Devynduoniai: kur kadaisę už maldą duodavę duonos kepalėlį

„Kaži, kaip atsirado foto aparatas?“ – paklausiau „Rinkos aikštės“ fotografės Giedrės, kai pakavomės išvykti į „Dieną kaime“. „Manau, kad pirmiausia jis atsirado kaip ponų atributas, kada atsirado poreikis įsiamžinti save ir fotografuotis, taip pakliūvant į istoriją“, – pasvarstė ji.

„Kaip keista. Kas kadaise buvo ponų išmislas, tuo šiandien naudojasi net antrokai, – pagalvojau. – Kamerą telefone jau turi kone kiekvienas. Ar įsivaizduojate, kiek kadrų padaroma per dieną, valandą, minutę visame pasaulyje, jeigu vien Giedrė Devynduoniuose (Gudžiūnų sen.) per pusantros valandos bent šešiasdešimt kadrų pripleškino? Ar įsivaizduojate, kiek kartų per dieną įvairiomis kalbomis nuskamba frazė „Aš tave myliu“? Mokslininkai skelbia, kad šiuo metu visame pasaulyje yra per 3 000 kalbų. O ar visomis jomis kasdien kas nors prisipažįsta meilėje?

Kiek per dieną žmonių pasaulyje juokiasi, susipyksta ir vėl susitaiko? Kiek per dieną žmonių apsikabina?

Kelią pastoja… „gulintys policininkai“

Beveik trisdešimt penki kilometrai. Tiek jų skiria Kėdainius ir nediduką Devynduonių kaimą. Net keista pagalvojus, kad dvylika kilometrų tarp Kėdainių ir mano gimtojo Vainikų kaimo man kadaise atrodė neįveikiamas atstumas.

Kai už nugaros palikdamos nesibaigiančius javų laukus skrodėme Devynduonių link, vieną po kitos kirsdamos nedideles gyvenvietes (Vilainius, Sirutiškį, Šlapaberžę, Surviliškį), pradėjo lynoti.

[quote author=“Regina“]Prieš dvidešimt metų kiekviena močiutė laikė po karvę.[/quote]

„O skėtį tai pamiršome“, – griebėsi už galvos Giedrė. „Ramiau, išsisuksim kaip nors, o ir lynoja nestipriai, pažiūrėk“, – nuraminau.

Netrukus privažiavome sankryžą su dviem „gulinčiais policininkais“. Tai – gana retas reginys Kėdainių rajone. Tačiau netrukus suprantame, kodėl – čia susikerta keturi dideli ir gausiai važiuojami keliai – į Miegėnus, Krekenavą, Pociūnėlius ir Gudžiūnus.

Vis dar lynojo.

Kaimas sparčiai sensta

Ėmėme dairytis po kaimą. Viename kieme pamatėme sambrūzdį. Užsukome. Į mus dėmesį atkreipė tik devynduonietė Edita ir visas pulkas vaikų, tuo metu ūkio darbus dirbantys vyriškiai ir toliau plušo kieme.

– Čia visi jūsų vaikai?

– Mano – keturi. Bet įprastai čia daugiau jaunimo susirenka. Mano vaikai labai draugiški, – šypteli Edita. – Va ir Saulė yra, dukterėčia iš Panevėžio, mano sesers dukra.

– Jūsų kaimas – vaikų traukos centras?

– Matyt (juokiasi).

– Mes iš „Rinkos aikštės“, gal apie kaimą papasakosite?

– Geriau mano mama papasakos, tuojau ją pakviesiu!

Iš namų netrukus išeina Regina Mažulienė. „Kaip tik žinias žiūrėjau. Baltijos jūroje šiandien skendo mergina ir vyrukas. Tik merginą pavyko išgelbėti“, – su liūdesio gaida balse pasakoja ji. Pasirodo, kad moteris čia gyvenanti nuo pat gimimo – jau penkiasdešimt aštuonerius metus.

– Va taip ir nyksta ta mūsų Lietuva – savižudybės, skendimai, emigracija. Ar Devynduoniai per jūsų gyvenimo metus taip pat sumažėjo?

– Šiek tiek. Tačiau kur kas labiau akivaizdu tai, kad kaimas paseno. Labai daug vyresnio amžiaus žmonių.

Viena kita nauja, jauna šeima atsikelia. Pastaruoju metu net trys šeimos čia atsikėlė.

[quote author=“Gintautas“]Skauda širdį, kad Lietuva taip drastiškai tuštėja.[/quote]

– Ar bendruomenė kaime aktyvi?

– Na, tikrai stengiasi judėti. Atgaivino Jonines, kurios kadaise buvo tradicinė šventė, o po to ilgą laiką pamiršta. Bendruomenės centro pirmininkė yra Audronė Konderauskienė. Smagu, kad kaime atsiranda žmogus, norinti organizuoti, suburti kitus.

Mūsų kultūros namai buvo parduoti, bendruomenė nuomojasi patalpas. Devynduoniečiai tampa aktyvesni. Norime, kad nors šarvojimo salė būtų… Va ir su vaikais užsiėmimų buvo, vienas kitas varžybas padarė.

Aktyviausias kaimas tada, kai ką nors bėda užklumpa. Visas kaimas subėga tada.

– O kaip čia žiemą?

– Užpustyta (juokiasi).

Kasdien Devynduoniuose primelžiama… 1000 l

– O jūs, Regina, prie ūkio, auklytė, o gal darbą kaime turite?

– Pagal specialybe esu zootechnikė, jau dvidešimt metų dirbu „Pieno žvaigždžių“ supirkimo punkte. Čia, vietoje. Septynias dienas per savaitę (juokiasi).

– Kiek pieno superkat per dieną? Kiek pienininkų kaime yra?

– Daugiau nei toną kiekvieną dieną. Yra dešimt pieno statytojų, arba pardavėjų. Prieš dvidešimt metų buvo per šešiasdešimt statytojų, kiekviena močiutė laikė karvę ir pieną parduodavo.

– Ar švarų pieną neša?

– Dabar tai jau, nes iš pienelio pragyventi bando.

– O „Rinkos aikštę“, Regina, skaitote?

– Skaitau. Ir dar „Ūkininko patarėją“. Abu laikraščius perskaitau nuo pradžios iki galo.

– Turbūt nesitikėjote, kad „Diena kaime“ ir į jūsų kiemą užsuks?

– Tikrai ne. Niekada (juokiasi).

Dalydavo duoną skurdžiams

Vis dar neatlyžtu nuo Reginos. Paprašau aprodyti savo valdas. Prie mūsų prisijungia ir jos anūkės Gabrielė ir Saulė iš Panevėžio. Regina mane nusiveda prie medinės klėties. Moteris pasakoja, kad klėtis statyta 1928 m., tais pačiais metais gimė ir jos teta. Šioji pasakojo, kad antrojo pasaulinio karo metu čia slinko frontas, ir parodo mums, kur fronto kareiviai šūviais suvarpę klėties užpakalinę sieną.

– Gal teko girdėti, kodėl kaimas vadinamas būtent Devynduoniais? Tai – vienas keisčiausių kaimo pavadinimų visame rajone.

– Išties daug apie tai pasakojo ir mano mama, ir močiutė, ir teta. Kiek pamenu, pavadinimas kilęs iš to, kad čia gyvenę žmonės badmečiu priimdavo iš toliau atėjusius, skurdžiau gyvenančius, o šiems persižegnojus turtingesnieji duodavo duonos kepalą. Sakoma, kad jie kepdavę devynias duonas, kuras išdalydavę vargingiau gyvenantiesiems.

Šiose vietose apskritai labai derlingos žemės.

Dabar Devynduoniai toli nuo miško. O kadaise aplink tankūs pušynai augę, bet gaisras juos sunaikino. Net Krekenavos medinė bažnyčia, kuri buvusi anksčiau negu mūrinė, buvo statyta iš čia, pušynuose, buvusių medžių.

– Kiek dar metų gyvuos Devynduoniai?

– Nežinau. Gal kelis šimtus. Tik kas čia gyvens?

– Kinai gal?

– Nemanau (juokiasi).

Pasiilgsta bitučių ir uogyčių

Nors mums vaikštinėjant Reginos artimieji jau ir priruošė kavos, turėjome keliauti tolyn. Padėkojusios už svetingumą, už ilgą, nuoširdų pokalbį, mudvi traukėme tolyn. Apžiūrinėjome gandralizdžius, kurių kaime radome net tris. Giedrė stengėsi priversi gandrus gražiai papozuoti nuotraukai, kuria pasidalysime su savo skaitytojais. Pavyko.

Kiek tolėliau nuo Reginos namų esančioje kaimynystėje pastebėjome kieme vaikštinėjantį vyrą. Užsukome į kiemą. Jo veidą nutvieskė šypsena, viso pokalbio metu ir nedingusi. Vyriškis papasakoja čia lankantis savo ir žmonos giminaičius, mat su žmona jie buvo kaimynai.

– Jau tris dešimtis metų gyvenate Panevėžyje ir niekaip priprasti negalite. Kaip tai?

– Trūksta man ir uogelių, ir bitučių. Prie miesto niekaip nepriprantu. Čia – grynas oras.

– Kaip tas kaimas atrodė anuomet, kai dar lankėtės diskotekose, ir šiandien? Kaimas labai pasikeitė?

– Žiauriai. Likę beveik tik senyvi žmonės. Pažiūrėkite, kiek yra tuščių sodybų, ir kiek dar per artimiausius metus ištuštės. O grįžti niekas nebegrįžta.

– Kodėl?

– Čiagi darbo nėra. O kai tokie atlyginimai Lietuvoje, neprivažinės kiekvienas iš darbo mieste namo į kaimą. Jeigu pats gaučiau „užsienietišką“ atlyginimą, kad ir šimtą kilometrų važiuočiau iš darbo iki namų. Skauda širdį, kad Lietuva taip drastiškai tuštėja.

[quote author=“Regina“]Kaimas paseno.[/quote]

Iš grytelės išlenda Gintauto žmona. Iš pradžių pagalvoju, kad nori pasidomėti, kokios čia merginos jos vyrą apsupo… bet ji pasiūlo arbatos. Deja, ir vėl atsisakome – skubame namo, juk jau kone aštuonios vakaro. Jai uždarius namų duris, mūsų trijų dėmesį pritraukia už tvoros esanti ožka, šlamščianti vyruko vyšnias.

– Gintautai, Devynduoniai pirmą kartą paminėti 1593 metais. Tai – 423 metai. Kaip manote, ar kita tiek kaimas išgyvens.

– Labai to norėčiau, bet bijau, kad ne…

Devynduoniams – devyni

Sužinome, kad kadaise kaime buvusi ambulatorija, puikiai veikiantys kultūros namai, pradinė mokykla. Šiandien čia – tik viena parduotuvė. Jeigu skaičiuotume kaip tik tądien pravažiavusią parduotuvę ant ratų – lafkę – tada jau dvi.

Padėkojusios dar pasižvalgome po gyvenvietę, o po to traukiame link namų. „Nė nepastebėjau, kada lietus praėjo – toks lengvas ir šiltas“, – sakau Giedrei. „Bet tikrai!“ – man antrina ji.

Už tokią istorinę vertę, ko gero, jeigu ne patį unikaliausią, bet vieną tokių rajone pavadinimą, už šiltą priėmimą rašau devynis. Pašnekovams – dešimtukai, tačiau negaliu kaimo taip gerai įvertinti, kai ant kelio mačiau „šliaužiojant“ tiek daug jaunimo. Ypač – berniukų ir vaikinų… Yra svarbesnių ir prasmingesnių darbų, negu… šlifuoti gatves.

 Devynduoniai

Gyvenvietė Kėdainių rajono šiaurėje, 7 km į rytus nuo Gudžiūnų, prie Liaudės upės. Veda keliai į Surviliškį, Pociūnėlius, Gudžiūnus, Žibartonius. Devynduoniuose yra registruoti 175 gyventojai.

Devynduoniai minimi nuo 1593 m., tada čia buvo 8 valakai dirbamos žemės. Tarybiniais metais buvo Žemaitės kolūkio pagalbinė gyvenvietė.

Šiame kaime gimė ir buvo palaidotas žymus lituanistas, lietuvių literatūros istorikas, habilituotas daktaras Jurgis Lebedys.

[#gallery=361#]