Trys amsintys ir vienas miaukiantis – kas? (GALERIJA)

Visas spalio mėnuo yra laikomas gyvūnų mėnesiu. Juk gyvūnai – mūsų mažieji, o kartais ir didieji ar net patys didžiausi draugai! Ne veltui sakoma, kad net jei nuo tavęs nusisuktų visi pasaulio žmonės, tavo šuo ar katinas bus su tavimi iki pat galo. Taigi šia nuostabia proga „Rinkos aikštė“ paskelbė augintinių konkursą ir apdovanojo net keturis gražuolius! Kas jie ir jų šeimininkai? Kokios jų istorijos? Kviečiame susipažinti!

Pirmoji vieta – stotingasis Elbrus

Paneigdami visuomenėje įsišaknijusius stereotipus apie amerikiečių Stafordšyro terjerus, žmonės nugalėtoju išrinko būtent šios veislės gražuolį – kėdainiečių Dariaus ir Linos Girnių augintinį Elbrus. Šis įspūdingo sudėjimo šuo pasirodė besąs tikras… katinas. Na, labai didelis, gal kiek piktokai atrodantis, tačiau nepaprastai mielas ir draugiškas gražuolis. Atvykusi atsiimti prizų Lina Girnienė pasakojo, kad šį šunį ji padovanojo savo vyrui, mat apie amerikiečių Stafordšyrą šis svajojęs jau labai seniai.

„Mano vyras labai seniai svajojo apie būtent šios veislės šunį, tačiau kadangi namuose yra du vaikai, o dabar dar maža mergytė yra, tai aš sakiau – gyvenime neturėsim tokio šuns, nes tai agresyvi veislė. Tačiau bėgant laikui susipažinau su viena šeima, su kita šeima, kurie turėjo būtent šios veislės šunis. Šeimose augo vaikai, ir niekada nebuvo jokių nesklandumų. Taigi pradėjau labiau domėtis veisle ir supratau, kad nors šuo atrodo gana piktai, iš tiesų jis tėra didelis katinas.

Taigi net neklausiau vyro, susiradau veislyną ir nupirkau jam šunį. Ne iš veislyno pirkti tikrai nenorėjau, nes visgi šuo didelis, turi būti stabilios psichikos, atitinkantis veislės standartą.

Parvažiavau namo su šuniuku, vyras grįžo namo, pamatė šunį ir sustingo be žado. Klausia manęs:  kur laikysim jį? Aš atsakiau, kad šį šunį tik namuose laikyti galima, jo kailis ne toks, kad lauke augtų. Tai vyras visą dieną vaikščiojo „apakęs“ ir tik kitą dieną atsitokėjo ir suprato, kad taip, tikrai pagaliau mes turime tokį šunį“, – šypsodamasi pasakoja Lina, o Elbrus labai rūpinasi netoliese esančiomis patelėmis – jam reikia apsiuostyti, apžiūrėti, susipažinti su damomis.

„Dabar vyras su Elbrus yra didžiausi draugai, negali vienas be kito. Taip pat mes turime ir Maltos bišonę metukų laiko, tačiau ji yra „naglesnė“ ir agresyvesnė už Elbrus. Prie maisto pirma eina mūsų mergytė ir neprileidžia Elbrus, o jis nuolankiai ir laukia, kol ji pavalgys.

Išėjus pasivaikščioti su Elbrus žmonės tikrai jo prisibijo – na jis atrodo piktai. Naktį tikrai ramiai su juo galima vaikščioti. Žinoma, jis yra namų gynėjas. Jis neloja – tai toks šuo, kuris jei jau puls, tai be įspėjimo. Tačiau tikrai namuose pas mus jis – nebylus, niekas net nepasakytų, kad namuose šunį turime. Man tai svarbu, nes namuose mažas vaikas yra, o jei šuo nuolat skalytų, būtų tikrai nelabai gerai.

Mano dukra mažoji iš pradžių nesuprato, žinoma, koks tai šuo, o didžioji buvo kiek išsigandusi. Nes Elbrusėlį parsivežiau, kai jam buvo 4 mėnesiai ir svėrė jis 18 kilogramų. O prieš tai mes du jorkus auginome – tai žinot, toks skirtumas. Tačiau vaikai puikiai su juo sutaria, o mažosios Elbrusas namuose labiausiai klauso“, – pasakoja Lina, o priėjusi gydytoja veterinarė Edita Rimkevičiūtė dičkį pavaišina skanėstukais, kuriuos šis kaipmat sulapnoja.

Elegantiškoji Rumba

Šviesiai rusvo kailio, atletiška ir kiek drovoka Rumba pavergė mūsų sekėjų širdis ir vos keliais balsais atsilikusi nuo Elbrus užėmė antrąją vietą. Išskirtinės veislės trumpaplaukę vengrų vižlo kalytę Rumbą atsiimti prizo atvedė jos šeimininkė Benita kartu su tėčiu Nerijumi Kesteniu.

„Rumba kaip ir mano, nes aš labai norėjau šuns, na, bet aišku, ji kartu ir visų mūsų šeimoje. Na, bet gal labiau mano.

Jau nuo seno norėjau šuns, ir būtent tokio. Kažkada žiūrėjome, kaip tėtis žaidė futbolą, ir pro šoną ėjo žmogus su tokiu pačiu šunimi. Net nežinojom, kokios veislės šuo, bet mes pamatėme ir visiems jis labai patiko“, – pasakoja Benita, pritūpusi šalia savo keturkojės draugės.

„Kaip ir dukrytei šunį pirkome, bet juk aišku – visa atsakomybė ant tėvų pečių krenta, taigi rinkomės šunį atsakingai. Pirmiausia domėjomės bigliais – kaimynas turi šios veislės šunį, tai iš pradžių mums jis pasirodė mielas, nedidelis toks. Tačiau pradėjus domėtis šuns charakteriu išsiaiškinome, kad jis nėra labai jau geras, tinkamas šeimai. Norėjome turėti šunį, kuris būtų šalia, greta, paleistas nuo pavadžio nepabėgtų. Tai Rumba tokia ir yra – labai prieraiši. Žinoma, jei dėmesio neskirsi, gali kaprizus parodyti, tačiau manau, kaip ir bet kuris kitas šuo“, – pasakoja Nerijus, glostydamas poros metų gimtadienį lapkritį švęsiančią Rumbą.

Paklausus Benitos, ar nebūna tingu rytais keltis ir išvesti Rumbą į lauką, ši atsako, kad ne, tačiau tėtis šypsodamasis į ūsą dukrytę norom nenorom išduoda – tingisi, na kuris gi vaikas nemėgsta rytais ilgiau pamiegoti?

„Tėtis ryte dažniausiai išveda į lauką, nors šiandieną ryte pati Benita Rumbą išvedė“, – sako Nerijus, bet jį tuoj pat pertraukia dukra.

„Neee, visada išvedu! Aišku, savaitgaliais gal tingisi. Bet per vasaros atostogas viena pati vedžiojau!“ – griežtai sako Benita, o tuo tarpu prie Rumbos prišoka Elbrus, kuriam labai norisi asistuoti tokiai dailiai merginai… Tačiau pažintims nėra laiko, nes Rumba iškeliauja pasisverti.

Juodoji Deila žėrinčiomis akimis

Dar visai jaunutės, vos keturių mėnesių sulaukusios juodos labradorės Deilos nuotraukai žmonės taipogi neliko abejingi. O kas gali atsispirti tam žvilgsniui, dailiai šlapiai nosytei ir nulėpusioms ausytėms? Labradorė išties tikras meilumo įsikūnijimas, o kadangi ji dar jaunutė, žaidimai ir pažintys su kitais panašus plauko šunimis jai yra labai svarbūs. Kadangi Deila su Rumba pažįstamos, pradžioje draugiškai apsilojusios ir pasiautusios jos sugula skirtinguose salės galuose.

„Aš apie labradorą svajojau labai seniai. Mano vyras norėjo visai kitokio šuns, bet aš išsikovojau savo! Vyras norėjo Džeko Raselo terjero, bet žinoma, domėjomės šunų charakteriu, tai visgi nusprendėme pasilikti ties labradoru. Labradorai – šeimos šunys, jie labai geri, labai vaikus myli.

O aš nuo mažens su dideliu šunimi augusi būtinai norėjau didelio šuns – tai va, išsikovojau“, – šypsosi Deilos šeimininkė Gabrielė Misevičienė.

Mums įprasčiausias labradoras – šviesaus kailio, o juodi ir rudi yra gerokai retesni. Tačiau Gabrielė sako, kad norėjo būtent retesnės spalvos šunelio.

„Norėjome išskirtinio kailio labradoro – arba juodo, arba šokoladinio, tačiau tuo metu pasitaikė būtent juodo kailio mergytė. Jau buvo metas mums pirkti šunį, mat gyvenimo aplinkybės tam buvo labai geros – juk reikėjo laiko, kad šuo galėtų su mumis namuose daug būti, kol išmoks vaikščioti į lauką.

Rinkausi mergaitę, nes kol gyvenau su tėvais, turėjau vilkšunę mergaitę, o ir šiaip, mergaičių charakteris geresnis, jos ramesnės, prieraišesnės, draugiškesnės.

Deila be proto myli vaikus! O kūdikius kaip myli! Jei reikėtų rinktis tarp šuns ir vaiko, eitų pirmiausia prie vaiko.

Labradoro priežiūra nėra labai sudėtinga, žinoma, yra problematiškesnių vietų – kojytės, svoris šuns. Dabar, kol ji jauna, „ant dietos“ nesėdi, tačiau svorį labradorams reikia griežtai kontroliuoti. Kojytes labai saugome – kol buvo maža, nešiodavome ją laiptais žemyn ir aukštyn, bet dabar jau ji sveria 16 kilogramų, tai laipioja pati.

Deila yra be galo paklusni, labai greitai komandų išmoko. Mokome pagrindines komandas namuose – bėgti, gulti, sėdėti, duoti žaibą – čia kai duodi penkis, o ji su nosim baksteli“, – pasakoja Gabrielė.

Kur buvus, kur nebuvus Deila nusprendžia artimiau susipažinti… na su kuo gi daugiau – su Elbrus! Deila kyšteli savo nosytę, o Elbrus ją aplaižęs toliau gulinėja prie šeimininkės kojų.

Murkiantis nugalėtojas – Miksas!

Kad jau pirmąsias tris vietas nuskynė šuneliai, tikrai negalėjome pamiršti murklių. Daugiausiai balsų iš visų dalyvavusių katinukų pelnė Redos Burtiliūtės-Kelmelės škotų nulėpausis Miksas. Tikras aristokratiškas pozuotojas storuliukais žandais ir gintarinėmis akimis – svajonė, o ne katinas! Tiesa, kadangi katuliui iškeliauti iš namų ir susitikti su šuneliais būtų tikrų tikriausias stresas, Miksui dovanas šeimininkė pasiėmė atskirai nuo kitų laimėtojų.

„Mūsų katinui Miksui ką tik suėjo šešeri metai. Šis škotų nulėpausių veislės augintinis mūsų namuose atsirado visiškai spontaniškai. Vis su vyru pasikalbėdavome, kad reikėtų įsigyti šunį, bet nesutardavome, kokio norėtume. O apie katino įsigijimą buvau kategoriškai nusistačius prieš! Tačiau vieną vakarą, sėdėdama prie internetinių skelbimų, užklydau į kačių skyrelį ir kai pamačiau skelbimą, kad parduodami škotų nulėpausiukai, ir kai pamačiau, kokie jie gražūs, mieli, nežinau, kas pasidarė – bet net nesusimąsčiusi dar tą patį vakarą paskambinau katulių šeimininkei ir rezervavausi katinėlį.

Draugai iki šiol negali tuo patikėti, vyras iš pradžių irgi galvojo, kad juokauju dėl kačiuko įsigijimo. Anksčiau aš paniškai bijojau kačių ir jų apskritai nemėgau. Tiesą sakant, turiu prisipažinti, kad iki šiol svetimų kačių jau ne taip paniškai bijau, bet atstumą vis tiek išlaikau.

Miksas tapo tikru šeimos numylėtiniu, jis labai žaismingas, judrus, reikalaujantis dėmesio, sekioja iš paskos, domisi, ką darom, žodžiu, jis tikrai ne iš tų katinų, kurie tik miega ir tinginiauja. Vis tik tai katinas su charakteriu: pasimeilinti ateis tik tada, kai pats norės, visada išsireikalaus, ko nori, pavyzdžiui, jei tuščias maisto dubenėlis ir mes miegame, tai jis atsisėdęs žvangins komodos rankenėlę, kol vis tiek privers atsikelti, kad įdėtume maisto.

Maža to, Miksas dažnai elgiasi labiau kaip šuo, nei kaipo katinas. Jis niekada neišleidžia nagų nei žaisdamas, nei bėgiodamas per baldus, o nagus galanda tik į draskyklę. Taip pat jei namuose suskamba telefonspynė, mūsų katinas kaip šuniukas pats pirmas nubėga prie durų ir laukia, kas ateis ir būtinai apuosto svečius, susipažįsta“, – pasakoja Reda.

Žinoma, katinas nebūtų katinas, jei namuose „neprišposintų“.

„Mūsų katinas išdaigų prikrečia visokiausių. Pavyzdžiui, kartą radau visus savo papuošalus iš dėžutės po virtuvės grindis išridentus, kitą kartą – iš spintelės ištrauktus dovanų maišiukus. Jie visi buvo išskleisti, apgraužti, ištampyti po visą virtuvę. Bet Miksui visos išdaigos yra atleidžiamos, nes tik pažiūrėjus į tą mielą snukutį su didelėm gintarinėm akim, visas pyktis praeina“, – neslepia Reda.

Prizų – kaip iš gausybės rago

Katinėlis Miksas buvo apdovanotas „Sheba“ šlapiu maisteliu bent jau kelioms savaitėms, taip pat gavo ir žaislų – nes kaipgi katinas be žaidimų! Tikimės, kad užsiėmęs spalvotais kailiniais skambučiais Miksas pamirš šeimininkės papuošalus ir maišelius bent jau kuriam laikui.

Prizus amsintiems keturkojams parūpino, ko gero, geriausia veterinarija Kėdainiuose – „Kėdainių veterinarija“ ir gyvūnų maisto ruošimo veteranai „Royal Canin“.

Šuneliai namo iškeliavo su „Royal Canin“ padovanotomis patogiomis ir praktiškomis, be to, gražiomis šunų maisto laikymo dėžėmis, taip pat išties nemažomis sauso ėdalo pakuotėmis, kuriomis šuneliai džiaugsis labai ilgai. O dar labiau džiaugsis jų šeimininkai, matydami, kad kokybiškas maistas lemia puikią šuns savijautą, gerą sveikatą ir geriausią išvaizdą!

Taip pat laimėtojai apdovanoti „Kėdainių veterinarijos“ skirtais lašais nuo erkių, kurie buvo parinkti kiekvienam šuneliui pagal svorį. Pirmosios vietos laimėtojo Elbrus šeimininkai taip pat gavo ir 20 eurų „Kėdainių veterinarijos“ dovanų kuponą.

„Šį kuponą absoliučiai kaip tik norėsite, taip galėsite ir panaudoti. Ar atsiskaityti už paslaugas, ar nupirkti maisto pakuotę, ar pavadėlių, ar žaislų – mūsų veterinarijoje tiek prekių, tiek paslaugų pasirinkimas išties gausus, taigi manau nebus problematiška rasti, kaip panaudoti kuponą“, – pasakojo E. Rimkevičiūtė.

Gera naujiena ta, kad visi trys amsintieji konkurso nugalėtojai ar šiaip, ar taip yra nuolatiniai „Kėdainių veterinarijos“ klientai – taigi visus keturkojus ir jų šeimininkus gydytojos veterinarės puikiai pažįsta. Niurkydama Elbrus veterinarijos gydytoja Edita pabrėžė, kad amerikiečių Stafordšyro terjerai yra viena iš tų šunų veislių, kurią žmonės be reikalo nuvertina kaip piktą ir agresyvią. Priešingai – šie šunys yra labai draugiški ir mylintys vaikus, tačiau be abejonės, reikalaujantys tvirtos rankos.

Taigi, kaip ir visada – viskas priklauso nuo šeimininko, o jei jis geras, ir augintinis šaunus!

[#gallery=1036#]