Meskit kelią dėl takelio, jei jis vedą į Vainotiškius

Apšerkšniję mūsų žiemos – balta balta, kur dairais… O mes šį kartą dairomės į vakarus nuo Akademijos miestelio, į vieną didžiausių Kėdainių rajono gyvenviečių – Vainotiškius.

Yra sena kaip pasaulis patarlė – nemesk kelio dėl takelio. Nežinau kaip, bet savaime pavykdavo laikytis šios taisyklės, o šį kartą atsitiko kitaip. Žvarbią, tačiau, laimei, nevėjuotą popietę su fotografe Giedre leidomės į dar vieną kelionę. Aplenkdamos lengvuosius ir sunkiasvorius automobilius lėkėme keliu Kėdainiai–Šiauliai.

Ilgai svarstėme, kokį kaimelį pasirinkti šį kartą, naršėme internete, žiūrinėjome žemėlapius, diskutavome ir galiausiai priėmėme sprendimą, jog reikia vykti į Krakių seniūniją ir aplankyti Plinkaigalio ir Pašušvio gyventojus. Deja, taip jau atsitiko, kad pravažiavus Akademijos miestelį akys nukrypo į kairėje kelio pusėje išdygusį informacinį kelio ženklą, kuris nurodė, jog čia pat yra kita gyvenvietė – Vainotiškiai. Pralėkusios šį posūkį apsisukome tik prie įsukimo į Krakes. Taip ir išėjo, jog šį kartą lankomės visai ne planuotuose kaimuose. Tačiau neabejoju, jog kitą kartą tikrai vyksime į tuos kaimus, kuriuos šį kartą netikėtai aplenkėme.

Parkas, prilygstantis kurortui

Vos įvažiavus į gyvenvietę mus pasitiko skaisti iš po debesų išlindusi saulutė ir gatvėse mindžikuojantys žmonės. Iškart supratome, jog gyvybės šiame kaime netrūksta, o surasti pašnekovą nebus problema. Nusprendėme pirmiausia susipažinti su kaimo gatvėmis. Įsukus į Rožių gatvę mus nustebino tvarkingi ir prižiūrėti nuosavi ir daugiabučiai namai, kurių kiemuose puikuojasi tvarkingos vaikų žaidimų aikštelės. Pavažiavus kiek tolėliau išvydau pušis.

„Pušys… Man jos visada primena Juodkrantę arba Nidą“, – trumpam užsisvajojau, nes vaizdas mane tikrai sužavėjo. Kai privažiavome arčiau, tai, ką pamačiau, džiugino širdį: čia gražus ir išpuoselėtas pušynėlis, kuriame įrengti treniruokliai, o šalia tyvuliuoja nedidelis tvenkinys.

Namas lyg iš pasakos

Ilgai delsti ir mėgautis sukurtu vaizdu mindžikuojant ant sniego – ne itin didelis malonumas, nes šąla tiek rankos, tiek kojos. Sėdame į automobilį ir judame toliau.

Vienoje iš gyvenvietės gatvelių pastebėjome penktu numeriu pažymėtą didelį ir labai neįprastą namą, kuris labiau priminė pasakų namelį. 

Nežinau, ar pavyktų tiksliai apibūdinti, kaip jis atrodo, todėl skaitytojams pateikiame nuotrauką, kuri ir perteiks visą šio namo grožį bei originalumą.

Kelias minutes padvejojusios galiausiai nusprendėme pasibelsti į šio pasakiško namo duris, kurias pravėrė maloni šių namų šeimininkė Danutė ir smalsiu žvilgsniu į mus žvelgianti jos anūkė Elena.

Prisistatėme, iš kur atvykome, ir buvome maloniai priimtos į šiltus ir jaukius namus, tačiau paprašius papasakoti apie gyvenimą kaime ir tokį neįprastą namą, Danutė pasiūlė sulaukti vyro, kuris į tikrai turės, ką pasakyti. Ir Sigitas neabejotinai turėjo.

Pirmas ir pats svarbiausias, klausimas, kuris rūpėjo, – kodėl jų namas toks keistas? „Nieko čia keisto“, – šypsodamasis atsakė Sigitas ir plačiau papasakojo, kaip kilo sumanymas namą paversti tokiu akiai neįprastu, tačiau maloniu reginiu.

„Visi sako, jog jis primena namelį lyg iš pasakos, tačiau iš tiesų tai paprastas mūrinis namas apšiltintas poliuretano puta, vėliau namą nudažėme. Taip ir pasiliko visi šie nelygumai. Galutinis rezultatas mūsų nenuvylė, todėl ir palikome tokį. O dabar namas lyg termosas, – juokauja Sigitas. – Drėgmės visai nėra, tačiau pasidarė labai sausa namie. Todėl dabar reikia įrenginėti vėdinimo sistemą, tačiau tuo, ką turime, džiaugiamės.“

Dėl žemių „besimušantys“ ūkininkai

Jau daugiau nei tris dešimtmečius Vainotiškiuose gyvenantys Sigitas ir Danutė džiaugiasi, kad ramiam ir patogiam gyvenimui pasirinko būtent šią gyvenvietę. Vyras čia ir namą pats pastatė, ėmėsi žemės ūkio, o vėliau ir Vainotiškių bendruomenės asociaciją padėjo įkurti. Na, o šiandien džiaugiasi būdamas jos nariu ir rėmėju.

Daugiau pasidomėjus apie vietinius ūkininkus, paaiškėjo, kad jų šioje gyvenvietėje nėra daug, tačiau dėl žemės neretai pasipeša, nes jos tikrai trūksta.

„Žemė visame rajone yra derlinga, o plėstis nori visi, todėl kartais tenka ir pasimušti. Ūkininkai žemių turi ir čia, ir aplinkiniuose kaimuose, tačiau kiekvienam norisi jos turėti kuo arčiau“, – pasakoja Sigitas.

Pats ne vieną dešimtį metų augalininkyste užsiimantis vyras viliasi, jog ateityje visą jo ūkį perims dukra. „Mes senstame, o kažkam viską palikti juk reikės. Mūsų dukra domisi kaimu, todėl smagu, kai vienus ar kitus darbus jau dabar padeda nudirbti. Šiuo metu ji rūpinasi dokumentų tvarkymu, tačiau tikimės, jog ateityje kartu su vyru pasirūpins ir viskuo kitu“, – teigia Sigitas su žmona Danute.

Idėjos liejasi per kraštus

„Kažkada skaičiau, jog skaičius penki simbolizuoja pokyčius, smalsumą, polinkį tyrinėti, kartais įvairias permainas. Atkreipkite dėmesį, jog mes gyvename 5-uoju numeriu pažymėtame name. Gal visai neatsitiktinai? Tik šis skaičius labiau tinka mano vyrui, nes jo galvoje nuolat sukasi pačios įvairiausios mintys, idėjos ir noras jas įgyvendinti. Jis visada kažką kuria, kažką meistrauja“, – su šypsena pasakoja Sigito žmona Danutė.

O meistrauti vyras tikrai mėgsta ir ne bet ką, o praktiškus, bučiai ir darbui pritaikytus dalykus. Bene labiausiai šių namų šeimininkas džiaugiasi, jog po kelių bandymų jam pavyko pagaminti dujų generacijos katilą, kurio dėka šiluma žiemą beveik nieko nekainuoja. Šiandien šeima namus kūrena grūdų išvalomis.

„Gal esame kiek paplaukę, tačiau daug ką pasidarome patys, o ne perkame. Pats grūdų džiovyklą esu padaręs, padargus nupirktus tobulinu, va, ir katilą pats sumeistravau“, – pasakoja Sigitas.

Puikus statybininkas, ūkininkas, vyras, tėvas ir senelis pasirodė mums Sigitas. Svarstau, jog tokiam žmogui belieka palinkėti sveikatos ir likusių idėjų įgyvendinimo.

Didžiausia bendruomenė Dotnuvos seniūnijoje

Vainotiškiai – viena didžiausių Kėdainių rajono gyvenviečių, garsėjanti gausiu gyventojų skaičiumi, kuris nusileidžia tik patiems Kėdainiams, mažajai Lietuvos kultūros sostinei – Josvainiams ir Vilainiams. Šiuo metu kaime gyvena daugiau nei tūkstantis žmonių. Taigi, visai nenuostabu, jog 2008-aisiais buvo sukurta didžiausia Dotnuvos seniūnijos kaimo bendruomenė, kuri vienija beveik pusantro šimto narių.

Asociacija „Vainotiškių bendruomenė“ buvo sukurta vieningai siekiant svarbiausio tikslo – gerinti gyvenimo kokybę kaime. Šiandien bendruomenė rūpinasi žmonių socialine ir dvasine gerove, rengia šventes, įvairius užsiėmimus, paskaitas, o savo darbais džiugina kitus ir džiaugiasi patys. O kad bendruomenei rūpi šio kaimo ateitis, pastebi ir patys kaimo gyventojai.

Ant užšalusio tvenkinio sutikta Vyta su vyru ir anūku pasidžiaugė, jog šiame kaime ir gimė, ir augo, todėl viskas čia sava: vanduo, varlės, ledas ir medžiai.

„Labai smagu ir gera čia gyventi. O tą malonumą kuria Vainotiškiuose gyvenantys geri žmonės bei jauki aplinka. Čia viskas įaugę į kraują, todėl sunku būtų iškeisti šį kaimą į kitą gyvenamąją vietą. Nors džiaugiuosi, kad gyvenu čia, vis dėlto, kad mano vaikai ir anūkai čia gyventų aš nesutinku. Esu įsitikinusi, jog čia jiems nebūtų ką veikti. Jaunimo kaime yra, tačiau užimtumo jiems trūksta. Jauni žmonės turi kurti savo ateitį, dabar žmonės nelinkę dalintis, reikia viską savo jėgom daryti, o kaime tai padaryti sunku. Man užtenka pasidžiaugti, kad anūkas per kiekvienas šventes atvažiuoja močiutės aplankyti“, – sako Vyta ir šiltu žvilgsniu žvilgtelti į anūką Dominyką, kuris naujomis pačiūžomis džiaugiasi vos trečia diena.

Nuomonę apie gyvenimą Vainotiškių kaime norėjome išgirsti ir iš jauno žmogaus lūpų, tad visai atsitiktinai sutikome keliu palengva žingsniuojantį Otaną ir jį lydinčią juodą gražuolę labradoro veislės kalytę Belą.

„Man labai patinka čia gyventi… Pirmiausia todėl, kad čia ramu, automobilių nedaug, nepalyginsi su šurmuliu mieste. Be to, mokykla čia pat, draugų pakanka, veiklos taip pat netrūksta. Žiemą dažniausiai buriamės ant ledo pačiuožinėti, vasarą – pasimaudyti ir pažvejoti“, – patirtimi dalijosi jaunuolis.

O kad jau prakalbome apie žvejybą… Vos nepamiršau!

Kibkit, žuvelės, kibkit

Išvykusios iš Sigito ir Danutės namų, grįžome į gyvenvietės pradžią pasigrožėti užšalusio tvenkinio vaizdu ir kaimo panorama. Kolegė primygtinai reikalavo, kad lipčiau ant ledo ir vaizduočiau Povilą Vanagą ar Margaritą Drobiazko. Nors aš nei vieno, nei kito pavaizduotinegaliu, o dar ir ant užšalusio tvenkinio lipti bijau, sukaupusi visas jėgas žengiau žingsnį. Ir man patiko! Čiužinėjau, gulbę vaidinau, su sniegu žaidžiau ir Giedrei pozavau, kol į kadrą neįlindo skersai tvenkinį einantis Vainotiškių kaimo gyventojas Kęstas. Pasileidome jo link.

Kęstutis ne šiaip per tvenkinį ėjo, o priekyje savęs kastuvą stūmė ir sparčiai žingsniavo kito kranto link.

– O kam čia tą takiuką kasate?

– Tam, kad greičiau ir patogiau šią kaimo pusę pasiektume.

– Pats vaikščiosite šituo keliuku?

– Taip taip. Pats gyvenu kitam kaimo gale, todėl kai reikia pasiekti šitą pusę, reikia mažiau eiti.

– O kaip jūsų kaimas gyvena, Kęstai?

– Nu kaip? Paprastai.

– Ar pats ilgai čia gyvenat?

– Nuo gimimo. Vietinis esu.

– Kęstai, o ar daug čia žuvies galima pagauti?

– Žuvies čia yra. Ir pats esu žvejys mėgėjas. Mėgstu ir žiemą, ir vasarą pažvejoti.

– O koks didžiausias laimikis buvo?

– Didžiausią lydeką esu pagavęs 6,5 kg. Tai buvo 1995 m. spalio 28 dieną.

– Puikiai datą atsimenate.

– Kur neatsiminsi tokio egzemplioriaus.

– Kokios dar žuvies galima pagauti?

– Lynų, ir ešerių papuola, todėl ir žvejų netrūksta.

Štai taip trumpai ir aiškiai pasikalbėjome su netikėtai užkluptu Kęstu. Palinkėjusios geros dienos, nesušalti ir daugiau žuvies pagauti, atsisveikinome.

Vainotiškiams – 9

Po bet kurio apsilankymo viename ar kitame kaime visada tenka įvertinti tai, ką pamatei ar išgirdai. Taigi nesuklysiu sakydama, jog šis kaimas mums patiko dėl daugelio priežasčių: čia daug gyvybės, daug gražių vaizdų, tvarkingos aplinkos, aktyvios bendruomenės ir labai šiltų žmonių.

Tačiau pagyros ir nuolatinis tapšnojimas per petį už nuveiktus darbus neretai paskatina užmigti ant laurų, todėl Vainotiškiams parašysiu devynetą ir paraginsiu visus šio kaimo gyventojus išlikti tokiais aktyviais, bendraujančiais ir šiltais žmonėmis.

…Bet senelė užusnūdo ir jos pasaka baigta.