Beržai: ten, kur gyvena daugiavaikės šeimos ir sezoniniai darbuotojai
Kiekvieną rytą savo mažuose, šiltuose, jaukiuose namuose dažniausiai pradedu nuo gardžios garuojančios kavos puodelio ir sočių pusryčių.
Tačiau šįryt šį puikų gėrimą teko paskubomis užsiplikyti kalėdiniame termosėlyje, kadangi kelios minutės po aštuonių ryto (!) jau buvome Beržuose – šįsyk išsiruošėme į „rytą kaime“.
Vietomis skendome rūke, kur ne kur jis buvo prasisklaidęs. Visgi tik dar kartą įsitikinau, kad pats pačiausias, pats žavingiausias paros metas yra ankstyvas rytas, kai mieguista saulė tingiai bando busti, o paskui ją pamažu bunda ir visa gamta.
Nuo Kėdainių iki Beržų kaimo (į kurį mes, beje, ketinome važiuoti tuo metu, kai keliavome į Ąžuolaičius, tačiau Ąžuolaičiuose užsibuvome ir palikome Beržus kitam kartui) mūsų pasirinktu keliu Kėdainiai–Dotnuva–Gėlainiai–Beržai užtrukome apie 20 minučių. Per jas įveikėme beveik 18 kilometrų.
Kraupusis avinėlių tylėjimas
Ties Gėlainiais beveik prieš pat automobilio kapotą kelią perskrodė stirnų trijulė. Nušuoliavusios iki pievos, kur jų komforto zona, stabtelėjo, atsigręžė atgal, didelėmis akimis pasižiūrėjo į mus, sumirksėjo, nusisuko ir toliau patraukė savais keliais, žavingai linguodamos apvaliais užpakaliais ir laibomis kojomis.
Regis, norėjo mums pasakyti „Labas rytas“, palinkėti geros dienos ir įspėti, kad lauke – labai šalta.
Bjauriai šalta.
Įsukome į kelis kilometrus nusidriekusią beržų alėją, išsistiepusią vakarinėje Beržų kaimo apylinkės dalyje. Lėtai judėjome besigrožėdamos simetriškai susodintais beržais. Čia mūsų dėmesį patraukė kryžkelėje besigananti avių banda.
Neskaičiavau, kiek tiksliai avių buvo bandoje. Žinojau, kad jeigu pradėsiu skaičiuoti – užmigsiu – mat šitas triukas man neretai suveikia bemiegę naktį.
Jų buvo kelios dešimtys. Na, kokios keturiasdešimt. Avys ganėsi laisvos. Giedrutė tuoj paspaudė stabdžių pedalą ir iššoko jų įamžinti, o aš – įkandin.
Pradžioje avys suakmenėjusios žiūrėjo į mus. Kai Giedrės fotoaparato blykstė nustojo įkyriai pypsėti, viena avis, matyt, bandos vadeiva – pradėjo lėtai judėti mūsų link. Koja už kojos. Tada jos žingsniai ėmė tankėti, ir ši akiplėša išvystė maksimalų greitį, kokį tik gali išvystyti avis. O kitos pasileido paskui. Nebe reikalo sako: „Buka kaip avis“.
Minėtas Livonijos ordino?
Pradžioje balti mėsiniai debesys atrodė juokingai. Tačiau kai visas spiečius agresyviai nusiteikusių avių priartėjo, šokome į automobilį ir nudūmėme. Vaizdas priminė siaubo filmą.
Kai mūsų siaubo sukaustytus žvilgsnius ir žodžius pakeitė juokas, pradėjau Giedrei pasakoti apie Beržų kaimą. Kiekvienos kelionės metu ją supažindinu su tuo, ko vienoje ar kitoje gyvenvietėje reikėtų laukti, nes jau iš anksto būnu išsiaiškinusi, pasiklausinėjusi apie vietovę, į kurią vykstame.
Taigi, Beržai – kaimas Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Dotnuvos seniūnijoje. Kaimą kerta kairysis Nevėžio intakas – Kruostas, užtvenktas Vaidatonių tvenkiniu, o šiauriniu kaimo pakraščiu teka Kruosto intakas – Konkulis.
Giedrė prunkšteli: „Na ir pavadinimas!“.
Teko girdėti, kad kaimas pirmąsyk minimės 1596 m. Ruoščių dvarelio inventoriuje, nors puse lūpų kalbama, kad dar 1372 m. Livonijos kronikoje minima vietovė Berze.
Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad netoliese yra netgi kelios vietovės su šaknimi berž-, pavyzdžiui, Kalnaberžė ar Šlapaberžė, todėl negalime tiksliai žinoti, ar Livonijos kronikoje minima būtent ši vietovė.
Tiek to, kaip jūs norite, tačiau aš tikėsiu, kad būtent apie šį kaimą kalbėjo Livonijos ordino riteriai.
Šiauliai – traukiniu pasiekiami
Beržai nuo Dotnuvos nutolę 4 km į šiaurę, greta kelias Šiauliai–Jonava, 3 km iki Šlapaberžės, 2 km iki Akademijos ir Šalčmirių bei vos pusantro – iki Vincgalio.
Įdomus pavadinimas. Į pastarąjį kaimą pasistengsime nuvykti greitu laiku.
Žmonių Beržuose gyvena per šimtą penkiasdešimt. „Nedaug“, – konstatuoja Giedrė.
„Gal sutiksime ką nors šį ankstų rytmetį?“ – atsidusau.
Iki kaimo telikus porai kilometrų, pravažiuojame ir…. geležinkelio stotį. Pasirodo, kad iš šios stoties penktadieniais ir sekmadieniais gali nuvažiuoti iki pačių Šiaulių, nes šiomis dienomis bėgiais skriejantis traukinys maršrutu Kaunas–Šiauliai sustoja. Kitomis dienomis – ne.
„Įdomu, – pasakiau. – Jeigu būčiau iš Beržų kaimo ir studijuočiau Šiauliuose, traukinys būtų pats tas. Neblogoje vietelėje kaimas įsikūręs.“
Pirmasis sutiktas žmogus – su kirviu
Lėtai sukome ratus po Beržų kaimą. Nebuvo nė gyvos dvasios. Stebėjome ramiai sugulusias gatves. Su mumis sveikinosi dviejų aukštų keliabučiai namai, iš šono pasirodę šiek tiek avarinės būklės. Kitoje nedidelėje gatvelėje „labas“ mums tarė keli spalvoti nameliai, visaip kaip Beinaičiuose.
O, štai ir Kranto gatvė – ją turi bene kiekvienas kaimas!..
Ar prisimenate, kai kelissyk rašiau, kad, rodos, kažkur laikas lyg sustojęs?
Visgi, laikas lėčiausiai, ko gero, slenka čia, Beržuose. Mano laikrodis ant kairiosios rankos riešo tiksėjo, regis, garsiau, nei keletą kartų atsiduso slogus Beržų kaimas.
„Žiūrėk! – šūktelėjo Giedrė. – Ten, kieme, vyrukas malkas kapoja!“
Negalėjau paleisti pirmojo per daugiau nei valandą sutikto žmogaus. Nors vyriškis buvo su kirviu, grėsmingas jis nepasirodė. Priešingai. Kai nejučia priėjau, jis bendravo labai maloniai. Teisinosi tik neturįs laiko ir pasiūlė pasisvečiuoti pas savo žmoną.
O aš kaip tik išlipdama iš automobilio sakiau Giedrei: „Būtų gerai pas ką nors į svečius įsiprašyti – lauke šalta.“ Svajonės pildosi! Svajokime atsargiai.
Vaikų šeimose – nuo 3 iki 13
Pro langą stebėjusi įvykius prie malkų krūvos, Rita man pamojavo. Pašaukiau Giedrę, tuoj užlipome į antrą aukštą ir atsidūrėme jos namuose.
Tarpduryje šypsojosi Rita. Už nugaros stovėjo jos sesuo Jūratė.
„Kaip gyvenate? – užduodu standartinį „dienos kaime“ klausimą ir prašau apibūdinti Beržus dviem sakiniais.
„Na, kaip čia gyvensi… Kaimas išskirtinis tuo, kad čia yra nemažai daugiavaikių šeimų: net aštuonios šeimos augina nuo 3 iki 13 atžalų. Smagu, kad visos daugiavaikės šeimos yra tvarkingos, vaikai auga su tėvais, mylimi. Ir daugiausia žmonių dirba sezoninį darbą – dažniausiai šiltnamiuose. Už tai noriu padėkoti ūkininkui Albertui Šilkaičiui, kuris duoda mums darbo ir rūpinasi kaip savais – va, vyras kapoja jo mums atvežtas malkas. Į pagalbos prašymą jis visada atsišaukia, niekada nespjauna. Svetimas žmogus, tačiau rūpinasi labiau už savą“, – atveria mums savo širdį Rita.
Greta anūkėlę ant rankų laiko ir glaudžia Jūratė. Abi jos – gimusios Josvainių seniūnijoje. Pirmoji vyrą iš Beržų susirado Jūratė, vyro brolį vėliau pripiršusi savo seseriai.
Abi moterys – daugiavaikės, mylinčios mamos ir žmonos.
„Čia – užkampis“
„O ar yra ką veikti Beržų kaime?“ – teiraujuosi. Mudvi su fotografe Giedre, besidairydamos po kaimą, radome čia šarvojimo salę, bendruomenės namus, tinklinio ir krepšinio aikšteles. Tiesa, vienas krepšinio stovas buvo nulaužtas.
„Mažoka veiklos. Vaikams ypač liūdna. Vasarą dar nieko. O žiemą jie tik televizorių žiūriu, prie kompiuterio sėdi ir namuose būna. Kaime – tik parduotuvėlė. Na, bent duonos yra kur nusipirkti…
Svarbu, kad tik būtų žmonių, kurie atsilaikytų šitai negandai. Svarbu, kad būtų šeimų, kurios teisingai auklėtų vaikus.
Ir užaugintų juos gerais žmonėmis.
Beržams – septynetas
Kaip siurprizą, kaip gražų priedą, pridedu Jums dar ir Beržų kaimo himną.
Nelabai ir galiu pasakyti, kodėl šiam kaimui rašau būtent septynetą. Taip širdis sako. Tačiau žinau, kodėl ne dešimtukas.
Visų pirma – todėl, kad kai kurios gatvės Beržuose tiesiog siaubingos. Visai kaip žymiosios duobėtos Kauno gatvės, visai kaip Raudondvario plentas iki remonto. Dėl to, kad niekas nesutvarko vaikams antrojo krepšinio stovo. Ar jis pats sulūžo, ar kas ten jį nulaužė – kodėl turi kentėti niekuo dėti vaikai, kuriems krepšinis galbūt šiame kaime viena iš kelių, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų pramogų?
Žinau ir tai, dėl ko nerašau penketo – nes mus sutiko labai malonios daugiavaikės mamytės. Smagu, kai šeimos turi daug vaikų. Juk kaip smagu augti didelėje šeimoje!… Gal kartais vargas didelėms šeimoms ir dantis šiepia, bet ar turinčios mažiau vaikų turtingos verslininkų šeimos laimingesnės?
Kas išvis yra laimė?
O meilė?..
[#gallery=136#]
