Angiriai – kaimas, kuriame svarbiausia vertybė yra šeima
Vienos šventės jau praėjo, tačiau žiemos džiaugsmai dar nesibaigia. Visai netrukus pasitiksime Naujuosius metus ir paskutinį kartą šiemet pasidžiaugsime šventinėmis girliandomis, jaukiu šventiniu stalu ir malonia artimųjų kompanija.
Na, o mane ne tik besivejantys Naujieji metai džiugina, bet ir galimybė apsilankyti dar viename negirdėtame ir neregėtame kaimelyje. Kaimelyje, apie kurį susidariau įspūdį dar prieš čia atvykdama. Svarstau, jog pasirodžiusi žiema ir artėjančios Naujųjų metų išvakarės ne vieną vilioja kibti į darbus, tačiau aš, mieli skaitytojai, siūlau jums trumpam pamiršti rūpesčius ir kartu (tik mintimis) nuvykti į Josvainių seniūniją, Angirių kaimą.
Į kelionę – su daina
Važiuojant Josvainių link, nežinia kodėl ir kaip, tačiau galvoje ėmė skambėti labai sena atlikėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Ateina žiema“. Važiuojam su kolege ir tai patylim kurį laiką, tai pasikalbam, o man galvoje nepaliaujamai skamba minėtos dainos žodžiai: „Ateina žiema, ta žiema… Paslydęs pargriūnu, išsisuku koją, bet vėl atsistoju. Ateina žiema, ta žiema… Paslydęs pargriūnu, išsisuku koją, bet vėl atsistoju“.
Nė nepasiekus būsimos Lietuvos kultūros sostinės įsukome į keliuką, vedantį Angirių kaimo link. Taip ir prasidėjo pirmieji šios kelionės įspūdžiai…
Pasitiko užburianti šalna
Važiuodamos įprastu greičiu turėjome gerokai jį sulėtinti, nes kelias būtų kaip kelias, jei nebūtų padengtas ledu. Kolegei iškart pasakiau, kad važiuotų atsargiai, nes bus slidu. Giedrė atšovė, jog tokiu keliuku ji jau ne kartą važiavo. Ir vos spėjo užbaigti sakinį, kai pajutome, kaip automobilis ėmė slysti. Laimei, nuo kelio nenulėkėme, todėl greitį sulėtinome iki 30 km/h.
Jei mums iš paskos būtų važiavęs bent vienas automobilis, greičiausiai vairuotojas nedelstų įjungti garso signalą ir mintyse keiksnoti mus, kad judame vėžlio greičiu. „Nėra, ko stebėtis, taigi moteris už vairo. Todėl ir važiuoja kaip užmigus“, – pagalvočiau, jei būčiau tas iš paskos važiuojantis vairuotojas. Kažkaip ironiška, juk pati esu moteris. Tačiau ne tai svarbiausia…
Slidžiame sniegu nuklotu bei pievų ir laukų apsuptame kelyje trumpam stabtelėjome padaryti gražių fotografijų. Pro mus pralėkė ne vienas automobilis. Pastebėjau, jog šiuo slidžiu lyg stiklas keliu automobiliai ne važiuoja, o tiesiog skrieja. „Geras pastebėjimas“, – sako man Giedrė.
Iš lėto judėdamos Angirių link, nusprendėme, jog atgal grįšime kitu, geresniu ir saugesniu keliu. Vis dėlto jei ne ledas, aš ir šiuo keliu galėčiau grįžti. Žinote, kodėl? Nes žiemą čia laukai ir pievos atrodo užburiančiai. Lyg iš pasakos. O kai iš po debesų trumpai akimirkai išlenda saulutė, gamta atskleidžia savo tikrąjį grožį. Kai sniegas po kojomis girgžda, kai jis blizgesiu nukloja visus pievose pasilikusius žolės stiebelius, aplanko noras, kad žiema tęstųsi amžinai. Tačiau svajokime atsargiai…
Sniegu besidžiaugianti šeima
Įvažiuodamos į Angirius svarstėme, jog paspaudus tokiam šaltukui gyvenvietėje nerasime nė gyvos dvasios, tačiau apsirikome. Pirmasis mūsų sutiktas žmogus buvo Kęstutis ir trys jo sūnūs: Donatas, Titas ir Gytis. Vyras ir trys mažamečiai vaikai iškart patraukė mūsų akis.
Nors dar gana ankstus rytas, norintiems pasidžiaugti žiema laikas tampa visai nesvarbus. Kam gi daugiau džiaugsmo suteikia sniegas, jei ne vaikams?
„Pagaliau sulaukėme žiemos. Nuo pat ankstyvo ryto vaikai prašėsi į lauką. Tačiau sniegu pasidžiaugti išėjome tik dabar. Kol kas kieme tik mano vaikai, o po pietų čia susirinks visas būrys“, – pasakojo keturių vaikų tėtis.
Kol trys berniukai voliojosi sniege ir džiaugėsi nedideliu kalniuku, į mus pro langą plačiomis akutėmis žvelgė Kęstučio dukra Inutė. Kažkaip nė nepagalvojau paklausti, kodėl mergaitė kartu su broliukais nedūksta kieme…
Kęstutis nebuvo itin iškalbingas, todėl nusprendėme, jog nevalia trukdyti laiko, kurį tėtis praleidžia su vaikais, tad nutarėme judėti toliau.
Nevietinė vietinius puikiai pažįsta
Toje pačioje Miško gatvėje pamatėme „Aibės“ parduotuvę. Giedrė susimąstė, jog greičiausiai parduotuvėje dirba ne vietinis asmuo. Na, ir neapsiriko, tačiau nereiškia, kad toks žmogus neturės, ką pasakyti apie vietos gyventojus.
Užėjome į parduotuvę ir likome maloniai nustebintos pardavėjos Virginijos, kuri apie kaimą ir jo gyventojus papasakoti galėtų kur kas daugiau nei bet kuris čia kelis dešimtmečius gyvenantis angirietis.
Iš Krakių kasdien į Angirius dirbti atvykstanti Virginija čia darbuojasi jau daugiau nei septynerius metus ir teigia, jog vietinius gyventojus pažįsta bene geriau nei pačius krakiečius.
„Per šiuos metus pažinau kaimo gyventojus bene geriau nei savo krašto žmones, – juokauja pardavėja. – Nuo to laiko, kai pradėjau čia dirbti, kaimelis išties labai pasikeitė. Turiu pasakyti, jog kaimas atgyja, ypač vasarą. Na, o žmonės, kaip ir kiekviename kaime – labai įvairūs, tačiau dauguma jų – tikrai darbštūs, draugiški ir malonūs“, – apie vietos gyventojus atsiliepia Virginija.
Kaip pasakojo moteris, pradėjusi čia dirbti po truputį ėmė pažinti žmones, tačiau kuri kieno sesuo, pusseserė ar dėdė buvo sunku suprasti. Mat šiame kaimelyje yra dvi plačios giminės, kurios nuo seno čia įsišaknijusios. Todėl naujakuriai vietinių būdavo vadinami atėjūnais.
Nors Virginija čia dirba gana ilgai, o gyventojus pažįsta lyg savus kaimynus, Krakių į šį kaimelį neiškeistų.
„Angiriai labai gražus kaimelis, tačiau savas kraštas yra savas. Na, o galimybės turėti čia kokį nedidelį vasarnamį tikrai neatsisakyčiau“, – šypsosi pardavėja.
Perkamiausias produktas – „Selgos“ sausainiai
Dar šiek tiek pasikalbėjus su Virginija paaiškėjo, jog kaimo žmonės labai džiaugiasi renovuota parduotuve bei prekių ir paslaugų pasiūla. Nors parduotuvė Angiriuose ir nedidelė, tačiau prekių asortimentas platus, čia galima rasti visko, ko reikia kasdienei namų ruošai: nuo duonos iki ąsočio.
Pasidarė įdomu, kokia prekė šioje nedidelėje, tačiau jaukioje parduotuvėlėje yra perkamiausia, paaiškėjo, jog tai – sausainiai „Selga“. „Vasaros metu, žinoma, perkamiausias būna alus, vaisvandeniai ir ledai“, – priduria pardavėja.
Be plačios prekių pasiūlos ir renovacijos, vis dėlto labiausiai kaimo žmonės džiaugiasi suteikta galimybe mokesčius susimokėti čia pat, vietoje – parduotuvėje.
„Žmonės labai džiaugiasi šia paslauga. Ilgą laiką direktoriui dėkojo už šį patogumą“, – tikina Virginija.
Kaimo pasididžiavimas – užtvanka
Atsisveikinusios su malonia moterimi sumanėme pasivažinėti bene po visas kaimo gatveles. Apžiūrėjome namus ir nusprendėme judėti Angirių užtvankos link. Pasiekusi kelionės tikslą buvau ne sužavėta, o tiesiog abstulbusi išvydusi tokį reginį – didžiulis tvenkinys, jo pakrantę nusėję vasarnamiai, šniokščiantis vanduo, status šlaitas ir įspūdingo grožio upės vingiai.
Dabar suprantu, kodėl Virginija tikino, jog kaimas atgyja vasarą! Turėti tokią didelę ir gražiais vingiais nutiestą užtvanką yra tikras kaimo pasididžiavimas. Nereikia nė prie jūros važiuoti, nes viskas yra čia pat: vasarnamiai, pliažas, galimybė plaukioti valtimis, vandens dviračiais bei motociklais. Na, o žvejams čia tikras rojus, nes ši užtvanka garsėja plačia žuvies įvairove. Čia galima sugauti tokių laimikių kaip karšiai, kuojos, lynai. O gerai pašėrus galima sulaukti ir sazano kibimo.
Nepatikėsite, tačiau šis tvenkinys žiemą jaunimui tampa tikra pramoga. Kartas nuo karto jauni šio kaimo gyventojai su savo automobiliais susirenka ant ledo paslidinėti. Atrodo pavojinga, tačiau, manau, turėtų būti smagu.
Gaila, kad mūsų žiemos pastaraisiais metais nepasižymi šaltuku, todėl kol užtvanka nepasidengia storu ledu, šios pramogos jaunimui tenka atsisakyti. Tačiau kas žino… Jei šiemet šaltukas paspaus, galbūt ir jaunimas sugrąžins primirštas tradicijas.
Glaudus ryšys su tėvais ir seneliais
Parduotuvėje su mumis kalbėjusi Virginija teigė, jog nesuklys sakydama, kad šio kaimo žmonės vertina savo šeimas.
„Tėvų ir vaikų santykis čia išties labai artimas. Kasmet vaikai ir anūkai vasaros metu ir per didžiąsias metų šventes visada sugrįžta pas savo artimuosius. Kai pradėjau čia dirbti, pažinojau dar visai jaunus šio kaimo gyventojus, o dabar grįžta tie patys jauni žmonės iš kitų miestų, iš kitų šalių tik jau su visa šeima. Keistas jausmas, – susimąsto moteris. – Kai pamatau vasarą sugrįžusį jaunimą, visada pagalvoju, kad va, prasidėjo vasaros sezonas, visi grįžta į gimtąjį kraštą. Nėra vaikų ir anūkų, kurie nenorėtų čia sugrįžti. Net ir prieš Kūčias pajutau, jog tėvai ir seneliai sulaukė artimųjų. Paprastai senjorai vangiai išlaidauja, labiau mėgsta pataupyti, o štai sugrįžus atžaloms kur kas plačiau atveria piniginę, paišlaidauja pirkdami saldumynus ir kitokias gerybes ir taip palepina pačius artimiausius.“
Norėtųsi sugrįžti…
Nežinau, ar galėčiau tinkamai perteikti užplūdusius jausmus, kai kalbama apie tėvus, vaikus ar anūkus, tačiau tikrai nesuklysiu sakydama, jog šeima – pati didžiausia vertybė.
Dar trumpam prisiminkime tėtį Kęstutį, laiką leidžiantį su savo vaikais, ir Virginijos pasakojimą apie jaunimo norą sugrįžti pas pačius artimiausius…
Angiriai – tai nedidelis kaimelis, kuriame gyvena darbštūs ir draugiški žmonės, mokantys džiaugtis teikiamomis gyvenimo smulkmenomis.
Galiu užtikrintai pasakyti, jog norėtųsi dar kartą čia sugrįžti, išgirsti daugiau nuoširdžių pasakojimų apie vietos gyventojus, o vasarą pažvejoti ir pasimaudyti toje gražioje ir žuvų gausioje užtvankoje.
Už visa tai ir dar daugiau be jokių kalbų Angiriams rašau didelį ir gražų dešimtuką!
[#gallery=51#]