Meironiškiai: sodybų tuštėjimo meto čia dar neregėti (smagus video reportažas)

Šią „dieną kaime“ pasakoti jums pradėsiu nuo priešistrorės. Gegužės mėnesį lankiausi Meironiškiuose (Krakių sen.), kur vyko Tarptautinės šeimos dienos šventė. Kuomet šventės metu šnekučiavausi su šio kaimo gyventojais, sulaukiau pastabos: „Kodėl neatvykstate į Meironiškius? Juk mūsų kaimas – toks didelis, toks spalvingas ir gražus, o jį vis aplenkiate“. Ir tikrai, pagalvojau, kodėl mums artimiausiu metu ten neapsilankius. Pažadėjau, kad kaip tik galėdami greičiau atvyksime ir pas juos.

Gaisre daugiau žiūrovų nei teatre

Ką gi, pažadą išpildyti susizgribau šią savaitę. Į Meironiškius su fotografe Giedrute išsiruošėme šios savaitės trečiadienį. Ketinome išvykti dar prieš tai, kai redakcijoje nosis ims riesti gardžių kolegų pietų aromatai. Vis tik, dirbant redakcijoje darbo planus dažniausiai tenka koreguoti. Jau susipakavome iškeliauti, patraukėme Meironiškių link ir… sulaukėme skambučio, kad Vilainiuose dega didelis, laimei, negyvenamas pastatas. Nuskubėjome ten – juk mūsų darbas ir yra informuoti visuomenę apie visus įvykius mieste. Net jei tie įvykiai ir kelia šiurpą.

Iš toli į dangų kilo juodų dūmų kamuoliai, o kai atvykome, ugnies liežuviai jau buvo apėmę didžiąją dalį apleistų fermų.

Tačiau ne kaip fejerverkai pokšintis degantis šiferis ir ne ta baisi, sunkiai sutramdoma liepsna mane sukrėtė labiausiai. Tą minutę, stovėdama penkiasdešimties metrų atstumu nuo degančio pastato ir žiūrėdama, kaip ugnis nesugrįžtamai jį naikina, atsiminiau posakį, kad vagis bent jau sienas palieka, o štai ugnis pasiglemžia visą turtą ir sienas. Kraupoka. Visgi, ir ne tai mane sukrėtė labiausiai… Tądien aš tiesiog pasibaisėjau žmonėmis. Mūsų mieste ir rajone vyksta tiek daug nemokamų renginių – parodų, koncertų, knygų pristatymų, susitikimų su žymiais šalies žmonėmis, bet didžiajai daliai visuomenės vis tik įdomiau sėdėti ir spoksoti į degantį pastatą. Per dvidešimt minučių susibūrė kone penkios dešimtys žiūrovų. Tai ką, dvidešimt pirmajame amžiuje išgyventi užtenka duonos ir žaidimų? Regis, kad prieš du dešimtmečius žmonės jautė didesnį poreikį kultūriniams renginiams ir savęs tobulinimui.

Kaimas stebina: yra ir pieno supirkimo punktas ir mokyklėlė

Po pusvalandžio jau sėdėjome automobilyje ir skuodėme Krakių link. „Na va, pagaliau iškeliaujame į kaimą“, – atsiduso Giedrė. Mus ir mūsų kelionės tikslą skyrė dvi dešimtys kilometrų. Meironiškiai nuo Krakių nutolę 2,5 km į pietų pusę.

Be Krakių kultūros centro Meironiškio skyriaus pastato, esančio pačioje kaimo širdyje, čia dar yra pernai naujai įrengta sporto aikštelė bei Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos Meironiškių skyrius. Mokslus gimtajame kaime praėjusiais metais krimto 9 pradinukai ir 12 vaikučių, besimokiusių mišrioje priešmokyklinėje grupėje. Manoma, kad panašus skaičius moksleivių į mokyklėlės suolus sugrįš ir rugsėjį.

Dar Meironiškiuose, kaip reta šiais laikais, yra ir pieno supirkimo punktas, kuriame daugiau kaip dešimt statytojų parduoda pieną Rokiškio pieninės Ukmergės filialui. Pieno supirkimo punktai, kurie prieš tris dešimtis metų buvo kasdienybės dalis, dabar kaimuose yra retenybė.

Akį pirmiausia patraukia prižiūrėta kaimo aplinka – nušienauta visur – ir pakelės, ir sodybų aplinka.

Kaime – dar ir darželis, ir dvi parduotuvės.

Krepšinio aikštelė – didžiausia pramoga vasarą

Pradėjome pažintį su Meironiškiais. Ramiai sukdamos ratus po gyvenvietę, stebėjome čia zujančius žmones, daržuose plušančias moteris, nerūpestingai žaidžiančius vaikus. Krepšinio aikštelėje sutikome Daivutę ir Deividą, kurie draugiškai dalindamiesi kamuoliu aiškinosi, kuris jų taiklesnis.

„Pas mane trys, pas tave – penki“, – tarstelėjo berniukas, kai prie jų priėjome.

– Ar dažnai čia leidžiate laiką? – paklausiau.

– Vasarą tai kiekvieną dieną, – patikino Devidas.

– O kuriam sekasi geriau? Tau ar Daivai? – paklausiau aš. Vardus sužinojau prieš tris minutes, kai kartu su jais sužaidžiau vieną partiją.

– Turbūt, kad jai…– atsiduso vaikis.

Meironiškiuose gyvena pusė giminaičių

Palikome vaikus ramiai žaisti krepšinį. Juk tai – mūsų nacionalinis sportas, mūsų antroji religija!… 

Jau netrukus ties Senąja gatve – seniausia gatvele visuose Meironiškiuose, vos ne kaktomuša susidūrėme su dviratininke, kuomet Giedrė fotografavo dailučius, senučius kaimo raudonų plytų namelius, o aš dairiausi aplink. „Bet kuriame kaime, net ir pačiame mažiausiame, vasarą yra beprotiškai gražu“, – pagalvojau, o dviratininkė buvo čia pat. Paprašyta sustoti, sustojo.

– Kur keliauji?

– Aš pas močiutę buvau. Ji kaimo gale gyvena, – atsakė man keturiolikmetė meironiškietė Miglė.

– O ar daug tavo giminių šiame kaime gyvena?

– Labai. Kokios keturios šeimos.

Miglė prasitarė labai nelaukianti tos dienos, kai jai teks palikti gimtąjį kaimą. „O juk ta diena ateis, – liūdnai pasižiūri. – Nenoriu palikti gimtųjų namų, gimtojo kaimo, čia juk – taip gera.“

Viską girdi, viską mato. Kas? Kaimynas!

Prisiminiau, kad kone labiausiai mane tąsyk, per šeimos šventę į Meironiškius kvietė Genovaitė Kriaučiūnienė, 2012 „Metų tradicijų puoselėtojos“ nominantė. Apsižvalgiusios aplink, nusprendėme pas ją ir užsukti.

Gerai tame kaime – jei nežinai, kas kur gyvena, pirmasis sustabdytas žmogus tai pasakys – juk kaimuose – kaimynų žemėje – vienas apie kitą žino viską.

Netikėti ir nelaukti svečiai Algimantą ir Genovaitę Kriaučiūnus pradžiugina. Jiedu tuoj pakviečia mus su Giedre įsitaisyti lauko pavėsinėje ir pasivaišinti kava.

Kol šeimininkė verda kavą, šnekučiuojamės su Algimantu.

– Koks jūsų kiemas gražus, prižiūrėtas. Ar jūs čia žolę šienaujat ir tvarką prižiūrit?

– Kartais tenka… (juokiasi)

– Ar nepabosta?

– O ką daryti?

– Galima bet kada išvažiuoti gyventi miestą.

– Vaje. Ką ten tarp tų keturių sienų?… (susimąsto)

– Kiek laiko gyvenate čia?

– Žinokite, labai daug metų… Nuo 1986-ųjų.

– Ar labai jūsų gatvelė pasikeitė nuo tos dienos, kai čia įsikėlėte?

– Labai! Čia nieko nebuvo. Kemsynai tik, krūmai ir balos. Visas šitas kraštas iš nieko pasistatė. Prasidėjo gyvenimas, kaimas buvo apstatytas alytnamiais.

– Dainuojate gal Algimantai, muzikuojate, vaidinate?

– Dešimtį metų grojau armonika Krakių kapeloj, dabar muzikuojame su vietiniais žmonėmis.

– Dažnai šitoje pavėsinėje užgrojat?

– Nelabai… Išgirdę muziką, tuoj čia sueina kaimo žmonės.

– Ar girdi jus, esančius kaimo gale?

– Dar ir kaip. Visi čia viską girdi ir žino (juokiasi).

– Ar mums armonika pagrosite? Mes jau metus laiko po kaimus važinėjam, ir dar niekas negrojo.

– Ne… Aš kuklus žmogus.

– O mes žmonės įkyrūs, spaudos atstovai. Juk būsime prie jūsų namų durų tol, kol nepagrosite.

– Be reikalo pasisakiau, kad groti moku (juokiasi balsu). Nieko neišdegs. Jūs – įkyrios, aš – labai kantrus.

[quote author=“Justina Šveikytė“]Kaime, kuriame gyvena maždaug 280 žmonių, tarp jų – bent penkios dešimtys jaunosios kartos atstovų, vasaros atostogų metu traukos centru tampa naujutėlė sporto aikštelė.[/quote]

Viskas dėl bendruomenės

Mums besišnekučiuojant, Genovaitė pardunda su padėklu. Ant jo – kava, arbata, puodeliai, karštas vanduo ir saldumynai. Moteris aštuonerius metus vadovavo bendruomenės centrui, šešiolika – Krakių kultūros centro Meironiškių skyriui. Pokalbio metu Genovaitė prasitaria įgijusi ekonomisto-organizatoriaus specialybę.

– Tai jūs labiau ekonomistė ar organizatorė?

– Kai dirbau, ko gero, labiau ekonomistė buvau… Bet ir organizatorė (šypteli). Labiausiai iš visų bendruomenės renginių man patikdavo Advento popietės. Labai daug širdies įdėdavau, kiekvienąsyk galvodavom ką nors naujo – kiti kolektyvai, giesmės. Gražūs metai čia prabėgo. Tik kad labai greitai…

– Išeinate į užtarnautą poilsį, dabar kaimo kultūrinės veiklos imsis kiti žmonės. Ar neliūdna?

– Bendruomenei reikia keisti veiklos kryptį. Mes labiau burdavomės su bendraamžiais. Manau, kad renginiai turi būti orientuoti į jaunimą, todėl tuo užsiimti turėtų jaunesni žmonės.

– Tiek metų praleidote dėl to, kad Meironiškių žmonės turėtų, ką veikti. Ar Algimantas nepriekaištaudavo, kad jam laiko kiek per maža?

– Visko buvo. Iš namų ir maistą, ir gėles į renginius nešdavome su draugėmis. O vyrą patį aš įdarbindavau. Sakydavo kartais netekęs kantrybės: „Nu tu ir damušei mane…“

Išlydėtuvės – su armonikos akordais

Išgėrėme kavą. Gaila, kad laikraščio plotas ribotas, negaliu parašyti visko, apie ką taip įdomiai kalbėjome su Algimantu ir Genovaite. Susiruošėme namo.

– Algimantai, pagrokite mums armonika…

– … Nu jūs ir įkyrios! – suraukė kaktą Algimantas, bet atsinešė armoniką ir užgrojo.

Buvo labai gražu.

Judėdamos namų link vis dar dalijomės įspūdžiais. Jaunimo kaime iki devyniolikos metų – kone penkiasdešimt. Kol kaime yra jaunimo, kaimas – gyvas. Meironiškiai – puikus, gražus, prižiūrėtas, gėlėmis apsodintas, nušienautas ir, ko gero, į kultūrinius renginius vien šio kaimo žmonių renkasi daugiau, negu į gaisrą Vilainiuose. Dešimtukas jums, meironiškiečiai!