Plinkaigalis: kaimas, kuris auga

Plinkaigalio kaimas pagrįstai gali didžiuotis svarbiais archeologijos paminklais. Kairiajame Šušvės krante, prie santakos su Žiedupės upeliu, stūkso Plinkaigalio piliakalnis. Už 400 m nuo jo plytintis didžiulis kapinynas yra vienas garsiausių ir išsamiausiai tirtų Lietuvos geležies amžiaus kapinynų. III–VII a. po Kr. datuojami unikalūs kapinyno radiniai – neabejotini Didžiojo tautų kraustymosi liudininkai. Vidurio Lietuvos ir Žemaitijos kapinynų paribyje esantis Plinkaigalio kapinynas vadinamas tikra moksline laboratorija, atskleisiančia dar daug praeities paslapčių.

„Žmonės, kurie kasinėjo, gyveno mūsų sodyboje, vagonėlyje. Jie čia dirbo kelias vasaras“, – vykusius archeologinius kasinėjimus prisimena Plinkaigalio kaimo gyventoja Regina Šeškauskienė. Jos vyriausiasis sūnus Alfredas padėdavęs kasinėjimuose. Ir dabar Plinkaigalio kaimo gyventojai atsitiktinai randa senuosius laikus menančių dirbinių…

Kaip dabar gyvena šio gražaus Lietuvos kaimo žmonės? Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais kokiais prisiminimais ir naujais sumanymais dalijasi?

Apie kaimo nūdieną ir, rodos, tokios netolimos praeities dienas kalbamės su šio kaimo gyventojomis: bibliotekininke Jūrate Mitkuviene, kaimo bendruomenės centro pirmininke Inga Dovydiene, jos dešiniąja ranka Greta Ragauskiene ir Gretos močiute Regina Šeškauskiene. Su aktyviais, veikliais kaimo žmonėmis susitinkame bibliotekoje, kuri jau tapusi jaukiu kultūros židiniu. Bibliotekoje renkasi Plinkaigalio bendruomenės centro branduolys, gimsta kaimo švenčių idėjos, organizuojami renginiai įvairaus amžiaus gyventojams.

Spalvingas kaimo gyvenimas

„Aš gyvenu senoje sodyboje prie seniausiųjų kaimo medžių: tuopų, ąžuolo. Tų medžių apglėbti negalėdavau. Sunku pasakyti, kiek jiems metų. Kai atėjau, jie tokie jau ir buvo“, – pasakoja Regina Šeškauskienė. Į kaimą ji atitekėjo 1964 metais. Tai buvo senas kaimas su senoviškais mediniais namukais. Kaimas keitėsi jos akyse. Plėtėsi, statėsi, didėjo.

„Turime senąjį ir naująjį kaimus. Senasis kaimas – už ežero, ten, ežero vardu pavadintoje Minagos gatvėje, tebestovi senieji namai“, – patikslina moterys.

Regina dirbo buhaltere. Dabar jos laisvalaikis – televizorius, kompiuteris, kryžiažodžiai ir, žinoma, laikas su anūkėmis. Viena nori vieną žaidimą žaisti, kita – kitą, tačiau močiutė kiekvienai suranda laiko. Ir dar jo lieka vienam svarbiausių pomėgių – knygoms. Ir šiandien ištikima skaitytoja į biblioteką grąžina glėbį knygų. „Labiausiai mėgstu lengvo turinio knygas, meilės romanus su detektyvo elementais, kažko rimto nesinori“, – sako ji. Beje, Regina perskaitė visas populiaraus skandalingojo britų rašytojos E. L. James romano „50 pilkų atspalvių“ dalis ir jas padovanojo bibliotekai.

„Nieko baisaus tose knygose nematau, man patiko, kad knygoje yra ir turinys; ir matyti, kaip vyrai su moterimis moka elgtis“, – įspūdžiais apie perskaitytas knygas dalinosi pašnekovė.

Santuokoje ji nugyveno 39 metus. „Svarbu gerbti vienas kitą ir būti žmonėmis“, – sako R. Šeškauskienė. Ji pati turi tris vaikus: du sūnūs ir dukrą, taip pat anūką ir keturias anūkes bei džiaugiasi trimis proanūkiais.

Kaip Italijoje…

„Aš ir esu josios dukros dukra, anūkė, – prisistato kita pašnekovė Greta Ragauskienė. – Pati jau turiu du vaikus. Mano šaknys šiame krašte yra labai gilios: čia gyvena mano abu seneliai; mano tėčio brolis ir sesuo, mamos broliai, ir vyras iš čia. Visi iš čia.“

Klausydama jaučiuosi tarsi Italijos miestelyje, kur kartų kartos gyvena toje pačioje žemėje, žino kaimynų vardus ir istorijas…

Kaune Greta baigė aukštąją mokyklą, taikomąją matematiką. Kaip pati sako, tikslieji mokslai jai „įaugę į kraują“: močiutė buhalterė, mama buhalterė ir ji pati nuo matematikos nebėganti. Ir nors kol studijavo, su vyru gyveno Kaune, tačiau, kaip prisimena, „abu tiesiog dusome tame judesy, tarp keturių sienų, trūko erdvės“.

Mieste patiriamo anonimiškumo, ištirpimo minioje jausmo Greta nesiilgi.

„Smagu, kai šalia visi pažįstami, kai supa artimas draugų ratas“, – sako ji. Paauginusi vaikučius, moteris sako skubėsianti į darbus, nes norisi save realizuoti, o ne būti namų šeimininke.

„Ir dabar augindama du mažuosius ji nerimsta, projektą siūlo parašyti, bendruomenės šventėse sukasi, padeda“, – džiaugiasi Plinkaigalio bendruomenės centro pirmininkė Inga Dovydienė.

Kintančios kaimo realijos

Jauną aktyvią moterį kaimo žmonės pastebėjo ir pirmininke kalbino tapti jau seniai. Plinkaigalyje Inga gyvena per trisdešimt metų. Būdama visai mažutė ji čia drauge su tėvais persikėlė iš Klaipėdos. Šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis.

„Plinkaigalyje buvo darželis, vėliau jis tapo pradine mokykla, pati ten baigiau 4 klases, po to ėjau į Krakes, dabartinę Krakių M. Katkaus gimnaziją. Mokykla buvo įsikūrusi prie ežero, dabar ten gyvena gausi ir graži Dabulskių šeimyna“, – pasakoja I. Dovydienė.

Kaip ir Greta, Inga Dovydienė drauge su vyru kurį laiką gyveno Kaune.

„Kaune gyvenome, kol mokėmės, į kaimą grįžome baigę mokslus. Buvo didžiosios krizės metai; sudėtinga su darbais ir butu. O čia buvo likęs ir būstas, ir didelis kiemas, ir plačios erdvės…“, – apie grįžimą į tėviškę pasakoja ji.

Moteris dirba Kaune, maisto pramonės srityje, užima vadovaujamas pareigas.

„Darbą aš pasiekiu per valandą. Mes abu su vyru vairuojantys, daug važinėjame ir keliaujame. Sugalvojame po darbo lėkti į filmą – jokių problemų.

Savaitgalį – Panemunės pilys, Raudonės pilis, piliakalniai – tik spėk viską apžiūrėti. Savaitgaliais mus labai sunku rasti, su šeima labai mėgstame keliauti po Lietuvą, susitinku su sesėmis.“

„Klausiate, kaip pasikeitė kaimas? Dabar visos moterys yra vairuotojos, kartais ir vyrų nebereikia, pačios viską pasidaro, pačios visur nuvažiuoja. Anais laikais neatsimenu vairuojančios moters“, – pažymi Regina Šeškauskienė.

„Be mašinos kaime – nė krust“, – pritaria močiutei Greta.

Rytais, pasak gyventojų, Plinkaigalio kelias pavirsta autostrada, žmonės skuba į darbus Kėdainiuose, Kaune, Krakėse, Akademijoje.

„Šiuolaikinės galimybės kaime leidžia gyventi kaip mieste. Tikrai nesi pririštas taip, kaip mūsų tėvai: karvės, kiaulės, vištos, daržai; o žiemą dar vandentiekis užšaldavo…Tėvai iš kaimo persikėlė į miestą, nes, kaip patys sako, pabodo žiemą tas malkų skaldymas, kūrenimas. Iš pradžių kūrenimas ribojo ir mus, tik vėliau pasistačius granulinę krosnį tokių rūpesčių nebeliko“, – pastebi I. Dovydienė.

[quote author=“Aut. past.“]Orūs, branginantys savo šaknis, tikri savo gimtinės patriotai, veiklūs, drąsiai žvelgiantys į priekį, kupini planų ir idėjų – tokie pasirodė Plinkaigalio kaimo gyventojai gražią vasaros dieną.[/quote]

„Tokių, kurie laiko karvutę – sunku rasti; kada gi tuos gyvulėlius prižiūrėsi. O seniau nebuvo tokio gyventojo, kuris gyvulėlio nelaikytų. Tačiau ir darbai buvo šalia, galėjai į namus per pietus pareiti, o vyrams nereikėjo svetur darbų ieškoti. Nors ir dabar yra tokių šeimų, kurios ir dirba, ir gyvulėlius prisižiūri“, – pamąstymais dalijasi J. Mitkuvienė.

Gimtinės trauka

Pasak I. Dovydienės, jaunų šeimų, kurios sugrįžta į savo gimtinę, yra daug. Vieni perka jau išsikėlusių žmonių sodybas, kiti grįžta į tėvų namus.

Regina Šeškauskienė karštai prieštarauja minčiai, kad kaimai nyksta. „Bent jau mūsų kaimas tikrai ne“, – vieningai jai pritaria pašnekovai ir pateikia tvirtų argumentų. Štai dabar kaime yra per 300 nuolatinių gyventojų, o 1979 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, jų buvo per pusę mažiau…

„Skaičiavome, kad kaime gyvena 65 vaikai iki 14 metų“, – sako I. Dovydienė.

Kas traukia sugrįžti, neieškoti laimės svetur?

„Graži ta mūsų gyvenvietė: teka Šušvė, stūkso piliakalnis ir žmonės mieli; mes čia gimę ir užaugę, vieni kitus pažįstame, – paprastai atsako kaimo gyventojai. – Savaitgaliais visi parvažiuoja su vaikais, anūkais – net tiršta. Netgi pravažiuojantys stebisi: iš kur tiek žmonių.“

„Kelias link piliakalnio džiugina širdį, o užlipus – atsiveria visa lanka. Pasigrožėti gamta atvažiuoja žmonės ir iš miesto, – sako I. Dovydienė ir priduria. – Noriu, kad į mūsų kaimą atvažiavę sakytų: „Kaip jūs gražiai gyvenate.“ Ir taip kalbėtų ne tik apie mano kiemą, bet ir visą aplinką.“

Šalia upės įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Šušvė“. Jos savininkai Erikas ir Jūratė puoselėja ir tautinio paveldo produkto – midaus gamybą.

„Dirbu Kaune ir žinau, kad jau ir ten žmonės yra girdėję ir apie „Šušvę“, ir apie midų, ir piliakalnius. Stakliškėse yra eksponuojamas ir kirvukas iš Plinkaigalio“, – pažymi I. Dovydienė.

Bendruomenės svajos

Tapusi bendruomenės pirmininke Inga pagalbos nelaukia: „Patys stengiamės kaip galima daugiau padaryti: susirašome žinutėmis vakare, o rytmetį – jau šienaujame. Pamažu vaikams įrengėme žaidimų aikštelę. Šiais metais suruošėme linksmas Užgavėnes; Gretos vyras Edvinas sumūrijo lauko krosnį: kepėme blynus ir virėme košę.“

Inga ypač džiaugiasi didžiule bendruomenės švente, įvykusia birželio pradžioje ir subūrusia daug žmonių. „Labai stengėmės, netgi naktimis nemiegojome, tai buvo man pirma tokia didelė šventė, bet labai džiaugiuosi, kad šventė pavyko. Šventes rengiame bendromis jėgomis, darome suneštines vaišes; džiaugiamės, kad prisideda mano bendrovė, ledais vaišina koncernas „Vikonda“.

„Ar galime ateiti į jūsų šventę?“ – tokio klausimo iš kaimo žmonių veiklos pradžioje dažnai sulaukdavo Inga. Dabar džiaugiasi, kad toks požiūris nyksta.

„Bendruomenė man yra ne tik žmonės esantys bendruomenės narių sąraše, mokantys nario mokestį, bet visi, kurie veikia kartu, dirba, bendrauja. Atėję vieną, kitą kartą gal jie panorės tapti ir bendruomenės nariais“, – pabrėžė ji. Labiausiai ją motyvuoja geras žodis ir žmonių dalyvavimas.

Vaikai – idėjų variklis

Jaunos mamos teigia, kad neužsidaryti vien tik savo kieme, žvelgti plačiau, jas įkvepia vaikai; būtent dėl jų norisi sukurti saugią ir kuo pilnavertiškesnę augimui aplinką. Ingos ir Kęstučio šeimoje auga du sūnūs: šešerių metų Simas ir dešimties – Justas.

„Turime daug minčių, ką galėtumėme su vaikais nuveikti. Mums, mamoms, ir pačioms svarbu išeiti pabendrauti, tačiau taip pat norime, kad ir mūsų vaikai galėtų saugiai ir įdomiai leisti laisvalaikį. Todėl pasvajojame apie bendruomenės namus Plinkaigalyje.

Kai kūrėsi bendruomenė, bendruomenės namai buvo įkurti Pašušvio mokyklos vietoje. Bet jau nuo pat įkūrimo pradžios susidūrėme su problema, kad centras – už kelių kilometrų. Nors prie bendruomenės centro ir yra aikštelė vaikams, tačiau jų vienų ten leisti negaliu. Vaikai paskatino imtis veiklos arčiau namų“, – mintis apie naujas prasmingos veiklos erdves dalijasi Plinkaigalio bendruomenės pirmininkė.

Mažasis kultūros židinys

Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos bibliotekos Plinkaigalio filialas šiuo metu yra tarsi nedidelis dienos centras vaikams ir jaunimui. Jaunieji Plinkaigalio gyventojai ne tik skaito knygas, bet ir dalyvauja bibliotekininkės J. Mitkuvienės organizuojamuose konkursuose, viktorinose, jos paraginti prisideda prie bendruomenės švenčių.

„Šie metai paskelbti Vietovardžių metais. Organizavome viktoriną, kurioje dalyvavo ne tik mūsų kaimo jaunimas. Kad būtų įdomiau, kartu pasikvietėm patikrinti žinias ir Meironiškio jaunuolius“, – pasakojo J. Mitkuvienė.

Ypač ji džiaugiasi jaunais iniciatyviais žmonėmis, kurie aktyviai įsijungia į bendruomenės veiklas.

„Jau neįsivaizduojame renginių be mūsų šokėjų, kurios, pamokintos Krakių gimnazijos šokių mokytojos ir dirdamos savarankiškai, papuošia šventes“, – sako bibliotekininkė.

Biblioteka įsikūrusi geranoriškai Šarūno Arbačiausko pasiūlytose patalpose.

„Knygų gauname tikrai daug. Skaitytojų bibliotekoje yra 170“, – bibliotekos nauda neabejojo moteris.

Kukli, visada kitus padrąsinanti ir viešumo pernelyg nemėgstanti Jūratė Mitkuvienė mieliau geru žodžiu minės aplinkinius, negu kalbės apie save. Ji užaugino du sūnus, pati noriai prisideda prie bendruomenės veiklų.

„Gimiau Pašušvyje, tačiau ilgus metus gyvenu Plinkaigalyje. Atsimenu, kad kaimas vienu metu vadinosi Draugystės vardu“, – pasakoja moteris.

Įdomu, kad kaime gatvės ilgai neturėjusios pavadinimų. Buvo Plinkaigalio kaimas ir tiek.

Paklausus apie Plinkaigalio pavadinimo kilmę, gyventojai prisimena, kad mokyklose vaikams reikėdavę sukurti sakmes. Gretos atmintyje iškyla lyg pramanas, lyg legenda apie plinkantį žmogų, kurį iš nugaros („iš galo“) pamatęs keleivis. Bibliotekininkė prisimena pasakojimą apie mažą, apleistą, gale esantį „pliką“ kaimą su keliomis trobomis…

Plinkaigalio kaimas rašytiniuose šaltinuose minimas dar 1595 m.

Orūs, branginantys savo šaknis, tikri savo gimtinės patriotai, veiklūs, drąsiai žvelgiantys į priekį, kupini planų ir idėjų – tokie pasirodė Plinkaigalio kaimo gyventojai gražią vasaros dieną. Netikite? Apsilankykite Plinkaigalyje.

[#gallery=1996#]