Dar vienas Ramintos Matulytės-Šilienės talentas
„Talentas per drąsu sakyti. Greičiau – pomėgis“, – pataisytų mane choreografė, Akademijos kultūros centro jaunimo šokių kolektyvų vadovė, literatė, Kėdainių socialinės globos namų užimtumo specialistė Raminta MATULYTĖ-ŠILIENĖ. Šiuo metu eksponuojamos dvi jos piešinių parodos: Akademijos ambulatorijoje „Užkoduotos mintys“ ir Dotnuvos bibliotekoje „Užkoduotos mintys – sienų istorijos“.
Nurimus didžiųjų žiemos švenčių šurmuliui su R. Matulyte-Šiliene kalbamės apie dar vieną kūrybos erdvę.
„Parodoje nėra to, ko negalėtume suprasti ir pajausti – laisva minčių tėkmės kaita, vidinė harmonijos pajauta yra genialiausias tų minčių atkodavimas“, – taip savo paveikslus pristato menininkė.
– Surengėte dvi piešinių parodas vienu metu. Kaip tai nutiko?
– Dvi parodos atsirado visai atsitiktinai. Ambulatorija negalėjo patalpinti visos parodos, tad teko ją dalinti pusiau. Bibliotekoje atidarytos parodos iniciatorė – Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė.
Paroda „Užkoduotos mintys“ gimė besiklausant muzikos, kuriant šokio spektaklį „Laiškas“. Šokio spektaklį kūriau Akademijos kultūros šiuolaikinio šokio grupei „Carpe Diem“, kuriai ir vadovauju. Renkant spektakliui muziką, sugaištama daug laiko. Kūrinius reikia perklausyti nuo pirmos iki paskutinės natos. Jei užsiimi buitine veikla, nuklydus mintimis, gali praleisti pačias svarbiausias natas. Kad rankos nebūtų tuščios, pajutau poreikį kūrybinei veiklai ir tarsi savaime paėmiau į rankas pieštuką…
Taip gimė idėja šokio spektaklio premjeros dieną Akademijos kultūros centre surengti ir spontaniškai gimusią parodą. Kultūros centre yra erdvė parodų ekspozicijoms, tad norėjosi užpildyti ją visą. Atsiminiau, kad kažkada piešiau ir šiai savo veiklai rasdavau daugiau laiko – norėjosi dovanoti netradicines dovanas. Susiradau paveikslų šeimininkus ir jų pasiteiravau apie dovanotų paveikslų likimus. Siela dainavo, kai sužinojau, kad visi paveikslai gyvena savo gyvenimus šeimininkų namuose. Tad likusią dalį erdvės jais ir užpildžiau.
[quote author=“R. Matulytė-Šilienė“]Noriu paėmus teptuką šokti.[/quote]
Tad tokia yra priešistorė. Tokios istorijos: žemiškos ir gyvenimiškos.
Viskas gimsta ne iš niekur, o iš kažkokio proceso, nenutrūkstamos linijos. Tie atsitiktinumai mane susiranda nuolatos ir aš tampu tarsi jų įkaite. Tačiau ne blogąja prasme. Jie mane įtraukia į tolimesnius ieškojimus, kurie nebeapsiriboja vien šokiu.
– Tad parodose atsispindi ne vienerių metų Jūsų kūryba?
– Pirmoji parodos dalis, kuri yra ambulatorijoje, gimė besirengiant spektakliui. Laiko turėjau nedaug, tad muzikos teko klausytis iki blogumo (šypsosi). Piešimas buvo tikras išsigelbėjimas.
Kita paroda yra gimusi prieš daugiau nei dešimtmetį. Pabandžiau piešti ir net pati nežinau kodėl, tiesiog šovė tokia mintis, kad galiu pasipuošti namus savo pieštais darbais ir taip sukurti savitą erdvę. Vienas, antras paveikslas gimė, o atėję draugai į svečius juos išsinešdavo, piešiau, piešiau ir tas procesas nutrūko savaime kaip ir atėjo. Ne dėl laiko stokos, nes mano laikas visuomet buvo suplanuotas, to paaiškinti negaliu, kodėl… O dabar, praėjus dešimtmečiui, jis vėl atėjo, vedamas muzikos, šokio ir minčių.
– Ar turite mėgstamus veikėjus, personažus, kurie vėl ir vėl atklysta į paveikslus? Kokios temos Jums artimiausios?
– Jei mokėčiau piešti žmones, taip kaip man norėtųsi, tasai personažas būtų balerina, bet jas bandžiau piešti tik kartą (šis paveikslas yra parodoje). Daugiau nepiešiu, nes man jos per šventos, kad improvizuočiau toje realybėje. „Katinų triptikas“ gimė, nes norėjosi ironiškai pažvelgti į meilę (triptike pavaizduoti katinai ir pelė) – to nekartojau daugiau niekada, tai – vienintelis kartas. Žiūrovų favoritas – Dotnuvoje eksponuojamas paveikslas „Paslaptis“: juodame fone yra nupiešti raudoni bateliai ir raudona neišsiskleidusi rožė – tame paveiksle žiūrovai pamatė visą mano istoriją. Nėra tų personažų, kurie dalyvautų visuose piešiniuose; jie visi yra gimę vedami vienkartinių idėjų.
[quote author=“R. Matulytė-Šilienė“]Jei mokėčiau piešti žmones, taip kaip man norėtųsi, tas personažas būtų balerina.[/quote]
Man patinka abstrakcijos ir stilizuoti piešiniai, tai, kas yra tik vizija į tikrovę arba vizija į nerealybę. Daiktus noriu vaizduoti spalvų tonais, savo sumanytomis formomis ir siužetais. Nenorėčiau įvardinti, jog tai – mano fantazijų pasaulis, nemėgstu per daug fantazuoti. Paaiškinti tas vizijas norėčiau paprasčiau – noriu matyti, girdėti, jausti kitaip, per save, ir tuo dalintis, noriu ieškoti neatrastų dalykų, kas šiais laikais yra nerealu. Noriu paėmusi teptuką šokti – taip turbūt tiksliausiai kitaip galėčiau apibūdinti savo piešimo stilių.
– Kokios piešimo technikos jums mieliausios?
– Labai patinka piešti ant drobės su aliejiniais dažais, bet piešiniai, gimę šokio spektakliui, piešti guašu ant akvarelinio popieriaus. Na, jis man patinka, nes turi specifinį grublėtą paviršių ir yra švelniai rusvos spalvos, toks natūralumo pojūtis atsiranda. Dar patinka maišyti visas kilusias idėjas viename darbe – dailininkai tai vadintų koliažu. Dar patinka išlieti spalvas ir jas jungti ieškant idėjos, tai – tarsi minčių lietus. Neišmanau nei dailės technikos, nei spalvų subtilybių, nei kitokių dailės gudrybių ir išmonių, tiesiog mėgaujuosi tuo procesu, o priemones perku, kaip šauna į galvą, ir kokios yra galimybės. Todėl visuomet veikia kūrybiškumas, nes pradėjus vienaip gimsta „N“ idėjų tęstinumui ir „N“ idėjų kaip viską užbaigti.
– Ar dar ilgai bus galima pamatyti Jūsų paveikslus Dotnuvoje ir Akademijoje?
– Bibliotekoje paroda veiks iki Trijų karalių, o ambulatorijoje pagal jų poreikį keisti parodą ir galimybes. Kada atsiras norinčių jomis pasidalinti.
– Ką Jums reiškia darbų pristatymas platesnei auditorijai?
Galėčiau atsakyti žodžiais iš parodos pristatymo: „Tegul tai bus mano žinia visiems, kad kiekvienas žmogus gali išlaisvinti savo kūrybiškumą ir mėgautis kūrybine harmonija ne rytoj, ne po savaitės, o šiandien – čia ir dabar. Reikia tik truputį drąsos, polėkio ir nebijoti įvertinimų. Tiesiog mėgautis ir džiaugtis pačiu procesu“.
[#gallery=1720#]
