Anciškis ir Pauslajys: laiko tėkmė kaimų samplaikoje

„Nebijau jūsų nuomonių“, – tai buvo geriausia mano išgirsta frazė per pastarąją savaitę, kurią leptelėjo vienas žemaitis bendroje draugų kompanijoje. „Na ir įžūlus šitas tipas su savo drąsiais pareiškimais“, – pirmiausia pagalvojau.

Tuomet ši mintis kuriam laikui išgaravo man iš galvos. Vėl ją prisiminiau tik po kelių dienų. Susigulėjusi ir suvirškinta mano galvoje ji jau atrodė kiek kitaip. Nebe įžūli, tačiau fantastiška ir unikali. „Gerai žmogus sako: koks jam skirtumas, kokia apie jį bus aplinkinių nuomonė – gyvenime yra daug daugiau rūpesčių ir problemų, kad svarbiausiu užsiėmimu taptų bandymas visiems įtikti ir patikti“, – pagalvojau sau.

Visgi žemaitis buvo teisus.

Pasą pasiimk!

Už kelių dienų, antradienio popietę, su antruoju „Rinkos aikštės“ fotografu Algimantu susiruošėme į kaimą. Kartais pagalvoju, kad nuo praėjusių metų gegužės kas savaitę makaluodamiesi po rajono miestelius ir kaimus turėjome išmaišyti didžiąją jų dalį. 

Tačiau išsilankstome rajono žemėlapį ir matome, kad, o Dievai, ko gero mes dar tik įpusėjame! Prieš prasidedant šiai rubrikai nė nesusimąsčiau, kad rajone tokia gyva galybė gyvenviečių.

Nusprendėme išsirinkti ką nors unikalaus, ką nors tokio, kas mus labai nustebintų. Mano akys detaliame rajono žemėlapyje užkliuvo už ribos tarp Panevėžio ir Kėdainių rajonų.

„Viskas, Algi, važiuosime į pasienį“, – pasakiau, rodydama jam Anciškio pavadinimą. „Gerai, pasiimk pasą – pasienyje gali prireikti“, – pasijuokė jis, automobilio ratai sucypė, ir jau netrukus riedėjome gretimo rajono link.

Automobilyje vis dar tyrinėjau žemėlapį. „Žiūrėk, šalia dar ir kitas kaimelis yra, puskilometriu nuo Anciškio nutolęs Pauslajys (teisingai gyvenvietės pavadinimą ištariau tik iš kokio penktojo karto)“, – informavau kolegą. „Tai gerai, dar ir ten užsuksime“, – patikino jis.

Anciškis, Ančiškis ar Ančiškiai?

Beveik trisdešimt penki kilometrai – toks atstumas skiria Kėdainius ir Anciškį, jeigu jį pasiektume per Pavermenio kaimą. Mes, ekstremalai, į priekį važiavome trumpesniu keliu, o  vėliau pasirinkome kone penkiais kilometrais ilgėlesnį maršrutą ir šio atokaus rajono kaimo važiavome per „pasienį“ – Panevėžio rajoną.

Dar neprivažiavus rajono pakraštyje esančio bažnytkaimio, labai keistai ėmė elgtis automobilio radijas. Jis pradėjo kartoti žodžius.

[quote author=“Autorius“]Pakilo vėjas. Oda nubėgo šiurpuliukas. Kol kas – nė vienos gyvos dvasios.[/quote]

Radijo žinių pranešėja kalbėjo daugmaž šitaip: „Reikšdamas….reikšdamas nuomonę… leisti… leisti embrionų donorystę… ministras sakė kad… kad…“.

„Ko gero, automobilio radijas gaudo dvi antenas – vieną – jau Panevėžio rajono riboje, kitą – Kėdainių. Dėl to ir dažnis kaip keičiasi, šokinėja“, – svarstė Algis.

Tik kirtus riboženklio, žyminčio Anciškio pradžią (beje, vėliau išsiaiškinome, kad riboženklis klaidina – toje vietoje, visgi, yra įvažiavimas į Pauslajį, tačiau apie tai – kiek vėliau), aš kiek nustėrau. Kaime nebuvo nė vieno žmogaus. Nė vieno.

Sukdami po kaimą ratus, kelissyk pravažiavome ir girininkijos pastatą su didžiuliu kiemu. Ant medinės, nuostabiai išdrožinėtos lentos buvo iškaltas pavadinimas Ančiškio girininkija. „Ką? Tai čia Anciškis, Ančiškis, Ančiškiai ar koks dar kitas velnias?“ – suirzau.

Netrukus stabtelėjome prie medinės Anciškio Šv. apašt. evang. Mato bažnyčios (pastatyta 1846 m.) su nedidele aikštele ir šuliniu. Stabtelėjome, pasivaikščiojome. Ant bažnyčios durų kabantis baltas popieriaus lapas teigė, kad mišios čia – kiekvieną sekmadienį, dešimtą valandą.

Pakilo vėjas. Oda nubėgo šiurpuliukas. Kol kas – nė vienos gyvos dvasios.

Parduotuvė „į skolą“ neduoda

Jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą – nesutikę nė vieno žmogaus kaime, nusprendėme patys užsukti ir pasilabinti į Pauslajo parduotuvę. Juk kaimo parduotuvė – geriausias kaimo laikraštis ir pletkanešys.

Tiesa, šįkart prašovėme – „Anciškio parduotuvėje“, kuri, beje, yra Pauslajo kaime, naujoji pardavėja Jolita darbuojasi vos savaitę.

– Ar vietinė esi?

– Ne, aš iš Panevėžio rajono. Apie dvidešimt kilometrų važiuoti.

– Ar daug žmonių užsuka apsipirkti?

– Darbo dienomis visiškas štilis. O va savaitgalį nuo kasos neatsitraukiu. Dažni pirkėjai yra vaikai – perka vaisvandenius, ledus.

– „Į skolą“ pirkėjams prekių duodi?

– Ne, tikrai neduodu (juokiasi). Smagu, kad kaimo žmonės draugiškai mane priėmė, šiltai bendrauja. Apie kaimą pasakoja, apie save.

– Koks pirmasis įspūdis buvo atvykus į šį kaimą?

– Toks, kad ramu ir nebaisu.

Na ką, nekankiname pardavėjos, paliekame ją toliau darbuotis. Sukame ratus po kaimelį. Kairėje – trys vienodi baltų plytų namai ir visų siena toje pačioje vietoje – byranti.

[quote author=“Autorius“]Na, keistas tas kaimas. Vienu metu ir bauginantis, ir žavintis. Ir nuobodus, ir įdomus. Pilnas apleistų namų, šulinių – kone kas antram kieme – po dar išlikusį šulinį. Nė vieno daugiabučio, net dviaukščio. Unikumas, ne kaimas.[/quote]

Tokio kaimo aš dar niekada nemačiau. Vienu metu – ir žavingas, apsuptas gražiausių peizažų, ir baugus, nes labai tuščias, ir gąsdinantis, kadangi jame – visa aibė apgriuvusių, apleistų namų. Tačiau turįs savitą aurą. Kažkuo užburiančią aurą.

Nepasiklystų tik vietinis

Grįžtame į Anciškį. Kiemuose – vienas kitas vaikas, suaugusiųjų nematyti. Kol… privažiuojame sodybą, kurios žolę pjauna anciškietis Mindaugas. Jis trumpam išjungia žoliapjovę ir įdėmiai klauso, ko gi mes čia atvažiavę. Pasiūlo pasikalbėti su jo mama Ala, nes pats iš peties darbuojasi.

– Ala, kiek žmonių gyvena per abu kaimus?

– Tiksliai negaliu pasakyti, žinokit.

– Penkiasdešimt yra?

– Daugiau! Vien vaikų čia labai daug.

– Pastebėjau daug ir apleistų sodybų. Kas trečia turbūt!

– Yra daug apleistų, jose gyvenę seneliai numirė, kiti gyventojai užsienyje.

– Atrodo, kad čia labai labai liūdna.

– Kada kaime kokia šventė vyksta, man atrodo, kad čia nebe kaimas, o miestas prasideda (juokiasi). Mašinos duodasi pirmyn atgal, dviračiai, keturračiai. Liūdna tai, kad per moksleivių atostogas autobusas iš ir į Kėdainius tik trečiadienį važiuoja. Dar liūdniau tai, kad pačiame kaime darbo nėra. Visiškai.

– Kiek kainuoja autobuso bilietas iš kaimo į Kėdainius?

– Ne daugiau trijų eurų.

– Čia kaži kokia painiava. Du kaimai sulipę, Pauslajo riboženklio apskritai nėra, kaip ir apskritai jokio skiriamojo ženklo. Kaip čia pas jus orientuotis?

– Būna kuriozų. Anciškio parduotuvė yra Pauslajyje. Atvažiuoja prekės, vairuotojai retkarčiais privažiuoja ir klausia, kur čia ta parduotuvė, nes niekaip neranda (juokiasi). Čia jau tik vietiniai žino.

Pauslajį žymi tuo pačiu vardu pažymėta gatvė.

Gimtųjų namų niekam nepaliks

– Jaunimo kaime yra pakankamai?

– Yra tikrai.

Į pokalbį įsitraukia ir Mindaugas, Jo nuomonė su mamos nesutampa.

– Nieko čia nėra. Užkampis (juokiasi).

– Κą tu, Mindaugai, veiki čia, kaime, gyvendamas?

– Dieną darbuojuosi, ilsiuosi vakare. Na, nors koks čia poilsis (juokiasi ir rodo į žoliapjovę).

– Ar norėtum visą gyvenimą gyventi Anciškiuose?

– Nenorėčiau. Nėra, ką čia veikti. Gali išprotėti. Kol kas gyvenu vienas, nes mama su močiute gyvena, ją prižiūri. Aš kitoje keliuko pusėje gyvenu. Norite, aprodysiu savo valdas?

Einame apžiūrėti, kaip gyvena Mindaugas.

– Tai ko tada neparduodi šito namo?

– Gal tu juokauji? Aš gi čia užaugau nuo pirmosios savo gyvenimo dienos!

Aprodo Mindaugas mums savo valdas. Ne tik aprodo, bet man dar ir po kaimą atskirą ekskursiją suorganizuoja nuosavu motoroleriu. Dievaži, ant motorolerio nesėdėjau jau kokį dešimt metų!..

Veiksmą kieme pastebi ir kaimynas Stasys. Kaimynas, kaip sakoma, geriausia apsaugos sistema. „Kas čia vyksta?“ – tarsi klausdamas akimis, smalsiai žiūri į mus iš gretimo kiemo. Čia pat veiksmą Mindaugo kieme stebi ir jo mama Ala. Moteris sako: „Stasy, parodyk savo laivą!“ „Būtinai!“ – šūkteli septyniasdešimt aštuonerių metų Stasys ir mosteli mums ranka, kad sektume paskui jį. Sekame… ir liekame didžiai nustebę. Savadarbis plaustukas savadarbiame tvenkinyje.

Vėliau jis mums parodo ir savo prižiūrėtą daržiuką, kuriame galvas link saulės stiebia dvi dešimtys saulėgrąžų stiebų. „Mano dukra labai jas mėgsta“, – šypteli.

– Mielas Stasy, kiek kaime gyvena žmonių?

– Keturi pensininkai (juokiasi).

– Geri žmonės?

– Labai.

– Kiek metų jūsų laivui?

– Kokie penkeri. Prieš tai kitą turėjau, anas ant butelių plūduriavo, todėl labai greitai susidėvėjo. Šitas – ant bakelių.

– Turistų pas jus pasiplaukioti neatvažiuoja?

– Nee… Buvo tik korespondentai vieną kartą. Iš jūsų laikraščio. Prieš kokius penkerius metus.

[quote author=“Mindaugas“]Kada kaime kokia šventė vyksta, man atrodo, kad čia nebe kaimas, o miestas prasideda (juokiasi).[/quote]

Nykstančiam bažnytkaimiui su prielipu – dešimt

Kelionė po Anciškį pamažu artėja link pabaigos. Stasio valdas apžiūrėdami užtikome ir tvirtai pakabintą hamaką.

Atsiguliau.

„Algi, palik čia mane. Aš atsigulsiu ant to hamako ir pasiliksiu čia visą likusį gyvenimą! – šūkteliu.

Guliu, žiūriu į dangų ir galvoju: „Na, keistas tas kaimas. Vienu metu ir bauginantis, ir žavintis. Ir nuobodus, ir įdomus. Pilnas apleistų namų, šulinių – kone kas antram kieme – po dar išlikusį šulinį. Nė vieno daugiabučio, net dviaukščio. Unikumas, ne kaimas.“

Esu pasimetusi. Anciškiui ir jo prielipui – Pauslajui – arba atvirkščiai – rašau dešimt. Už įdomumą, išskirtinumą ir unikalumą. Čia visko nuo A iki Z – nuo rankomis karves melžiančių moterų iki pakankamai naujo „Audi“ automobilio kaime. Nuo sugriuvusių namų, iki plačiaekranių televizorių, ką pastebėjome pro langą.

O žinote, kas jiems svarbiausia? Kad šių kaimų gyventojai tikrai nebijo mūsų vertinimo ir nuomonės!

2016 m. sausio 1 d. duomenimis, Anciškyje registruotų ir savo gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičius siekia 32, Pauslajyje – 95.

Anciškyje stovi paminklas emigravusiems į JAV kraštiečiams (pastatytas 1906 m.). Anciškio kaimas minimas nuo XVI a., kai Anciškio dvaras (esantis Pauslajyje) priklausė dvarininkams Ancevičiams, iš kurių pavardės, manoma, ir kilo gyvenvietės vardas.

Pauslajo kaime veikia Anciškio girininkija (priklauso Panevėžio miškų urėdijai) ir Anciškio ŽŪB. Per Pauslajį teka Linkavos intakai Orojus, Ratlankstis ir Žiežmojus, pastarasis – patvenktas. Išlikusios buvusio dvaro liekanos.

[#gallery=386#]