Šokio spektaklio premjera nuteikė optimistiškai
Intensyvios nuo rugsėjo mėnesio savaitgaliais vykstančios repeticijos, kūrybiniai ieškojimai, nusivylimai, džiaugsmas, kad štai – „pagaliau pavyko“ ir jaudinančios premjeros akimirkos. Visa tai patyrė Dotnuvos ir Gudžiūnų seniūnijų gyventojai dalyvavę, šokio spektaklio kūrime.
Miegėnų bendruomenės centro salėje įvykusi spektaklio „Sugrįžimai – kai maža tampa dideliu“ premjera vainikavo turiningą bendruomenių ir Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyriaus vadovės Vijolės Juknienės bei choreografės Ramintos Matulytės-Šilienės darbą.
Ieško įvairiapusės raiškos
„Niekada neinu lengviausiu keliu, – sako V. Juknienė. – Nesitenkinu tik seminarais ar mokymais. Įgytomis žiniomis siekiu pasidalyti plačiau. Visada norisi parodyti rezultatą, sukurti produktą.“Šokio spektaklį „Sugrįžimai – kai maža tampa dideliu“ galima pavadinti V. Juknienės parengto kultūrinės veiklos projekto „Sėkmės istorija – menas kurti drauge“ kulminacija.
„Spektaklio kūrime dalyvavo apie 20 žmonių; daugiausia jaunimo. Taip pat įtraukėme ir vyresnio amžiaus žmones. Miegėnuose yra išlikusi pradinė mokykla, su kurios mokiniais nuolat maloniai bendradarbiaujame.
Visgi, šiuolaikinis jaunimas pasižymi nepastovumu: šiandien man tai – įdomu, rytoj jau nebe, šiandien patinka, o rytoj – nelabai… Buvo visko: ir sėkmių ir nesėkmių, ir džiaugsmo ir liūdesio. Ne sykį keitėsi projekto dalyviai ir išliko tik tie, kurie yra neabejingi menui, bendrystei ir norui kurti drauge. Tik būdami kartu mes esame stiprūs, tik turėdami gerą komandą galime padaryti labai daug. Tačiau aš visada sakau, kad nesvarbu, kiek vaikų lieka. Svarbiausia, kad jie iš viso ateina, kad prisilietė prie kūrybos proceso, nes jų širdelėse tikrai kažkas lieka“, – pastebėjo V. Juknienė.
Jos vadovaujamas Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyriaus teatro mėgėjų kolektyvas yra pastatęs kėdainiečiams gerai žinomą spektaklį „Dievdirbio sapnas“.
[quote author=“Raminta Matulytė-Šilienė“]Paprastai premjera yra generalinė repeticija, po kurios tampa aišku ar gyvuos kūrinys, ar tai ir liks tik premjera. Šį kartą mums atrodo pavyko.[/quote]
Spektaklis –ne vienintelė veikla, bendram darbui sutelkusi kūrybingą bendruomenę. Projekto dalyviams buvo skirtas humanitarinių mokslų daktarės, etnologės Daiva Šeškauskaitės seminaras apie šokio ištakas, glūdinčias senojoje baltų kultūroje; mokymus vedė ir garsi režisierė, šarmingoji Hana Šumilaitė.
Jungiant skirtingas patirtis
„Tyrinėdami etninį tautos individualumą vieni mąstytojai pabrėžia temperamento ypatybes, kiti susitelkia ties vertybinėmis orientacijomis. Aš jungties ieškojau kartų bendrystėje, tokioje, kuri gimsta kuriant, mokantis ir bendraujant“, – kūrybinės laboratorijos duris atvėrė choreografė, spektaklio režisierė Raminta Matulytė-Šilienė.
Daug dėmesio spektaklyje skirta ir šokio meno ištakų, jo istorijos, prisilietimui prie pačių šokio gelmių, etniškojo prado, gausu baltiškos simbolikos.
„Ganėme debesis, pėdomis nubučiavome miško samanas, išgirdome vandenį, šukavome pievas… Mūsų šokio fantazija ėjo per ratą. Apskritimas, ratas yra ne tik universali, bet ir viena tobuliausių geometrinių formų. Jis simbolizuoja vienybę, užbaigtumą, Dievą, pradžią. Tai – nuolatinio judėjimo, kūrybos simbolis. Visos tautos šią formą suvokia panašiai. Ratas yra ir apsaugos simbolis. Pavyzdžiui, mūsų protėviai, siekdami apsaugoti dar nekrikštytą kūdikį, šermukšnine aplinkui lopšį apibrėždavo ratą“, – atidi detalėms buvo choreografė.
„Siekėme atskleisti šokio, gamtos ir muzikos vienovę per žmogaus jausmus, kūną ir vidines pajautas. Kūrybinio proceso metu aprėpėme 5-ias gamtos stichijas: žemę, orą, vandenį, ugnį ir eteris ieškojome jų atspindžių judesyje, 5-iuose pagrindiniuose šokio žanruose: liaudies šokyje, balete, šiuolaikiniame, pramoginiame ir gatvės šokiuose; ir 5-iuose dažniausiai įvardijamuose jausmuose: džiaugsme, meilėje, laimėje, liūdesyje ir nerime“, – vizijos išpildymą konkretizavo R. Matulytė-Šilienė.
„Visos repeticijos vyko savaitgaliais, plušėjome nuo rugsėjo mėnesio. Kūrybinis procesas suteikė dalyviams, neturintiems jokios šokio patirties galimybę išbandyti save visiškai naujoje veikloje. Didžiausia bėda, kad ne visi vaikai turi kūrybinės laisvės ir polėkį, dar vyrauja nejautra įsipareigojimams – pastebėjo spektaklio režisierė, – tad ėjome mažais žingsneliais, kurdami, mokydamiesi, augdami“.
„Šokėjai turėjo įtikinti žiūrovus tapti atlikėjais. Žiūrovai sėdėjo šalia atlikėjų, ant scenos, – apie iššūkius – prakalbo ji. – Man džiugu, kad žiūrovui buvo gražus vakaras, o atlikėjui –jaudulys, patirtis ir žinoma laimės pojūtis.“
Todėl ne syk keitėsi projekto dalyviai ir išliko tik tie, kurie yra neabejingi menui, bendrystei, atsakomybei ir norui kurti drauge.
Lemtinga repeticija
„Kiekvienas kūrėjas savo darbuose ieško ne klaidų, o kūrinio gilumo, išpildymo. Jaučiausi už viską atsakinga, tad negalėjau sudaužyti nei vienos vilties. Paprastai premjera yra generalinė repeticija, po kurios tampa aišku ar gyvuos kūrinys, ar tai ir liks tik premjera. Norėjome išliekamosios vertės šiam spektakliui – atrodo, pavyks. Man pačiai dabar tiesiog ramu – kūrybinė pauzė. Atostogų neturėjau jau porą metų, esu nuolatos darbų sūkuryje, ir tos trumputės kūrybinės pauzės mums, menininkams, yra labai svarbios ne tik poilsiui, bet ir įkvėpimui“, – po premjeros sakė idėjų niekad nepristinganti choreografė.
„Spektaklį „Sugrįžimai – kai maža tampa dideliu“ galima rodyti ir gamtoje, ir mažose bendruomenių namų erdvėse. Viliamės, kad sekančiame spektaklio pristatyme spektaklyje edukatores Haną Šumilaitę bei Daivą Šeškauskaitę išvysime kaip atlikėjas“, – spektaklio tęstinumu neabejojo veiklios projekto sumanytojos ir įgyvendintojos.
Spektaklį taip pat lydės fotografijų paroda „Jausmų šokis“, kurioje užfiksuotos spektaklio repeticijų akimirkos ir atlikimo istorija.
