Kėdainių konservų fabriko technikas: žvejoju dėl malonumo, ne dėl žuvies

 Kėdainių konservų fabriko technikas: žvejoju dėl malonumo, ne dėl žuvies

Bendrovės Kėdainių konservų fabrikas pamainos vyr. technikas Lauris Liutkus yra aistringas žvejys.

Lina Ukrinaitė

Birželio 27-ąją pasaulis mini Tarptautinę žvejo dieną. „Žvejyba – tai galimybė nuplauti sielą grynu oru, srovės tėkme ar saulės blyksniais žydrame vandenyje“, – kadaise yra sakęs vienas iš JAV prezidentų ir aistringas žvejys Herbertas Hooveris. Žvejyba yra vienas populiariausių pomėgių ir Lietuvoje.

Tiksliai paskaičiuoti, kiek Lietuvos žmonių laisvalaikį leidžia su meškere rankose labai sudėtinga, o štai leidimų žvejams mėgėjams kasmet išduodama per du šimtus tūkstančių. Vienas tokių prisiekusių žvejų – bendrovės Kėdainių konservų fabrikas pamainos vyr. technikas Lauris Liutkus.

Žvejyba ir hobis, ir poilsis

Šiuo metu Kėdainiuose gyvenantis L. Liutkus užaugo kaime, kaip pats sako, prie vandens. Žvejoti eidavo kartu su tėvu. Prisimena, kaip būdamas penkerių išdidžiai nešdavo ant peties bambukinę meškerytę. Tokia buvo aistros žvejybai pradžia.

Augant ji nedingo, keitėsi tik žvejybos įranga ir plėtėsi žvejybos plotai: jei iš pradžių eidavo iki gimtosios užtvankos, tai dabar nuvyksta prie Kauno marių, Nemuno ar Virvytės. Tik yra laisvo laiko ir pirmyn: susikrauna daiktus ir keliauja su žmona ir trimečiu sūneliu Kerniumi. Dažniausiai Lauris žvejoja vienas – tuomet geriausiai kimba. Kartais į žvejybą išsiruošia su broliu, kuris irgi žvejys, ar draugais, bet labiausiai mėgsta žvejoti vienumoje.

Devyniais atvejais iš dešimties L. Liutkus žuvis paleidžia. Prisipažįsta, kad dažnai net tinkliuko nesiveža. Sugauna ir atgal į vandenį.

„Žvejoju dėl malonumo, ne dėl žuvies, – teigia jis. – Žvejyba man yra du viename: ir hobis, ir poilsis. Šeima pasidegina, praleidžia laiką prie vandens. Aš pažvejoju, grynu oru pakvėpuoju, pabūnu lauke“.

Vyr. technikui labiausiai prie širdies dugninė žvejyba: atsiveža kėdutę, pasistato prie vandens ir maloniai leidžia laiką. Žiemą žvejoti nemeta, tuomet jį atrasi ant ledo. „Sezonas nesibaigia“, – juokiasi.

Į žvejybą Lauris kartais pasiima ir trimetį sūnelį Kernių.

Laimikio paieškos su detektoriumi

Kitas pašnekovo hobis – aktyvesnis: jis vaikšto su metalo detektoriumi. Meškerę keičia kastuvas ir daug valandų ant kojų. Šiuo pomėgiu prieš trejus metus užkrėtė vienas pažįstamas, parodęs kaip laiką leidžią laukuose su detektoriumi. Lauris paprašė išbandyti: pasiskolino vieną kartą, antrą. O vietoj trečio – jau ėjo pirkti savojo. Iš paskos tuo susidomėjo brolis, draugas, darbe – vadovas Darius, keli kiti kolegos.

„Vienas nuo kito, vienas kito – mūsų vis daugiau laukais vaikštančių“, – juokiasi Lauris, kuriam dažnai kompaniją ir sūnus palaiko: kol tėtis kasa, jis šalia duobės tupi, žiūri, koks šįkart laimikis.

Lauriui fabrike įdomu dirbti: per jo darbo metus įmonėje atsirado daug naujienų – įsigyta naujos įrangos, fiziškai sunkų darbą dabar atlieka robotai. Tenka programuoti ir prižiūrėti, kad viskas deramai veiktų.

Aut. past.

L. Liutkui pasivaikščiojimai su metalo detektoriumi panašiai kaip žvejyba – ne laimikis svarbiausia, o pats procesas.

„Kiekvienas radinys turi man svarbią reikšmę, net jei neatrodo vertingas, – pasakoja jis. – Baigiu sudėti medalį, kuris buvo skeltas tame pačiame lauke. Per dvejus metus radau tris dalis, liko dar dvi. Tai važiuoji į tą lauką, vaikštai, ieškai. Tokio daikto vertė labai asmeniška“.

Lauriui sunku ilgai išbūti bute Kėdainiuose, tik randa laisvo laiko – ir su šeima į gamtą. „Esu kaimo žmogus, man reikia daugiau erdvės“, – kalba jis.

Lauris Liutkus kartais džiaugiasi ir įspūdingais
laimikiais.

Darbe svarbiausia – kolektyvas

Kėdainių konservų fabrikas, priklausantis „Vikondos grupės“ įmonėms, L. Liutkų „susižvejojo“ grįžusį iš Nyderlandų. Tuo metu jie su žmona dar nebuvo tvirtai apsisprendę, ar liks Lietuvoje, ar grįš atgal. Žvalgėsi, svarstė. Įsidarbino, patiko, butą Kėdainiuose nusipirko ir pasiliko.

Vyr. technikas kadaise baigė autoelektromechaniką, bet, iki įsidarbinat bendrovėje, nedirbo tokio darbo. „Baigiau ir pamiršau“, – sako jis. Fabrikas tuo metu ieškojo elektriko ir, nors Lauris abejojo, ar sugebės, visgi nuėjo pabandyti.

Greitai prisiminė, ko mokęsis, daug padėjo ilgametis įmonės darbuotojas, kuris perdavė savo patirtį bei žinias. Taip per ketverius metus ir užaugo: daug naujo išmoko, pakėlė kvalifikaciją. Teko susidurti ir su visai nauja sritimi – garo katilais ir šilumine energetika. Pasiekimų skrynelę papildė pažymėjimas, leidžiantis valdyti ir eksploatuoti garo katilus. Šiuo metu fabrike diegiamas naujas garo katilinės projektas: projektuojami kelių pakopų ekonomaizeriai, kurie leis ne tik sutaupyti daug energijos, bet ir padės sprendžiant klimato kaitos problemas.

Lauriui fabrike įdomu dirbti: per jo darbo metus įmonėje atsirado daug naujienų – įsigyta naujos įrangos, fiziškai sunkų darbą dabar atlieka robotai. Tenka programuoti ir prižiūrėti, kad viskas deramai veiktų.

„Tikrai įdomus darbas, ir pats mokaisi, ir bendrovė auga į viršų: naujos žinios, vis kažkas keičiasi, robotai tokie, kokių net čiupinėjęs nebuvau“, – pasakoja jis.

Žvejyba man yra du viename: ir hobis, ir poilsis. Šeima pasidegina, praleidžia laiką prie vandens. Aš pažvejoju, grynu oru pakvėpuoju, pabūnu lauke.

Lauris Liutkus

Vyr. technikas fabrike ne tik prižiūri bei valdo techniką, jis taip pat kontroliuoja ir svarbius valdymo taškus, kartu su pamainos meistre yra pagrindiniai žmonės, nuo kurių priklauso efektyvus ir saugus darbas, užtikrinantis aukščiausią gaminių kokybę.

Tačiau svarbiausias veiksnys vyr. technikui – kolektyvas.

„Kiekvienam darbe kolektyvas yra pirmas dalykas, – teigia jis. – Jei nesutari, tai ir darbas nebemielas. Su robotais nepakalbėsi“.

Patenkintas jis ir vadovybe. Geru žodžiu mini fabriko technikos vadovą Darių Bagdoną.

„Reikia laisvos dienos, pasiskambini ir susitari, – džiaugiasi L. Liutkus. – Labai draugiškas, nuoširdus bendravimas. Užtat nieko ir nežiūri, nesižvalgai, nes tenkina ir darbas, ir kolektyvas. Pats augi, tobulėji“.

2 Komentarai

  • Kodėl nesugalvoti malonumą, dėl kurio nekentėtų kitos gyvos esybės? Malonumai neturi būti nuodėme!

  • Baigęs esu Panevėžio hydrę ir esmi techniku mechaniku,bet ir aš su malonumu sutikčiau už papo palaikyt Jolantai.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video