Paminėtas Pašušvio dvaro parko 130 metų jubiliejus

Pašušvio dvaro parkas, priskirtas Valstybės saugomo Pašušvio kraštovaizdžio draustinio daliai, driekiasi per šešis kilometrus į vakarus nuo Krakių, yra  kairiajame Šušvės upės krante ir užima net 20 hektarų plotą.

Tai – mišraus planavimo parkas, kuriame išlikę du tvenkiniai, neogotikiniai įvažiavimo vartai, parko įkūrimo paminklas, įkūrėjo kapas, I pasaulinio karo rusų kareivių kapai, paminklas parko įkūrimo šimtmečiui, parko pramoginių statinių pamatai bei neišlikusio paminklo postamento dalis.

Parkas įkurtas XVIII–XIX amžiuje iškirsto pušyno vietoje. Pašušvio dvarą įsigijus bajorams Zaborskiams, Antanas Zaborskis pagal savo paties projektą „Pasivaikščiojimų parką“ (taip jį pats vadino) įkūrė 1890 metais.

Apie parko įkūrimą byloja ir parko pietinėje dalyje iš masyvaus raudono granito akmens pastatytas paminklas su iškaltu lenkų ir lotynų kalbomis tekstu: „Dziedzic Poszuszwie Anton Zaborski Park ten Zalozil roku 1890 – Feci quad potui Faciant meliora potentes“ („Pašušvio dvaro įpėdinis Antanas Zaborskis įkūrė šį parką 1890 metais – padariau ką galėjau, kas gali tepadaro geriau“).

Manoma, jog prie parko projektavimo darbų galėjo prisidėti ir garsus to meto vokiečių kraštovaizdžio architektas, dendrologas, dirbęs Rusijos imperijoje ir iki 1914 metų gyvenęs Rygoje – Georgas Frydrichas Ferdinandas Kuphaldtas, 1853 gimęs Danijoje, o 1938 miręs Vokietijoje, nes 1880 metais paskirtas Rygos parkų ir sodų vedėjų jis projektavo daugelį Lifliandijos, Estliandijos, Kuršo gubernijų, Žiemos rūmų Sankt-Peterburge, Carskoje Selo rūmų parkus, o Lietuvoje – Žagarės, Raudondvario (Šeduvos), Pakruojo, Renavo, Terespolio dvarų parkus. Prisidėjo prie Palangos parko koregavimo. Tarp 1915–1929 metų buvo Šteglico sodo direktorius Berlyne.

G. Kuphaldas 1889 metais viešėjo Pašušvio dvare ir dalyvavo gretimo Rezgių dvaro dvarininkų sūnaus krikštynose kartu su A. Zaborskio žmona Otilija Zaborskiene.

Spėjama, kad tuo pačiu metu A. Zaborskis, kurdamas Pašušvio parką, neapsiėjo be G. Kuphaldo konsultacijų, ką rodo ir išlaikyta gamtiško parko linija, kurios ideologu ir buvo G. Kuphaldas.

Tuo tarpu prie pačios dvaro sodybos esanti parko dalis, sukurta daug anksčiau, byloja visiškai kitokį, griežtą, geometrinį planavimą“ – tokią parko įkūrimo istoriją pateikia Plinkaigalio bendruomenės centras.

Graži gamta

„Parkas išsidriekęs išilgai Šušvės upės. Pietinį, rytinį ir šiaurinį pakraštį juosia iškastas griovys. Vakarinis kraštas įrėmintas natūralia gamtine riba – upės šlaitu, pereinančiu į lanką, ir atsiremiančiu į upės vagą.

Pagrindinis įėjimas į parką orientuotas iš rytų pusės ir akcentuotas neogotikiniais, arkiniais vartais su uždaromais metaliniais kalvio darbo vartais (vartai neišlikę).

Patekus pro vartus, tiesi beržų alėja vedė skersai parką iki pat šlaito, kuriuo tęsėsi lenktas kelias į lanką.

Iškart už vartų takai į abu šonus buvo apsodinti amerikinių liepų alėjomis (išlikusi kairioji, pietinė alėjos dalis). Centrinę aikštę su nebeišlikusiu apvaliu kliombu iš šiaurinės pusės riboja beržų, iš pietinės paprastojo ąžuolo alėjos.

Parke vyrauja lapuočiai medžiai: paprastieji klevai, uosiai, didžialapės liepos, paprastieji lazdynai, tuopos, drebulės. Yra išlikę ir keletas senųjų pušų bei paprastųjų eglių.

Iš introdukuotųjų medžių parke sutinkame europinį maumedį, veimutinę pušį, platanalapį klevą bei raudonlapę paprastąją vinkšną, mandžūrinį riešutmedį bei ypač retą piramidinį ąžuolą.

Nemažus sąžalynus sudaro šermukšnialapės bei gluosnialapės laksvos, alyvos bei darželiniai jazminai. Yra paprastųjų akaraganų.

Šiauriau nuo centrinės aikštės, šaltiniuotoje vietoje, buvo iškastas tvenkinys, vėliau padalintas į du tarpusavyje sujungtus mažesnius tvenkinius, kurių pakraščius kadaise puošė altana bei skulptūrinės vazos, mediniai riesti tilteliai.

Iš tvenkinių išvestas upelis, tarp aukštų pylimų su kadaise ant jų stovėjusiu vienu iš dviejų parko tiltelių, nuvingiuoja link Šušvės upės lankos.

Tarp tvenkinio ir beržų alėjos yra išlikę buvusio kiniško stiliaus arbatos paviljono pamatai. Tuo laiku populiari kiniška stilizacija, atėjusi kartu su prekybos kiniška arbata pradžia Rusijos imperijoje, A. Zaborskio parke įgavo aukštyn riestais kampais stogu, medinio, baltai dažyto ir dengto čerpelėmis paviljono su įstiklintomis sienomis formą.

Pastato būta nemažo – kryžiaus formos plano pastatas buvo 14 metrų ilgio ir 9 metrų pločio.

Kiti parko statiniai, o jų būta aštuonių, buvo mažesnės altanos, dengtos gontais ir, pasak jau išmirusių liudininkų, nudažytos juokingomis spalvomis. Tai yra ryškiai, spalvingai.

Parko medžiuose buvo įtaisyti vėjo vargonai, kurie, pučiant tam tikrų krypčių vėjui, skleisdavo įvairaus tembro melodijas“, – tokia informacija pateikiama apie Pašušvio parko aplinką.

Trys paminklai

„Centrinėje aikštėje buvusiame apvaliame, gėlėmis bei dekoratyviniais krūmais išpuoštame kliombe stovėjo paminklas žymiam lenkų rašytojui Henrikui Senkevičiui (1846–1916), kurį laiką gyvenusiam ir Lietuvoje.

Aplink kliombą esantis žiedinis takas išsišakoja į visas keturias parko puses. Prie vakarinio tako stovėjo paminklas kitam lenkų rašytojui Boleslovui Prusui (1847–1912).

Pažymėta, kad abu paminklai pastatyti dar esant gyviems abiem rašytojams, A. Zaborskio bendraamžiams.

Trečias paminklas buvo pastatytas netoli dvaro ūkinių pastatų, vienintelis išlikęs iki mūsų dienų paminklas skirtas parko įkūrėjo patronui – šventam Antanui.

Visi trys paminklai atlikti skulptoriaus Antano Šygielskio. Skulptūros natūralaus žmogaus dydžio iš Kelcų (Lenkija) baltojo smiltainio, iškeltos ant sumūrytų postamentų.

Parke prie daugelio takų būta ir nedidelių kalvelių, ant kurių stovėjo dekoratyvinės vazos, medinių Vinco Svirskio dirbtų skulptūrų.

Nepatvirtintais duomenimis, parke dar būta paminklų Adomui Mickevičiui, Sirokomlei bei Aleksandrui Gurčinui, karininkui, vedusiam A. Zaborskio seserį ir gyvenusiam gretimame Antušavos dvare.

Pietiniame parko pakraštyje stovėjo kumetynas, kuriame gyveno parką prižiūrintys darbininkai.

Kumetynas nugriautas dar 1956 metais. Dabar belikę tik keletas pamatinių akmenų, sustumtų į pakraštį.

A. Zaborskis vakariniame tvenkinio krante įrengė ir šeimyninę kapavietę, kurią žymi raudonojo granito akmens kryžius, kadaise buvęs papuoštas metalinių ąžuolo lapų vainiku.

Kapavietės šonuose buvo išdėlioti stačiakampiai tokio pat granito masyvūs blokai (trys išlikę ir žymi rūsio įėjimo vietą) bei du apvalūs akmeniniai rutuliai (po karo atsidūrę Šulaičių kaime ir dabar tebepuošiantys įėjimą į sodybą).

Ant kryžiaus yra iškalta 1892 metų data. Tai A. Zaborskio dukters Liudvikos Zaborskaitės palaidojimo metai. Ji mirė jauna, sulaukusi vos 10 metų.

Po penkiolikos metų čia buvo palaidotas ir pats parko įkūrėjas A. Zaborskis.

Parką buvo ruošiamasi aptverti mūrine tvora, buvo suvežtos ir A. Zaborskio plytinėje, Vytoldavoje, pagamintos plytos, bet mirtis nutraukė planų įgyvendinimą“, – sakoma bendruomenės centro informacijoje apie Pašušvio parką.

Atnaujino paminklinį akmenį

„Pirmojo pasaulinio karo metais prie Dubysos vykstant dideliems mūšiams, Pašušvio dvare buvo įrengta karo ligoninė. Visus neišgyvenusius Rusijos kariuomenės karius laidojo šiauriniame parko pakraštyje, prie kelio į Krakes įrengtuose kapuose.

Laidojant buvo statomi mediniai kryžiai. Fronto linijai traukiantis į rytus, parko vakariniame šlaite buvo iškasti gynybiniai Rusijos armijos apkasai, tačiau dėl didelio Vokietijos armijos spaudimo gynybai jie nebuvo panaudoti.

Nykstant palaidotų karių kryžiams, 1936 metais juos pakeitė betoninis paminklas, pastatytas Krakių šaulių iniciatyva.

Ant paminklo yra užrašas, skelbiantis, kad čia guli rusų kariuomenės kariai, žuvę didžiajame kare 1915 metais prie Dubysos. Paminklą pastatė 1937 metais Krakių V. Didžiojo karo dalyviai.

Kapinės aptvertos metaline tvora su betoniniais stulpeliais. Tarybiniais metais paminklas retkarčiais būdavo perdažomas, šalia jo nupjaunama žolė.

2013 metų vasarą Rusijos Federacijos ambasados pastangomis paminklas bei visa aplinka sutvarkyti, pastatytas naujas paminklinis akmuo.

2013 09 19 dalyvaujant Rusijos Federacijos ambasados diplomatui-patarėjui, konsulinio skyriaus vadovui Aleksandrui Mamajevui, karo atašė padėjėjui papulkininkiui Sergejui Pantelejevui, ambasados antrajam sekretoriui Dmitrijui Urvačiovui, Karo paveldo instituto vadovui Jurijui Trakšeliui, Vilniaus apskrities Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininkui Genadijui Čiulanovui, viešosios įstaigos „VVKUR“, vienijančios Vilniuje 1953–1992 metais veikusias oro gynybos pajėgų radiotechnikos mokyklos veteranus, tarybos pirmininkui Viktorui Bondarenko bei tuometiniam Kėdainių rajono savivaldybės merui Rimantui Diliūnui, Krakių seniūnui Jonui Dalbokui, istorikui Henrikui Samborai, paminklas buvo pašventintas.

Apeigas atliko Krakių klebonas kunigas Emilis Jotkus ir Viešpaties Atsimainymo cerkvės Kaune šventikas stačiatikių Apreiškimo parapijos klebonas, dekanas, kunigas Nikolajus Murašovas.

Mirus parko įkūrėjui A. Zaborskiui, parkas tapo apleistas, niekieno netvarkomas. Dvarą įsigijus Gimbutams, parko aikštės ir takai laikas nuo laiko būdavo nušienaujami, bet tuo priežiūra ir baigdavosi.

Prasidėjęs Pasaulinis karas visiškai užbaigė gražiausią parko gyvenimo laikotarpį. Parkas nebuvo tvarkomas iki pat 1983 metų, kuomet Pašušvio kolūkis ėmėsi jo tvarkymo ir parengė regeneracijos projektą.

1969–1976 metais, vasaros metu, parke įsikurdavo Kėdainių rajono karinio komisariato organizuojamos šaukiamojo amžiaus jaunuolių stovyklos. Jų metu buvo iškirsta nemažai medžių, įtrūko karinės technikos užkliūdyti parko vartai“, – informuoja Plinkaigalio bendruomenė.

Parko rekonstrukcija

„1982 metais Henriko Samboros iniciatyva pradėtas parko atgaivinimo planas. Drauge su tuometiniu Krakių Vykdomojo komiteto pirmininku Vaclovu Vitu buvo ieškoma galimybių sutvarkyti Pašušvio parką.

Atsisakius Krakių kolūkio pirmininkui A. Petkevičiui, buvo bandoma tartis su Pašušvio kolūkio pirmininku Tadu Kalesinsku. Šiam sutikus finansuoti, buvo tariamasi su Kauno Paminklų konservavimo institutu dėl regeneracinio projekto darbų.

Tačiau dėl biurokratinių trukdžių darbai užsitęsė iki 1984 metų pavasario. Tada prasideda pirmieji darbai parke – parko tvarkymui vadovaujant Henrikui Samborai, talkinant keliems pagalbiniams darbininkams – kertami menkaverčiai krūmai, ruošiama takų infrastruktūra. Parko tvarkymo darbuose aktyviai dalyvauja ir Krakių vidurinės mokyklos mokiniai.

Sutvarkomos medžių alėjos, įrengiami takai, tvarkoma paminklų aplinka, išvalomi ir pagilinami tvenkiniai. Centrinėje dalyje iš ąžuolų įrengiami masyvūs stalai su suolais, estrada.

Parke rengiamos kolūkio, apylinkės, rajono šventės. Vyksta minėjimai, koncertai, šokiai įvairios pramoginės programos, aikštės pakraščiuose įrengiamose prekyvietėse vykstanti prekyba sutraukia daugybę žmonių, ypač džiaugiasi vaikai, kurie turi galimybę įsigyti ledų.

1986–1988 metais parko tvarkymą perima Krakių savivaldybė. 1990 metais, minint parko įkūrimo šimtmetį, centrinės aikštės pakraštyje pastatytas ąžuolinis (dažytas geltonai) paminklas, kurio autorius Vytautas Remeika.

1998 metais parke buvo filmuojamas Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto kūrybinės grupės bei Dalios Jokubauskaitės vaidybinis filmas „Parkų vientisumas“, pagal to paties pavadinimo Chulio Kortasaro novelę.

Parkas retinamas, centrinėje aikštėje bei pakraščiuose augantys sąžalynai pjaunami iki šiol. Kitokių parko tvarkymo darbų nebeatliekama (2017 metai)“, – pateikia informaciją apie Pašušvio parko rekonstrukciją.

[quote author=“I. Dovydienė“]Renginyje netrūko atrakcionų vaikams, prekybininkų. Šventės dalyviai galėjo pasigrožėti fotografijų, kuri atskleidžia Pašušvio parko unikalumą, paroda, dalyvauti sporto varžybose ir tikrai puikiai praleisti laiką gamtos apsuptyje.[/quote]

Sutiko pasidalinti

Visą sukauptą informaciją apie Pašušvio parko istoriją surinko amžinybėn iškeliavęs H. Sambora ir jo sūnus Karolis, kuris minint 130 metų Pašušvio parko jubiliejų sutiko ja pasidalinti.

Antrus metus Plinkaigalio bendruomenės pirmininkės pareigas einanti Inga Dovydienė pasidžiaugė Pašušvio parke surengtu minėjimu ir tikina, kad renginys, skirtas Pašušvio dvaro parko 130 metų jubiliejui, – sėkmingas.

„Į šventę atvyko Krakių kultūros centro suaugusių folkloro ansamblis „Žiedupė“, Meironiškių kaimo kapela, Kėdainių kultūros centro vaikų popchorai, muzikinė grupė „Top vyrai“.

Renginyje netrūko atrakcionų vaikams, prekybininkų. Šventės dalyviai galėjo pasigrožėti fotografijų, kurios atskleidžia Pašušvio parko unikalumą, paroda, dalyvauti sporto varžybose ir tikrai puikiai praleisti laiką gamtos apsuptyje“, – mano bendruomenės pirmininkė.

Dėmesys parkui

I. Dovydienės teigimu, didžiausias dėmesys jubiliejinės šventės metu buvo skirtas Pašušvio parkui.

„Juk anksčiau čia vykdavo didžiuliai festivaliai, šventės, buvo estrada, vietiniai gyventojai organizuodavo žirgų lenktynes. Didžiulis būrys Krakių apylinkės gyventojų suvažiuodavo į Krakių seniūnijai priklausantį Pašušvio parką.

Kadangi šiuo metu mūsų bendruomenės centras apjungia ne tik Plinkaigalį, bet ir Pašušvio kaimą, todėl dalį renginių organizuojame čia, dalį jų perkeliame į Plinkaigalio kaimą“, – sako I. Dovydienė.

Apie ateities planus

Pašušvys – senėjantis kaimas, gyventojų čia labai nedaug. Jame gyvena daugiausia pagyvenusio amžiaus šeimos, senjorai. O Plinkaigalis, anot I. Dovydienės, stipriai aktyvėjantis kaimas.

„Plinkaigalyje turime nemažai naujakurių su mažais vaikais, tad tikrai turime dėl ko stengtis.

Planų ateičiai turime labai daug. Visų pirma, norėtume bendruomenės namų Plinkaigalyje ir vien todėl, kad daugumai žmonių keliauti į Pašušvį, kuriame yra dabartinis mūsų bendruomenės centras, – nemažas trukdis.

Kadangi orientuojamės daugiau į vaikus, į jaunas šeimas, todėl man, kaip mamai, tikrai yra nesaugu savo vaiką paleisti pagrindine gatve nuo Plinkaigalio iki Pašušvio.

Kalbant apie Pašušvį, konkrečiau apie jo parką, būtų naudinga ir vėl turėti čia estradą. Tik laikas parodys, ar pavyks mums įgyvendinti savo planus“, – tikina bendruomenės pirmininkė.

Dar viena jubiliejinė šventė

Plinkaigalio ir Pašušvio kaimų bendruomenės gyventojai, pasak I. Dovydienės, – puikūs tradicijų puoselėtojai, tačiau nespjauna ir į naujoves.

„Tad bandome jas pinti tarpusavyje. Šiemet jau ketvirti metai iš eilės Plinkaigalyje pirmą birželio savaitgalį organizuojama Vaiko ir tėvo diena. Kiti metai – jubiliejiniai“, – pasidžiaugia I. Dovydienė.

Bendruomenės pirmininkė kilusi iš Klaipėdos, tačiau Plinkaigalyje gyvena jau daugiau nei 30 metų ir pabrėžia, kad toks gyvenimas jai kur kas priimtinesnis.

„Buvo laikai, kai teko išvykti mokytis į Kauną, bet po studijų susikroviau daiktus ir grįžau namo. Savas kraštas, sava aplinka, širdžiai artimas kampelis traukė sugrįžti į Plinkaigalį.

Ir štai jau 33 metus gyvenu čia. Nors pati dirbu Kaune ir kiekvieną dieną tenka važinėti ten, vaikus mokytis su vyru vežame į Kėdainius, bet tai man – ne kliūtis, priešingai, toks iššūkis motyvuoja.

Laiko spėju atrasti ne tik buities darbams namuose, bet ir bendruomenei bei jos reikalams.

Kaip išmintis byloja „Vienas lauke – ne karys“, taip ir aš, šalia turiu puikią, visada padėti pasiruošusią komandą, tad darbus atlieku laiku ir sėkmingai.

Džiaugiuosi turėdama bendraminčių ir žmonių, kurie niekada nenusisuka, kurie visada pasiruošę pagelbėti ir nuversti kalnus kartu“, – pasidžiaugia I. Dovydienė.

„Čia man miela“

Pašušvio-Plinkaigalio seniūnaitis Edvinas Ragauskas Plinkaigalyje gyvena nuo pat gimimo.

„Čia gyveno mano tėvai, iš šio krašto kilusi mano žmona, todėl ir aš pats leidžiu savo gyvenimą būtent čia, Plinkaigalyje. Oficialiai esu Pašušvio seniūnaitis, bet gyvenu Plinkaigalyje ir atstovauju Plinkaigalio-Pašušvio bendruomenei, kurios nenorėčiau keisti į jokią kitą.

Buvau trumpam palikęs gimtąjį kraštą dėl mokslų, teko pabuvoti ir užsienyje, bet grįžau. Žinoma, kaimas ilgainiui labai stipriai ketėsi, tačiau tai manyje įaugę ir savo šaknų iš šios žemės tikrai niekada nenorėčiau išrauti“, – teigia E. Ragauskas.

Trūksta dienos centro

Pasiteiravus, nejaugi gyvenimas Plinkaigalyje tik rožėmis klotas, E. Ragauskas pripažįsta, jog kaip ir bet kur kitur, problemų atsiranda ir čia, tačiau jos labai greitai ir operatyviai išsprendžiamos.

„Ko šiuo metu labiausiai trūksta mūsų kaime, mano nuomone, tai – dienos centro. Pastaruoju metu susitikimus rengti tenka lauko erdvėje, tad turime taikytis prie oro sąlygų.

O jeigu atsirastų vieta, į kurią galėtume burtis bet kada, nepaisant to, ar už lango žiema, ar vasarą, būtų daug lengviau ir paprasčiau.

Nežinau, kodėl nuo seno taip sudėliota, kad mūsų bendruomenės centras – Pašušvyje, tačiau tikimės, jog dėl to, jog Pašušvio kaime beveik nebelikę gyventojų, o visas jaunimas, visi organizuoti žmonės gyvena Plinkaigalyje, situacija pasikeis“, – viliasi E. Ragauskas.

[#gallery=2456#]