Jauna menininkė drąsina kūrėjus: „Nustokite kurti į stalčių“
Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Pajieslio filiale vyko susitikimas su iliustruotoja ir rašytoja Eidvile Viktorija BUOŽYTE. Į pirmosios jos knygos žaismingu pavadinimu „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ pristatymą sugužėjo Krakių M. Katkaus gimnazijos Pajieslio mišrių priešmokyklinių grupių auklėtiniai ir Meironiškių skyriaus antrosios klasės mokiniai.
Tekstą ir iliustracijas savo knygai ji sukūrė pati.
Dailininkė, o dabar jau ir rašytoja susitikimo metu skaitė knygos ištraukas ir surengė kūrybines dirbtuves, kuriose drauge su vaikais lipdė, klijavo, piešė ir spalvino knygos veikėjus.
Eidvilė Viktorija Buožytė mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos studijas. Tačiau, kaip sako pati, ją visada traukė ne konceptualusis menas, abstrakčios idėjos, o šiltas ir jaukus piešinys.
Augusi knygų apsuptyje, Eidvilė svajojo, kad vieną dieną iliustruos knygas vaikams. „Parašiau leidykloms, pamažu į mane pradėjo kreiptis“, – apie kelio pradžią svajonės link pasakoja jauna menininkė.
Dabar rankose ji laiko savo pirmąją knygą.
„Kam reikalingi draugai“? – susitikimo metu vaikų klausė Eidvilė Viktorija Buožytė.
Šio to paklausinėjau ir aš.
„Visada norėjau kurti vaikams“
– Eidvile, koks jausmas apima laikant rankose savo pirmąją knygą?
– Iš pradžių į knygą žvelgiau taip, tarsi ją būčiau parašiusi ne aš. Dabar jau apsipratau. Žinoma, kad labai smagu. Tačiau didžiausias džiaugsmas, kai matau knygos puslapius sklaidančius vaikus. Mėgstu juos stebėti: smalsu, kuri teksto vieta sudomina, skatina suklusti ar prajuokina.
Mano knyga atrodo lygiai taip, kaip ją įsivaizdavau. Gal tai ir neturėtų stebinti – juk pati knygą ir maketavau.
– Kokios pagrindinės temos išryškėja knygoje?
– Knyga – pirmoji, ir į ją norėjosi tiek daug ką sudėti: ji kupina draugystės, nuotykių kelionių… Jeigu trumpai, tai knyga apie kibiro Čarlio ir pelės Pupelės draugystę.
– Kaip kūrėte šią knygą: pirmiau gimė tekstas, ar iliustracijos? Ar pradėjusi sekti pelytę, žinote, kur ji nuvirvens?
– Šiai knygai pirmiausia parašiau tekstą. Iš pradžių buvo atskiros idėjos: apie pelę Pupelę, kibirą Čarlį. Beje, Čarlis, buvo senelių kibiro vardas, į kurį vaikai rinkdavo obuolius. Tos detalės vis klijavosi, o į tarpelius lįsdavo vis naujų situacijų, kol susidėliojo vientisas pasakojimas. Ir kai jau turėjau apmatus, kai jau žinojau, kas turėtų įvykti, sėdau rašyti tekstą.
Iliustracijas piešiu grafine planšete. Ją prijungiu prie kompiuterio ir piešiu, panašai kaip su pieštuku… Tad iš tiesų piešti galiu būdama bet kurioje pasaulio vietoje.
Šios knygos iliustracijas „supaišiau“ kelionės po Aziją metu. Su draugu nusprendėme praleisti šaltąjį metų laiką ten, kur šilta. Buvojome Tailande, Malaizijoje, Singapūre. Kai kurie kelionės įspūdžiai persikėlė ir į knygą – pavyzdžiui, didžiuliai dvimetriniai ant akmenų tysantys driežai.
Iliustracijas mėgstu papildyti detalėmis, kurių nėra tekste. Štai gabenamas upe storulis barsukas įlaužia kibirą. Po šios kelionės kibirą visada piešiu įtrūkusį. O pelytė Pupelė ant ausies turi du taškiukus, taigi Pupelė yra pelė su apgamėliais. Įspūdžius, idėjas fiksuoju atrodo, kiekvieną akimirką. Štai ir dabar, dirbtuvėlių metu kažkas padarė pelytę su dryžiais. Juk tai pelė-tigras! Jau įdomu!
Man patinka kurti, kai aplinkui tyla, tuomet manęs niekas neblaško. Užsimiršusi galiu kurti visą dieną.
– Ar ilgai rašėte knygą?
– Tekstą rašiau kelis mėnesius, tačiau su būsima knyga dar reikėjo padirbėti… Pavyzdžiui, „sutvarkyti tekstą“. Redaktorę Giedrę Kmitienę susiradau pati. Skaitydama knygas, atkreipdavau dėmesį į man patikusių tekstų „lengvumą“, ir paaiškėdavo, kad tuo tekstus redagavo būtent ji.
– Ar kurdama galvojote apie savo jaunąjį skaitytoją?
– Tikrai taip. Dėl to, mano knygoje nėra piktų veikėjų, įžeidinėjimų.
Visada norėjau kurti vaikams. Man niekas nesuteikia, tiek džiaugsmo, kaip vaikų emocijos ir komentarai sklaidant mano knygą.
Lengvas nelengvas kelias
– Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad šiais laikais autoriui reikia ir drąsos. Ką patartumėte tiems, kurie kuria ir galbūt kuria visai neblogai, bet nedrįsta savo kūryba pasidalyti? Juk turbūt naivu tikėtis, kad kažkas vieną dieną ateis ir užtiks stalčiuje dūlantį įstabų tekstą.
– Daugeliui kuriančiųjų pažįstamas tas nedrąsumo jausmas. Aš ir pati gailiuosi, kad knygos nesugalvojau išleisti ankščiau. Bet nežinojau kaip nesugalvojau.
Reikia nebijoti savęs parodyti ir pristatyti. Svarbu negalvoti, kad save kitiems „kiši per prievartą“. Jeigu tu nepatiksi, niekas ir nesusidomės, bet jeigu nesirodysi iš viso, tai negalėsi ir patikti.
Tie, kurie rašote, rašykite ir nesustokite. Ir rodykite savo kūrybą. Galbūt visai netyčia sutiksite žmogų, kuris patars, kam parodyti, kad paskaitytų, gal rekomenduos leidyklą. Ir negalvokite, ką kiti apie jus pagalvos!
[quote author=“E. V. Buožytė“]Knygą išleisti nėra sunku. Tiesiog reikia jos „nelaikyti prie savęs“. Nes žmonės tam ir dirba leidyklose, kad knygos išvystų dienos šviesą kuo geresnės.[/quote]
Drąsiai siūlykite savo kūrybą, o kai nusibos, tiems, kuriems siūlote, galbūt jie atkreips dėmesį ir dar perskaitys (šypsosi).
– Ar sunku išleisti knygą?
– Knygą išleisti nėra sunku. Tiesiog reikia jos „nelaikyti prie savęs“. Nes žmonės tam ir dirba leidyklose, kad knygos išvystų dienos šviesą kuo geresnės.
Dabar taip nesudėtinga elektroniniais laiškais pasiekti tave dominančius žmones, leidyklas. Nedėkite vilčių, kad visi tuoj pat iš karto jums atrašys. Nesvarbu, tiesiog rašykite. Susitvarkykite tekstą ir kreipkitės į privačius leidėjus, į redaktorius. Dabar tiek daug galimybių, konkursų.
– Ar esate pati savo kūrybą siuntusi į konkursus?
– Istoriją apie pelę, ieškančią savo dingusio draugo, pateikiau labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ konkursui. Tai puikus konkursas, į vaikų literatūrą atvedęs daug naujų, originalių autorių. (Konkurso vertinimo komisija išrenka pirmosios, antrosios ir trečiosios vietų laimėtojus. Taip pat išrenkamas ir geriausias pirmosios vaikams skirtos knygos autorius bei meniškiausių iliustracijų kūrėjas – aut. past.). Kai pamačiau, kad nelaimėjau, parašiau kitoms leidykloms. Ir leidykla „Nieko rimto“ sutiko leisti mano knygą, tik paprašė dar daugiau istorijų. Vėliau gavau laišką iš fondo – jie taip pat norėjo išleisti mano knygą, nors ir netapau konkurso nugalėtoja. Bet buvau jau sutarusi su leidykla.
– Kaip iliustruojate knygas? Perskaitote visą kūrinį ar piešiate iš karto?
– Perskaitau visą kūrinį, kartais ir kelis kartus. Jeigu kūrinys ilgesnis, jį atsispausdinu, o ant popieriaus lapo, kraštuose dar pasipaišau šovusias mintis.
Paskutiniosios knygos, kurias iliustravau – Violetos Palčinskaitės „Karalius pamiršo raidyną“ (2017, Vilnius: Alma littera), ir Ievos Kilienės ir Linos Matiukaitės „Daugiau nei piratė“ (2018, Kaunas: „Šviesa“). Pastaroji knyga – labai linksma, nuotaikinga. Ją iliustruoti buvo labai lengva, piešiau ir juokiausi.
– Ar yra autorius, kurio kūryba itin žavitės?
– Mane tiesiog pakeri iliustruotojo ir rašytojo Benji Davies knygos. Jo kūryboje randu tai, ko siekiu aš pati – Benji Davies knygos – tai vientisas kūrinys – įstabi teksto ir iliustracijų sintezė.
Koncentruojasi į teigiamus dalykus
– Vaikus mokome elgtis draugiškai, mandagiai. Tačiau sunku nepastebėti viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje sklandančių patyčių, kartais net žiaurumo.
– Iš tiesų, iš žiniasklaidos dažnai mus pasiekia negatyvios naujienos, negatyvus fonas, ir pradedi tikėti, kad iš tiesų taip ir yra. Tačiau reali mus supanti aplinka yra daug geresnė negu stengiamasi pateikti.
Dabar labai mažai žiūriu televizijos, neskiriu laiko beprasmiams skaitinėjimams ir naršymui. Ir iš tiesų, kai mažiau leidžiu laiko prie televizijos ekrano, tas laukas labai apsivalė. Kai nėra neigiamo fono, išryškėja daug gerų dalykų. Koncentruojuosi būtent į juos.
– Kaip pabaigtumėte sakinį: tikras draugas man yra tas…
– kurį tiesiog gali pavadinti tikru draugu. Nemanau, kad draugystę galima sukurti dirbtinai. Kad ir kaip skambiai pasakysiu, bet iš tiesų, draugus suveda likimas.
– Nebijote pelių?
– Tikrai ne. Labai jas myliu. Mano namuose gyveno keturios smiltpelės.
