Medekšiai – kaimas, kurį puošia lietuviškosios Alpės
Kad ketvirtadienio popietę į Lietuvą sugrįžo pavasaris, byloja ne tik pakilusi oro temperatūra ar maloniai skruostus šildantys saulės spinduliai, bet ir Medekšių kaimelyje į gatves pasivaikščioti išėję žmonės: kas ratuoti, kas pėsti lydimi keturkojų, dar kiti – priešakyje stumdami vaikiškus vėžimėlius su juose saldžiai snaudžiančiais mažaisiais žmogeliukais, kiti pajutę pavasario gaivą suskubo namų aplinką tvarkyti ar tiesiog su arbatos puodeliu patogiame krėsle pasimėgauti pavasariška šiluma ir pakilia nuotaika.
Turbūt jau supratote, jog šį kartą vykstame 5 kilometrus į pietryčius nuo Kėdainių, į Medekšių kaimą.
Tai gyvenvietė, garsėjanti ne tik į šiaurę nuo kaimo stūksančiomis lietuviškomis Alpėmis, bet ir savo įdomia praeities istorija bei kaimelyje gyvenančiais žmonėmis.
Pavadinimas – dvejopas
Šiandien visus atvykstančius į Medekšius ar pro juos pravažiuojančius pasitinka kiek kitoks kaimo pavadinimas – Medėkšiai. Įdomu, kodėl?
Pirmoji mūsų pašnekovė Vilma teigė, jog anksčiau informaciniame kelio ženkle taip pat buvo rašoma Medekšiai, tačiau kai lenta buvo pakeista naujai, pasikeitė ir viena raidelė. „Ir tai ne vienas pasikeitimas kaime: vietoj Šerkšnelės patapo Šerkšnys“, – stebisi moteris.
Medekšių kaimo asociacijos pirmininkė Genė patvirtino, jog dėl kaimo pavadinimo buvo kilę rimtų diskusijų, tačiau šiandien jau visiems žinoma, kaip kaimas turi vadintis iš tikrųjų.
„Kai dirbome su vietos veiklos grupe, rašėme įvairius projektus, todėl reikėjo tikslaus kaimo pavadinimo. Jaunystėje visuomet kaimą vadindavome Medėkšiais, tačiau rašant projektus buvo „atkasta“ informacija, jog iš tiesų kaimas turėtų vadintis Medekšiais be raidelės ė“, – tvirtina pirmininkė.
Kėdainių Alpės traukia pravažiuojančius
Susipažinus su šio kaimelio gatvėmis, vienoje iš jų pirmiausia akis patraukia išties stulbinantis reginys – rodos, visai čia pat lyg ranka pasiekiami dunkso garsieji AB „Lifosa“ fosfogipso kalnai. Sustabdome automobilį ir lipame lauk pasigrožėti tuo, ką matome.
Lietuviškomis Alpėmis praminti kalnai, įsikūrę Kėdainių rajone, žinomi kiekvienam Lietuvos piliečiui. Baltas fosfogipsas ir gražus kraštovaizdis iš toli atrodo išties stulbinamai, tačiau vos atvykus ir pravėrus automobilio dureles tuoj pat juntamas neaiškus, šiek tiek rūgštokas kvapas.
Baltos viršūnės kasmet vis sparčiau stiebiasi į dangų, todėl nenuostabu, kodėl turistams ši vieta tokia ypatinga.
Ne taip jau toli nuo kalnų gyvenanti Vilma sako, jog toks vaizdas gražus tik pro langus, tačiau realybė visai kitokia – kalnai neabejotinai kenkia. Moteris įsitikinusi, jog ore tvyrantis kvapas žmogui sveikatos tikrai neprideda.
„Daugelis pro šalį vykstančių žmonių domisi, kur gi yra tas kelias, leidžiantis arčiau privažiuoti prie kalnų. Ne vietiniams ši vieta – tikra pramoga, tačiau mes, tiek metų čia gyvenantys, kartais to grožio nė nepastebime. Tai – mūsų kasdienybė, – šypteli Vilma. – Kiti pastebi, kaip sparčiai jie didėja, o mes visai šalia gyvename ir vis tiek neatkreipiame dėmesio. Kai kažkas pasako „Žiūrėk, kaip kalnai iškilo“, žvilgteliu į tą pusę ir suprantu, jog tiesą sako.“
Nors vietos gyventojai ne itin patenkinti šio įstabaus grožio kalnais, Vilma atvirauja, jog vis dėlto vasaros metu ši vieta tampa išties verta dėmesio.
Siekia išlikti vieningi
Trisdešimt metų Medekšiuose gyvenanti Vilma džiaugiasi, kad likimas jos tėvelius atvedė į šį jaukų nediduką kaimelį, tačiau kaip ir kiekviena gyvenvietė, taip ir ši kartais neišvengiamai susiduria su sunkumais.
„Kaimas išties puikus, tačiau kai ko dar tikrai trūksta, – neslepia moteris. – Pas mus dar ir keliai neišasfaltuoti, aplinka taip pat dar nėra visiškai sutvarkyta, o ir parduotuvės vietoje neturime, tačiau be galo džiaugiamės geru gatvių apšvietimu bei kultūriniu gyvenimu, kuris vyksta kaime.“
Medekšiuose gyvenantys žmonės ne tik savo kiemą tvarko, bet ir į draugiškas talkas susiburia – čiumpa pirštines, maišus į rankas ir pirmyn tvarkyti gyvenvietės.
„Deja, į tokius kolektyvinius susibūrimus daugiausia susirenka ne jaunimas, o vyresnio amžiaus žmonės arba dar visai vaikai“, – apgailestauja Vilma.
Tuo tarpu bendruomenės pirmininkė teigia, kad jaunimo Medekšiuose yra, tačiau kur kas aktyvesnis jis buvo kiek anksčiau.
„Kai seniūnija pradėjo tvarkyti Pelėdnagius, jaunimas ėmė piktintis, kodėl šis miestelis tvarkomas, o štai Medekšių kaimą turi prižiūrėti patys gyventojai. Mes, suaugusieji, suprantame, kad niekur nedingsi, todėl tvarkomės, kiek tik galime, o štai jaunimas mąsto kitaip.
Negaliu kategoriškai teigti, kad jauni kaimo gyventojai niekuomet neištiesia savo pagalbos rankos. Prisideda ir jie. Štai linijas bendruomenės centro aikštelėje nupiešė, medelius padėjo sodinti. Reikia suprasti ir juos… Jaunimas ir namuose darbų turi, ir kita veikla užsiima“, – svarsto pirmininkė Genė.
Dėl visko kaltas šaltukas
Nors kaimo gyventojai organizuojama kultūrine veikla nesiskundžia, pirmininkė neslepia, kad nepaisant to, kad bendruomenė turi namus, kultūrinis gyvenimas kaime žiemos metu smarkiai prislopsta, o pasirodo, jog dėl to kaltas šaltukas.
„Jei organizuojame didesnį renginį su daugiau žmonių, tuomet namuką šildome, tačiau kai žmonių nedaug, nešildome, nes šildymas mums kainuoja per daug, – nuogąstauja Genė. – Tačiau sakoma, jog medalis turi dvi puses, todėl pažvelkime į kitą jo pusę – jokių kultūros darbuotojų kaime neturime, visus renginius organizuojame patys. Reikia suprasti ir tai, kad žmonės ir be viso šito turi ką veikti: namai, darbas, šeima. Todėl kartais ir su didžiausiais norais nepavyksta padaryti tiek, kiek tikimės.“
Bajoriškos kilmės gyventojai
Kas gi daugiau, jei ne bajoriškos kilmės gyventojai, kurių ainių garbei šis kaimas Medekšių vardu ir buvo pavadintas, papasakos apie kaimo gyvavimo istoriją? Todėl keliaujame į jaukius Leono ir Emilijos Medėkšų šeimos namus. Šie garbaus amžiaus žmonės – kaimo senbuviai, gimę ir augę bajoro Medekšos gimtinėje.
„Medekšiai – mūsų plačios giminės kraštas, pavadintas jos garbei“, – sako Leonas. Nepatikėsite, tačiau Leonas dar ir šiandien turi išsaugojęs savo giminės iš tėvo pusės kilmės dokumentus, mamos taip pat. Vyras tikina visuomet žinojęs, jog tėvas kilęs iš bajoriškos šeimos, tačiau, kad mama taip pat buvo kilminga moteris, sužinojo tik po daugelio metų.
„Medekšų dokumentai buvo laikomi Varšuvoje, o mamos – Vilniuje, tačiau apie jos kilmę ilgą laiką nieko nežinojau“, – sako Leonas.
Jis pateikė mums visą šūsnį dokumentų, bylojančių apie jo mamos Liudvikos kilmės istoriją, juose net šeimos genealoginis medis pavaizduotas.
„Mano senelis gyveno Liepojoje, tėtis taip pat gimė ten. Ir nors visos senelio žemės buvo čia, iki šiol negaliu suprasti, ko jis nusibeldė svetur, kai galėjo gyventi Lietuvoje. Todėl kartais gailiuosi nepaklausęs senelio visų detalių“, – nuogąstauja bajoriško kaimo gyventojas.
Svarstau, jog turbūt daugeliui tokia garbinga kilmė suteiktų puikybės jausmą, tačiau Leonas ir Emilija Medėkšos tikina besijaučiantys tokiais pat žmonės, kaip ir visi. O paklausus Leono, ar didžiuojasi būdamas visos šios istorijos dalimi, su plačia šypsena atsako: „O ką daryti? Reikia didžiuotis!“
Nesupranta besiskundžiančių gyvenimu
Visą savo amžių Medekšiuose nugyvenusi Emilija neslepia, jog kaimas per daugelį metų pasikeitė beveik neatpažįstamai.
„Medekšiai anais laikais buvo pagrindinis apylinkės centras, todėl čia buvo visko: mokykla, biblioteka, kultūros namai, kuriuose vyko spektakliai, saviveikla, šokiai. O dabar nieko, rodos, nieko neliko“, – neslepia liūdesio Emilija.
O štai Leonas geriau atsimena, kai 1940 metais Medekšiuose pasirodė rusai su tankais, paskui atėjo vokiečiai, tuomet vėl rusai. „Puikiai pamenu, kai visa pakelė buvo pilna tankų ir kareivių“, – akis nuleidžia garbaus amžiaus vyras.
„Daug matėme, daug išgyvenome… Todėl vis dar negaliu atsistebėti, kodėl šiandien jauni žmonės nuogąstauja, kad nėra pinigų ar ko valgyti. O jei jie būtų išgyvenę tuos laikus, kas būtų tuomet? Mes su daina visus darbus dirbome. Dirbome kaip arkliai ir vis tiek buvome laimingi. Kiek turėjo žmogus, tiek ir užteko. Vargdavome iki prakaito, bet į šokius visuomet eidavome. Kartais dėl darbų net miegot nebuvo kada, tačiau dėl nieko niekuomet nesiskundėme“, – vyrą papildo Emilija.
Visur gerai, namuose – geriausia
Išgyvenę sunkius laikus Leono ir Emilijos šeima galiausiai atrado laiko ir sau – ėmė keliauti. Anksčiau po Tarybų Sąjungą keliavusi šeima, kelionių nevengia ir šiandien. Visai neseniai aplankė Olandiją, Lenkiją, Čekoslovakiją, Slovakiją, Vokietiją, Kroatiją ir dar daugelį kitų pasaulio kampelių, tačiau kad ir kaip gražu ar gera būtų svetur, Medėkšų šeima tikina, jog geriausia namie, gimtajame krašte Medekšiuose.
Nusipelno dešimtuko
Nuoširdūs ir darbštūs žmonės, tvarkinga aplinka, stulbinamo grožio kalnai, organizuojama kultūrinė veikla bei nepamirštamos istorijos nusipelno būti vertinamos pačiu aukščiausiu balu! Ir visai nesvarbu, kad viena ar kita gatvelė čia išsiilgusi lygaus asfalto, kad čia pat vietoje nėra mažos krautuvėlės kasdieniams maisto produktams įsigyti, Medekšiuose gyvenantys žmonės netampa rūstūs ir nelaimingi, priešingai – jie vis tiek šypsosi!
[#gallery=137#]
