Ažytėnai – žaliuojančių kalnelių ir upelių glėbyje

„Jauti pavasarį?“ – klausiu fotografės Giedrės bandydama sudrumsti kurį laiką nusistovėjusią tylą. „Jaučiu. Pažiūrėk į medžius, jau pumpurai sprogsta“, – atsako ir pro langą nužvelgia jau pradėjusius žaliuoti medžius. „O man tokie vos vos sužaliavę medžiai ir krūmai visai nekvepia pavasariu“, – pasakau ir susimąstau, kas man tikrai primena šį gražų metų laiką. „Kodėl?“ – klausia nustebusi Giedrė ir pasakoja, jog pavasaris jau aplankė ir jos namus – vazonėliuose jau išdygo pasėti krapai, petražolės ir dar kažkokie raudonlapiai prieskoniai.

„O žinai, kas man labiausiai primena pavasarį? – klausiu retoriškai. – Kai dar studijavau Vilniuje, daugiabutis, kuriame gyvenau, buvo apsuptas medžių. Kai išvažiuodavau namo, tuo metu medžiai būdavo tokie, kaip dabar, o sekmadienį sugrįžusi visuomet apsidžiaugdavau išvydusi jau sužaliavusius medžius. Labai gražu, žinok!“ – šūkteliu ir bandau prisiminti tą gerą jausmą, kai sostinę aplanko pavasaris.

Vėjuota diena, debesys plaukia kaip pašėlę, saulės spindulėlio nė su didžiausiais norais neišvysi. Važiuojame kalnuotomis vietovėmis, o aplink – jau sužaliavę laukai. Kokia graži Lietuva, koks gražus Kėdainių kraštas, kokie darbštūs žmonės čia gyvena. Turbūt niekur kitur nėra taip gražu, kaip čia. Panašu, jog ateina pavasaris, tik gaila, kad šilumos taip maža. O kaip bus gražu, kai tuose laukuose ims burgzti traktoriukai – pasipila minčių lietus, kai automobilyje vėl įsivyrauja tyla.

Ir varge, ir džiaugsme

Pasiekus kelionės tikslą – Ažytėnus – iškart akis patraukia kieme gėlių darželį tvarkanti Felicija. Išlipusios iš automobilio prisistatome, kas esame.

„Uoj ne ne ne, – rankomis ima mosuoti moteris. – Tikrai nekalbėsiu. Nemoku (juokiasi). Tokios gražios mergaitės atvažiavo! Galvojau, kad po kaimus važinėja pagyvenusios moterytės, o čia, pasirodo, žavios jaunos mergytės (šypsosi)“.

Ir galiausiai pasikviečia į šiltus namus, kuriuose sutinka su mumis pasišnekučiuoti.

„Ir ką dabar man sakyti? – klausia Felicija, prisėdusi šalia mūsų. – Jūs klauskite, o aš atsakysiu.“ (nepaliauja šypsotis).

Na, tai aš ir klausiu:

– Ar seniai gyvenate Ažytėnuose?

– Nuo pat gimimo. Varau jau spetyniasdešimt pirmus metus. Kiek dar varysiu, nežinau.

– O kaip jūs pati gyvenate, Felicija?

– Gerai… Tik būkite geros, neminėkite manęs (juokiasi)!

– Gyvenate kitoje parduotuvės kelio pusėje. Patogu?

– Super patogu. Kad tik piniginę storą turėčiau, tai aš tik per kelią – ir perku (nesiliauja pokštavusi pašnekovė).

– O vaikų ar turite? Gal jie čia pat ir gyvena?

– Turiu tris sūnus. Vienas gyvena su manimi. Senbernis.

– Tai labai gerai. Mamai namuose padeda.

– Padeda padeda.

– Tai tikriausiai ir anūkų turite? Ar aplanko?

– Visi jie jau dideli, bet aplanko. Vieną anūką į kariuomenę kviečia.

– O ar draugių Ažytėnuose turite, Felicija?

– Mano geriausios draugės – seserys, kurios čia ir gyvena. Tai man kitų draugių kaip ir nereikia. Aš jauniausia iš visų. Buvome penkios, vienos jau nebeturime, tai likome keturios. Trys gyvename čia, dar viena – kitur.

– O kaip susiklostė likimas, kad trys seserys viename kaime visą amžių gyvena?

– Čia susiradome draugus, ištekėjome ir pasilikome. Gerai, kai seserys šalia. Jos ir varge, ir džiaugsme su manim.

Stiprinamės namine kepinine

Tuomet pasigirsta atveriamų durų garsas. Į grytelę įeina Felicijos sūnus.

„Va, mano senbernis parėjo. Žinok, atvažiavo žurnalistai. Mauk iš čia, jei nenori, kad tave nufotografuotų! Eik malkų geriau kapoti!“ – skambiu juoku sūnui šūkteli mama ir tuoj pat skuba prie šaldytuvo pavaišinti mus naminiu kaimišku pilvu.

„Pilvu?“ – pasitikslinu.

„Kepenine“, – su šypsena atsako Felicija.

Pasivaišinusios ir padėkojusios už vaišes, prašome linksmosios mūsų pašnekovės nusifotografuoti.

„Ar jūs matot, kaip aš atrodau? – priešinasi moteris. – Reikėjo man skuost namo, kai tik pamačiau jus. Ale, nežinojau, kad čia žurnalistai“ (juokiasi).

Galiausiai moteris sutinka nusifotografuoti šalia savo išpuoselėtos sodybėlės ir kategorišku, bet nuotaikingu tonu įsako mums nenaudoti nuotraukos, jei ši atrodys netinkama.

Galiu užtikrinti – nuotrauka puiki!

Atsargiai! Piktas šuo

Atsisveikiname su Felicija ir nieko nelaukdamos įsukame į kitą kiemą. Jame darbuojasi linksmai nusiteikęs vyriškis. Žinome, kad čia gyvena buvusi Ažytėnų bendruomenės pirmininkė Daiva.

Pasilabinusios su šeimininku teiraujamės, ar galime šnektelti su žmona. „Galite“, – sako vyras.

Priartėjusi prie namo durų pamatau pro langą smalsiai žvelgiančią pekino veislės kalytę.

„Pikta?“ – klausiu šeimininko.

„Labai pikta. Koją gali nukąsti“, – pokštauja Daivos vyras ir pakviečia vidun. 

Džiaugiasi nuveiktais darbais

– Daiva, iš jūsų kaimynės sužinojome, kad bendruomenės pirmininke dirbote net septynerius metus. Tai ką gi naudingo pavyko nuveikti per tuos metus?

– Nejaugi nesimato (šypsosi)? Prie Mikalojui Katkui skirto akmens, kuris atvežtas iš Plaukių kaimo, ateityje dar ketiname suoliukų pastatyti ir medelių pasodinti.

– Kodėl būtent iš Plaukių kaimo?

– Tarybiniais laikais kasant melioracijos griovus netoli miško buvo užkabintas šis akmuo. Tą akmenį mano tėtis panoro parsitempti ir padaryti jį kaip paminklą Plaukių kaimo atminimui. Galiausiai partempėme jį į Ažytėnus.

– Jūsų gyvenvietė turi gražių, istoriškai svarbių vietų.

– Taip. Turime ir muziejų, ir kapinaites, kurias sukūrė Mikalojus Katkus. Jis ir pats buvo čia palaidotas. Ažytėnai tikrai turtingi istorija. Manau, kad galima net turistinį maršrutą surengti. Yra ir piliakalnių, o šalia kapinaičių labai graži lanka, kurioje kasmetinė Joninių šventė vyksta.

– Garsėjate kombainininkų palydėtuvių švente. Kaip ji švenčiama?

– Tai labai trumpa šventė. Devintą valandą ryto mes su vainikais ir duona skubame sveikinti kombainininkus, kurie jau ruošiasi išvykti į laukus. Tačiau kiekvieną kartą sugalvojame vis kažką naujo.

Sakoma, jog prieš rugiapjūtę tuos darbininkus, kurie eis pjauti javų, reikia aplaistyti vandeniu. Na, atėjo pas mus nauja agronomė tai nupirkome jai vandens šautuvą ir įteikėme, kad apšaudytų vandeniu darbininkus (juokiasi). Kasmet stengiamės kažkaip paįvairinti šią šventę.

Leidžiamės į ekskursiją

Mintis surengti trumpą ekskursiją po Ažytėnus pasirodė puiki! Daivai pasiūlius pirmiausia skubame apžiūrėti atsinaujinusius bendruomenės namus – juose nei jaunimui, nei suaugusiesiems veiklos netrūksta.

Jaunimas šiose patalpose gali stalo tenisą, įvairius stalo žaidimus pažaisti, o mėgstantys sportuoti – ir raumenis patreniruoti. Tuo tarpu vyresni Ažytėnų gyventojai laiką gali leisti įkurtoje modernioje siuvykloje.

Apžiūrėjusios naujausias siuvimo mašinas ir lankytojų darbelius nekantraudamos vykstame į kapinaites, kuriose Amžinam poilsiui atgulęs ir prozininkas, etnografas, draudžiamos spaudos platintojas, liaudies švietėjas Mikalojus Katkus bei jo artimieji.

„Kokia graži vieta išėjusiems Anapilin“, – pagalvoju.

Apėjusios nedidukes kapinaites nusileidžiame nuo kalnelio iš kitos pusės. O čia, lankoje, kurioje švenčiama Joninių šventė, geltonuoja ryškiaspalvės plukės. Neatsispiriu sukomponuoti mažą puokštelę.

„Labai graži vieta, tiesa?“ – sako Daiva.

„Nuostabi!“ – nebyliai atsakau linktelėdama galvą, nes vieta užburianti, dvelkianti ramybe, susikaupimu.

Už gerą nuotaiką ir viltį

Vos atsisveikinus su Ažytėnais galvoje jau pašėlusiai sukosi mintis, kad ši gyvenvietė sulauks gero įvertinimo.

„Tik jeigu kokių nesąmonių prikalbėsiu, nerašykite už tai blogo įvertinimo“, – baiminosi Felicija prieš atsisveikindama.

Už tokią nuoširdžią viltį, kad kaimas būtų gerai įvertintas, už nesuvaidintas emocijas, už paprastus ir žmogiškus pašnekesius, už puikiai praleistą laiką su ponia Daiva ir gerą nuotaiką Ažytėnams – užtikrintas dešimtukas.

[#gallery=202#]