta, kad rudenį taip pat galima nuveikti daugybę lauko darbų bei jau turimus želdinius paruošti sėkmingam peržiemojimui. A. Čemalonskas pasakojo, kad dabar pats geriausias metas darbuotis spygliuočių mylėtojams, o tiems, kurie turi spygliuočių gyvatvores, laukia paskutinis darbas.

„Rugpjūčio mėnesio antroje pusėje spygliuočiai nustoja augti. Visi spygliuočiai – pušys, eglės, kėniai, kadagiai, tujos. Dabar yra pats geriausias laikas genėti spygliuočių gyvatvores, kadangi kokią gyvatvorę nugenėję dabar paliksite, tokia ji ir išliks iki gegužės mėnesio – lygi, be jokių išaugusių išlindusių šakelių.

Vasarą genint gyvatvores po kelių dienų ima augti ūgliai, gyvatvorė pasišiaušia. Paprastai spygliuočių gyvatvorės genimos porą kartų per vasarą. Tačiau galima tą daryti ir dažniau – kuo dažniau genima gyvatvorė, tuo ji darosi tankesnė. Nukirpus šakelę iš miegančių pumpurų išauga naujos ir ji ima tankėti. Kerpant gyvatvorę rečiau, augalai ima stiebtis į viršų.

Tačiau tiesa ta, kad gyvatvorė turi būti tanki, todėl jai paaugus 5 centimetrus reikia ją pakirpti, kad tankėtų. Negailėkite gyvatvorės – nuo karpymo jis bus tik gražesnė“, – tikino A. Čemalonskas.

Egzotiški bonsai

Anksčiau medeliai bonsai buvo tikrų tikriausia egzotika, tačiau paskutiniu metu tokio tipo mažus medelius galima vis dažniau rasti namų soduose. Ir jie visai neturi būti atgabenti iš tolimosios Japonijos – bonso tipo medeliai yra suformuoti iš paprastųjų pušų, kadagių, tujų.

„Bonsus taip pat žmonės karpo keletą kartų per sezoną. Bet kuris karpytas medelis siekia atgauti pradinę savo išvaizdą. Tarkime, yra karpomos tujos, jas iškarpo sriegiais, tačiau kelis metus nekarpytos jos patampa… paprasčiausiomis tujomis. Jos per gana trumpą laiką atsistato ir tampa tokios formos, kokios ir yra natūraliai.

Bonsų medelius formuojant jie kerpami taip, kad šakos suformuotų burbulą. Ir jie nekarpomi greitai ima įgyti pirmykštę būseną. Vasarą karpomi jie vis atželia, o dabar apkarpius jie iki pavasario išliks gražios formos“, – pasakojo apželdinimo specialistas.Spygliuočiai nereikalauja daug priežiūros  – tik skoningo ir laiku atliekamo genėjimo. / G. Minelgaitės nuotr.

Spygliuočių priežiūra

Šiuo laiku, pasak specialisto, geriausia yra sodinti spygliuočius bei paruošti juos žiemai. Apkarpyti, sugrėbti spyglius. Jeigu nustebote, kas čia per spyglių grėbimas – tai susiimkite. Šis darbas yra labai svarbus.

„Spygliuočiai meta savo trečiamečių šakelių spyglius. Vienintelis spygliuotis, kuris vienu kartu visus spyglius numeta – maumedis. O visi likusieji spyglius meta palaipsniui, kiaurus metus.

Spyglius susigrėbti iš vejos labai svarbu dėl to, kad jie rūgština dirvą. Tiesa ta, kad spyglių taip, kaip medžių lapų nesimato, ir žmonės pamiršta juos sugrėbti. Tačiau nukritusių spyglių savybė rūgštinti žemę kenkia vejai. Būna taip, kad auga medis vejos vidury, ir žmogus pastebi, kad veja palaipsniui ima nykti. Galvoja, kad nuo pavėsio, ar kad drėgmės trūksta, bet daugiau dėl to, kad spygliai žemę rūgština. Sugrėbti spyglius su grėbliuku įmanoma, nors darbas smulkmeniškas“, – rekomendavo specialistas.

Vaismedžių genėjimas

Medžių genėjimas neretam yra labai sunkus darbas. Ir ne tik todėl, kad kartais, pažvelgus į medžio viršūnėje susipynusių šakų raizgalynę, nebeaišku net nuo ko pradėti. Dažnai žmonėms tiesiog gaila pjauti šakas, mat manoma, kad nupjovus netinkamą šaką medžiui bus stipriai pakenkta, jis nebeatsigaus, bus mažiau vaisių. Vyrauja mitai, kad genėti galima tik pavasarį, arba tik rudenį. Tačiau šiuos mitus ir abejones „Dotnuvos vejų“ vadovas išsklaido pasakodamas, kad medžius genėti galima visus metus.

„Vaismedžiai gali būti genimi visus metus, išskyrus žiemą, kuomet būna šalčiau, nei –20 0C, nes tokiu oru žaizdos apšąla. Vaismedžiai paprastai karpomi rudenį arba pavasarį dėl to, kad vasarą gaila kirpti šaką su vaisiais, per lapus nesimato, ką konkrečiai reikia nugenėti, daug lapų bedirbant nuplėšoma. Pasakymas, kad vasarą medis būna gyvas ir jo šakų pjauti negalima – neteisingas. Medis gyvas visais metų laikais, ir jo genėjimas vasarą žalos jam nedaro. Tiesa, genint vasaros metu yra didesnė tikimybė, kad medis apsikrės ligomis“, – tikino specialistas.

Kai kurios vaismedžių rūšys užauga laaaaabai aukštos. Prisiminkime trešnes – į uogas, kabančias viršūnėje, galime tik seilę pavarvinti.

Tačiau kiekvieną medį galima pritaikyti savo reikmėms, ir genint sumažinti jo aukštį.

„Žeminant medžio aukštį genima taip, kad liktų horizontaliai einančios šakos, tarp jų paliekant nemažus tarpus. Pirmiausia visas šakas, augančias vertikaliai, iškerpame. Tada reikia išgenėti šakas taip, kad kitos horizontaliai einančios šakos sudarytų tam tikras plokštumas. Šakų linija, tarpas, pro kurį galėtų laisvai varna praskristi, ar skrybėlę pramesti išeitų, toliau vėl šakos, vėl tarpas ir t.t.

Tarpai reikalingi tam, kad patektų daugiau saulės, vėjas galėtų prasisukti. Praretinus šakas vaisiai, augantys ant apatinių šakų, būna tokios pačios kokybės, kaip ir tie nepasiekiami bet labai gražūs, augantys medžio viršūnėje“, – patarė specialistas.Medžius genėti galima visus metus. Tačiau rudenį, nukritus lapams, genėti patogiausia. / G. Minelgaitės nuotr.

Taip pat specialistas pabrėžė, kad medžių šakų šabakštyne susidaro nepalankus mikroklimatas medžiui, būna tinkama terpė kenkėjams ir ligoms. Tuo tarpu nereikalingas šakas išgenėjus, vėjo šuorai neleidžia užsilaikyti visam blogiui. Taip pat, išgenėjus šakas, medis visas maisto medžiagas gali skirti ne nereikalingų šakų auginimui, o vaisių nokinimui. Išpjovus daugiau nei pusę šakų, derlius būna kokybiškesnis ir ne mažesnis nei prieš genėjimą.

Vilkūgliai nereikalingi

Bent kartą medžius genėję žmonės tikrai pastebėjo, kad vos medį nugeni, pavasarį, žiūrėk, jau priaugę aukštų stagarų. Dažnas nežino, ar čia nauja produktyvi šaka auga, ar koks nereikalingas darinys, ir apsisprendžia ūglio nenaikinti. Tačiau A. Čemalonskas patarė tokius ūglius lupti lauk. Ir taip – ne gražiai nupjauti, o išlupti.

„Vilkūglis yra reikalingas tam, kad medis ūgtelėtų. Jeigu norima paaukštinti medį, tuomet išnaudojami vilkūgliai. Bet ant jų vaisiai nevedami. Kai nupjauname šaką, vilkūglis išauga iš šakos pažastėlėje esančio miegančio pumpuro. Jeigu vilkūglį nukirpsite su sekatoriumi, kitąmet pažastėlėje išaugs dar vienas vilkūglis, ir taip tęsis be galo. Dėl to pavasarį, kai vilkūglis išauga ir būna minkštas, reikia jį išlupti, traukiant medžio kamieno link. Taip lupant vilkūglį kartu išsirauna ir liežuvėlis su miegančiu pumpuru. Susidaro žaizdelė, tačiau jos nereikia papildomai apdoroti – ji uždžiūna per dieną“, – pasakojo specialistas.

Kodėl nereikia sodinti kriaušių

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad naujos vaismedžių veislės yra atsparios ligoms, todėl nupjautų šakelių niekuo tepti ar purkšti nereikia. Žaizdelė apdžiūna ir užsitraukia maždaug per parą. Kita vertus, norint sulaukti didelių, gražių ir nesukirmijusių vaisių medžius reikėtų purkšti. Bėda ta, kad vieno ar dviejų purškimo toli gražu nepakanka…G. Minelgaitės nuotr.

„Tie vaisiai, kuriuos mes perkame parduotuvėse, būna purkšti daug kartų. Vaismedžius insekticidais ir fungicidais purškia apie 15 kartų. Vienas purškimas nuo ligų ar kenkėjų apsaugo maždaug vieną ar dvi savaites. Taigi per visą vegetacijos laikotarpį vaismedžius nuolat purškia.

Vieno ar kelių purškimų nepakanka, nes ir kenkėjai skirtingu metu veikia. Vieni kenkėjai deda kiaušinėlius į pumpurą, kiti į patį žiedą, kiti į vaisiaus užuomazgas, dar kiti – jau į paaugusius vaisius. Taigi kiekvieną kartą reikia purkšti medžius, išskyrus žydėjimo laikotarpį, dėl bičių apsaugos“, – niūrią tiesą pasakojo A. Čemalonskas.

Tiesa, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje kriaušės nėra atsparios vienai ligai – kriaušių rūdims. Šia liga apsikrėtusių medžių lapai būna išmėtyti raudonomis, rudomis dėmėmis.

„Tai – visos Lietuvos bėda. Gaila būna, kad pasodini kriaušę, o tas medelis pas žmogų vargsta ir nieko padaryti negali. Galima iš esmės fungicidais šią ligą gydyti, bet tada vaisiai bus tokie, kaip parduotuvėje pirkti. O sau juk norisi nepurkšto, ekologiško vaisiaus“, – pasakojo specialistas.

Senus vaismedžius reikia saugoti

Daugelio senus sodus įsigijusių žmonių galvos skausmas – seni vaismedžiai. Jų vedami vaisiai būna maži, arba jų būna nedaug. Žmonės suka galvą, ką čia padarius – ar šalia pasodinti naują vaismedį ir seną nupjauti, ar mėginti seną vaismedį atgaivinti. Specialistas sako, kad senus vaismedžius reikia stengtis išsaugoti.

„Reikia dėti visas pastangas išsaugoti senus vaismedžius. Jie ilgaamžiai, atsparūs ligoms, atsparūs šalčiams. Labai aukštus vaismedžius galima žeminti nupjaunant viršūnę, žinoma, tai nėra paprasta. Dabartiniai pusiau žemaūgiai ir žemaūgiai vaismedžiai vidutiniškai gyvuoja apie 15 metų. Po to laiko vaismedžiai būna pasenę – pramoninius sodus po 15 metų rauna lauk ir sodina naujus. Be to, savame sode niekas nepurškia medžių po 15 kartų, taigi kai kurie net ir tiek laiko neištveria“, – pasakojo A. Čemalonskas.

Lygi, minkšta ir švelni… veja

Kas jau kas, o kaimyno kieme žolė visada žalesnė… Ką daryti, kad ne jūs kažkam pavydėtumėte, o jums pavydėtų? Dabar pats metas padaryti kelis darbelius, kurie užtikrins saugų vejos peržiemojimą.

„Vasara buvo drėgna, veja gerai augo ir daug kas jų netręšė. Tačiau reikia atsiminti, kad tos gražios žolės ne iš oro auga, ir per visą sezoną buvo išnaudota daug vejos resursų. Šakinys yra išsekusios ir, nepaisant to, kad dabar dar veja atrodo gražiai, kitąmet pasimatys nusilpusių šaknų padariniai. O tada jau atkurti šaknų sistemą vienu patręšimu nepavyks“, – perspėja specialistas.Lietuvių kiemuose vis labiau populiarėja alpinariumai ar paprastesni – ne lapuoti, jų variantai. / G. Minelgaitės nuotr.

Dabar galima įsigyti įvairiausių trąšų. Rudenį veja tręšiama trąšomis, kuriose nėra azoto. Paskutinis patręšimas padės vejai visą energiją atiduoti šaknims, ir saugiai peržiemoti.

Spygliuočius prižiūrėti lengviausia

Mados vyrauja ne tik aprangoje. Namo kiemas taip pat turi būti madingas. Kai anksčiau buvo labai gražu visame kieme prisodinti pluoštai pačių įvairiausių gėlių, dabar stilius yra minimalistinis. O tokio stiliaus geriausi draugai – spygliuočiai, kurių yra pačių įvairiausių rūšių, spalvų, aukščių ir formų. Kitaip tariant, kiekvienam skoniui įtikti tikrai galima.

„Anksčiau buvo labai populiaru įsirengti alpinariumus – žemės kauburiai su padarytu drenažu, kur nenaudojama geotekstilė, augalai sodinami į gruntą. Alpinariumuose vyrauja kalnų augalai, sukulentai, tačiau jie reikalauja priežiūros, ravėjimo. Dabar imamasi paprastesnio varianto, kurį irgi vadina alpinariumu, bet tai nėra tikras alpinariumas – lygus su veja plotas, kuriame kloja bortelius, kloja geotekstilę, per kurią neauga piktžolės, pasodina daugiamečius spygliuočius augalus ir užmulčiuojama akmenukais, žvirgždu, skalda – na, kaip kas nori. Tai vadinama augalais žvirgžde, tai nėra alpinariumas, nors žmonės taip vadina.

Geriausia, kad priežiūros minimaliai reikalauja šis kiemo akcentas, ravėti beveik nereikia.

Taigi šiuo metu yra pats geriausias laikas daryti tuos vadinamuosius alpinariumus, būtent todėl, kad dabar geriausias metas sodinti spygliuočius“, – patarė A. Čemalonskas, pabrėždamas, kad žmonės turėtų rimtai pasidomėti, ką jie sodins. Dabar augalų būna visokių – perkant juos mažus, jie būna panašūs, o po kelių metų gali paaiškėti, kad vienas spygliuotis yra milžiniškas medis, o kitas – mažuliukas, palei pat žemę šliaužiantis.

Nieko nėra amžino

Specialistas atkreipia dėmesį, kad žmonės neretai prašo kažko, „kas visus metus yra gražus“. Tačiau realybė tokia, kad visus metus vienodo grožio neišlaiko nė vienas augalas.

„Na, nėra taip, kad vienam duota viskas, o kitam – nieko. Taigi tenka pasirinkti. Pavyzdžiui, lietuviškas žydintis krūmas – alyva. Pasakiškai žydi, kvepia labai, tačiau po to, kai ji nužydi, krūmas nėra labai dekoratyvus. Arba yra forzitija, kuri anksti pavasarį žydi ryškiais geltonais žiedais, būna ryškus, gražus, geltonas kupstas, bet vėlgi – nužydi ir tampa mažai dekoratyviu krūmu.

Tuo tarpu koks kadagys yra visus metus panašus. Pavasarį, tiesa, jo spalva būna ryškesnė. Yra kėnių, kurie augina spalvotus kankorėžius – ryškiai violetinius, paskui jie paruduoja. Yra įvairiausių eglių, kurios būna apkibusios mažais kankorėžiais, kurie keičia spalvą. Yra Japoninis puošmedis, kuris nežydi, per metus keturis kartus pakeičia lapų spalvą.

Viena iš tradicijų – šermukšnis. Anksčiau jį sodindavo prie vartų, buvo tikima, kad jis saugo nuo pikto, saugo namų gerovę. Šermukšnis gražiai žydi, jo uogos gražios. Jų visokių rūšių yra. Pasirinkti tikrai yra iš ko“, – pasakojo „Dotnuvos vejų“ vadovas.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video