Pašušvys ir Plinkaigalis mena legendomis apipintą praeities istoriją

„Pagaliau į žadėtąjį Pašušvį ir Plinkaigalį“ – tokia pirma mintis šovė į galvą, kai įsėdau į automobilį. Pripažinsiu, nieko įspūdingo nesitikėjau iš šių gyvenviečių… Maniau, kad tai bus dar viena įdomi diena kaime ir puikiai praleistas laikas. Tačiau tai, ką sužinojau, privertė giliai susimąstyti.

Svarstau, kiek Kėdainių rajono gyventojų galėtų papasakoti apie savo miesto, miestelio ar paties mažiausio kaimelio istoriją, čia gyvenusius garsius maršalus, bajorus, muziejininkus, galų gale – rašytojus, mokytojus? Esu įsitikinusi, jog tikrai nedaugelis.

Plinkaigalis ir Pašušvys – tai tikras Kėdainių rajono pasididžiavimas istorine ir archeologine prasme. Tai vietovės, kuriose atlikti archeologiniai tyrimai yra reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Ar žinojote, kad, pavyzdžiui, Plinkaigalis yra vienas labiausiai vertinamų objektų Lietuvoje ir patenka į trejetuką?

Geriausias draugas – paštininkas

Už nugaros trumpam palikusios Plinkaigalio gyvenvietę važiuojame keliu, kuris iš pažiūros veda į niekur, geriausiu atveju – į mišką. Tačiau pravažiavus tiltą, kuris kerta Šušvę, išvydau sunkiai į kalną dviratį stumiantį vyrą, o priešais jį – Pašušvio kaimelį.

Įsukusios į pirmąją pasitaikiusią gatvelę, sutikome žmogų, kuris bene geriausiai pažįsta visus kaimo gyventojus, tai – paštininkė Ramutė.

Beveik dešimt metų paštininke dirbanti moteris pati gyvena Plinkaigalyje, tačiau Pašušvio gyventojus pažįsta lyg visą gyvenimą būtų nugyvenusi čia. Ramutės teigimu, Pašušvio gyvenvietėje belikę senyvo amžiaus žmonės ir tik vienas kitas jaunesnis.

„Kaime gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių nei jaunimo, todėl pastebiu, kad jie yra kiek atlaidesni bei nuoširdesni. Tačiau, kad kaimas kažkuo išsiskiria iš kitų, negalėčiau sakyti, – tikina moteris. – Deja, Pašušvyje gausu trobų, kurios liko visiškai apleistos.“

Labai įdomu, ar dirbant paštininko darbą, neatsitinka taip, kad pusnyje užklimpsti, ar kokio šuns būni aplotas, kaimo gyventojų apšauktas… Tačiau Ramutę myli ne tik kaimo žmonės, bet ir jų augintiniai.

„Per dešimt darbo metų nė vieno kiemo šuo dar nėra manęs užpuolęs. Galbūt dažniau pasitaiko, kai netyčia pusnyje užklimpsti su mašina. Štai, kad ir šiemet: važiuojame su vyru nuo Pajieslio per Šulaičius, o aš jam ir sakau, kad geriau ten nevažiuoti, nes tik bėdos turėsime. Ir ką jūs manot? Užklimpom.“

Pasidarė smalsu, kas padėjo iš pusnies išsikapanoti, gal vietiniai gyventojai į pagalbą atskubėjo… „Baikit… Kam tuos žmones vargint. Vyrui pačiam liepiau sniegą iš po ratų kasti, kad pats neklausė“, – juokiasi moteris.

Taigi, gerieji žmonės, atleiskite, jei jūsų linksma ir maloni paštininkė Ramutė ims ir neatvyks kurį rytą. Žinokite, kad keliai sunkiai išvažiuojami.
„Seneliai visada sako: nei tu, Ramute, klampok, nei tu vark, jei neišvažiuoji, tai ir nereik. Tačiau tokie atvejai pasitaiko itin retai, nes jei jau vieną dieną prisnigo ir nenuvalė, tai kitą dieną tikrai keliai būna išvažiuojami. Tačiau net jei ir savaitę keliai būtų užpustyti, žmonės čia per daug geri, nepyktų…“ – šypsosi moteris.

Daugiau keturkojų nei žmonių

Dar kiek pasisukinėjusios po kaimelio gatveles dairėmės, ką pašnekinti, tačiau kaime sutikome daugiau šunų ir kačių nei pačių gyventojų… Nusprendėme pasibelsti į namo, kurio kieme visai prieš akimirką vaikštinėjo vyrukas, duris.

Įsukome į kiemą, o čia mus pasitiko ne žmogus, o nenusakomo meilumo šunytis išraiškingomis mėlynomis akimis. Nespėjau nė iš automobilio išlipti, o jis jau prie kojų sukinėjosi, į automobilį veržėsi, laižė rankas ir glaudėsi taip, lyg būtų seniai ištroškęs žmogiško švelnumo ir dėmesio.

Šunelio lydimos nužingsniavome prie durų, beldėm beldėm, tačiau sutiktos nebuvom… Kas žino, gal žmonės kalbėtis nenori, gal pašalinių baidosi, o gal tiesiog stengiasi būti atsargūs ir nepriimti tų, kurių nepažįsta.

Netikėti atrasti objektai

Jau ketinome atsisveikinti su Pašušviu, tačiau visai netikėtai toli toli nuo kelio išvydome tarsi iš niekur išdygusią statulą. Klampojome per sniegą, per kažkieno laukus žvilgtelti, kas ten. O tai – šv. Antano statula, kurią pastatė dvarininkas Antanas Zaborskis. Dar išvydome ir senovinį svirną, kuris šiandien liko apleistas, taip pat kumetyną ir ratinę. Supratau, jog kaimas mena gilią ir prasmingą praeities istoriją, tačiau tai būtų išlikę paslaptyje, jei Plinkaigalyje nebūtume pasikalbėjusios su Jūrate, kuri savo ir aplinkinių kaimų istoriją žino kur kas geriau nei mes patys. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau…

Mes jau Plinkaigalyje!

Čia ilgai sukti ratų nereikėjo. Įvažiavusios į Piliakalnio gatvę išvydome ant kalno įsikūrusią gražią sodybą, apsuptą laukų ir klonių. Nieko nelaukdamos pasibeldėme į duris, o mus pasitiko šios sodybos savininkė Jūratė.

„Gyvename labai gražioje gamtoje, pro langus matome nuostabų vaizdą ir tuo džiaugiamės jau penkerius metus. Anksčiau taip pat gyvenome Plinkaigalyje, tik kitame namie. Deja, ten pro langus matydavome kaimyno tvartą, tvorą ir tik nedidelį lopinėlį gamtos. Jei jau gyveni kaime, tenka susidurti ir su tam tikrais nepatogumais: miestas toli, ligoninė toli, visi reikalai tvarkomi taip pat gana toli, mokykla irgi ne čia pat. Tačiau jei jau pasirinkai gyventi kaime, reikia iš to išspausti visa, kas geriausia. Taigi su vyru nusprendėme visai šalia piliakalnio pastatyti namą, kad būtume atokiau nuo visų ir galėtume džiaugtis vaizdu ir gamta“, – pasakoja moteris.

Į miestą keltis Jūratės ir Eriko Augustinavičių šeima nenorėjo… Vyras – ūkininkas, bitininkas, o ir patys kilę iš kaimiškų vietovių, darbai taip pat neatsiejami nuo kaimo, taigi pusę amžiaus nugyvenus kaime kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir keltis į miestą būtų per daug skausminga ir sunku.

Įkūrė kaimą turizmą ir bityną

Augustinavičių šeima, apsigyvenusi Plinkaigalyje, nusprendė užsiimti kaimo turizmu, kuriuo verčiasi jau bene keturiolika metų.

„Tuo metu ši veikla nebuvo taip populiariai išplėtota Lietuvoje, kaip šiandien, tada buvo pati šio verslo pradžia. Mintis imtis šios veiklos kilo, kai pastatas, kuriame dabar įkūrėme kaimo turizmo sodybą, buvo pradėtas niokoti. Anksčiau jis priklausė buvusiam Krakių klebonui ir praktiškai buvo nenaudojamas, o vieta tiesiog užburianti. Sumąstėme jį nusipirkti“, – pasakoja Jūratė.

Klientų verslininkai sulaukia pakankamai, tačiau didesnis susidomėjimas yra vasarą, kai oras atšyla ir žmonės turi laisvo laiko papramogauti ar tiesiog atsipūsti nuo kasdienių rūpesčių.

„Nors gyvename itin patogioje geografinėje vietoje – vidurio Lietuvoje – deja, konkurencijos neišvengiame, todėl plėtoti kaimo turizmą darosi sunku, o ir pelnas nebe toks džiuginantis, todėl Pašušvio dvaro teritorijoje įkūrėme bityną“, – teigia moteris.

Šeima puoselėja gilias bitininkystės tradicijas. Čia lankytojai gali susipažinti su bitininkystės tradicijomis, įsigyti šviežio medaus, vaško, bičių duonelės, natūralaus vaško žvakių bei padegustuoti pagal senąsias tradicijas gaminamo mūsų protėvių gėrimo – midaus. 

Kaimai, menantys užmirštą istoriją

Jūratė – tikra istorijos žinovė, tačiau pasakodama apie Plinkaigalį, pirmiausia akcentuoja gamtą: čia teka Šušvė, stūkso piliakalnis, šalia jo labai gerai žinomas kapinynas, kuriame pirmieji palaidojimai yra akmens amžiaus.

Tačiau pradėkime nuo pradžių… XIX a. Pašušvio dvaras ant Šušvės kranto priklausė Juzefo Pilsudskio, Lenkijos maršalo, senelei Teodorai Butlerytei-Pilsudskai. Vėliau, XIX a. pab.–XX a. pr., dvarą valdė turtingas dvarininkas Antanas Zaborskis, kuris buvo tikras meno žinovas, kolekcionierius išplėtęs dvarą ir pasodinęs iki šių dienų išlikusį parką.

„Jis ir vykdė mėgėjiškus archeologinius kasinėjimus Plingailayje ir Pašušvyje esančiuose kapinynuose. Antanas Zaborskis kolekcionavo iškasenas ir jas aprašinėjo. Tuo metu dvarininkas susirašinėjo su vienu garsiausiu Varšuvos archeologu ir jam siųsdavo laiškus, kuriuose piešdavo ir aprašydavo savo radinius. Na, o šiuo metu daug A. Zaborskio radinių iš aplinkinių kapinynų yra Varšuvos archeologijos muziejuje, o kai kurie eksponatai – Nacionaliniame ir Dailės muziejuje. A. Zaborskis ir archeologas iš Lenkijos niekada nebuvo susitikę, tačiau istorija byloja, jog to labai norėjo“, – pasakoja Jūratė.

Moters teigimu, šis dvarininkas buvo įdomus tuo, kad buvo pasiturintis ūkininkas. Jis pasodino parką, pastatė jame neogotikinius vartus, iškasė kūdras, įrengė pasivaikščiojimo alėjas su žibintais, taip pat įkūrė muziejų, kur eksponavo ir laikė surinktus radinius, taikomojo meno kūrinius.

Laimei, šiandien galime džiaugtis tik išlikusiais keliais pastatais bei šimtamečiu ošiančiu parku, kuriame glaudžiasi paties A. Zaborskio palaikai, nes pats dvaras iki šių dienų neišliko.

Mitai ir legendos

„Labai seniai buvo kalbama, kad Pašušvyje gyveno paties maršalo J. Pilsudskio senelė, ėmiau tuo domėtis, net lenkiškai skaityti pradėjau apie ją, tačiau man, besidominčiai istorija, vis rodydavosi tam tikri neatitikimai, kol galiausiai iš vieno žmogaus sužinojau, kad tai visiškai ne tas dvaras. Ji gyveno dvare prie Pajieslio…“ – sako Jūratė.

O dabar trumpam prisiminkime minėtąją statulą, kurią matėme Pašušvyje. Yra legenda, kuri pasakoja, kodėl buvo pastatyta ši šv. Antano statula.

„Tada, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas iš Rusijos prisigrobęs turtų bėgo į Prancūziją, buvo apsistoję tame Pašušvio dvare. Jis su visa palyda buvo nakčiai apgyvendintas daržinėje, vėliau užrakintas ir sudegintas. O visi turtai pasiliko dvaro savininkui, už kuriuos jis pasistatė tą dvarą, kitus pastatus ir įveisę sodą. Tam, kad šiek tiek atpirktų savo kaltę, pastatė šv. Antano statulą, kuri atsisukusi į buvusį svirną, kad saugotų tai, ką sukūrė dvarininkas. Tačiau tai tik legenda…“ – pasakoja Jūratė.

Plinkaigaliui ir Pašušviui – 9

Žinoma, jog dvaras buvo medinis, bet kaip tiksliai atrodė prieš pusantro šimto metų, galime tik įsivaizduoti. Tačiau svirnas, kumetynas, ratinė, vandens malūnas, kapinynai ir Plinkaigalio piliakalnis dar ilgai primins šio krašto praeities istoriją…

Žinoti ir perduoti savo krašto istoriją kitiems turėtų būti kiekvieno iš mūsų pareiga. Apmaudu, jog ne kiekvienas žinome ir galime papasakoti tiek daug įdomių mitų, legendų ir tikrų faktų apie kraštą, iš kurio esame kilę ar kuriame gyvename.

Už Plinkaigalio ir Pašušvio praeities istoriją šioms gyvenvietėms rašau devynetą, paskatindama kiekvieną šių kaimų gyventoją žinoti bent apie čia gyvenusius žmones.