Šventoniškis gyvas tik žmonių širdyse

Darbo diena stulbinamai greitai lekia į pabaigą, tad šį kartą norisi bakstelėti pirštu į žemėlapį ir be ilgų svarstymų leistis į dar vieną išvyką.

„Kur važiuoti?“ – klausiu kolegų. „Į Meironiškius“, – tarsteli Justina. „Per toli. Per mažai laiko“, – atsakau. „Į Šventoniškį“, – siūlo. „Tinka“, – atsakau. Čiumpu telefoną, rašiklį, užrašų knygelę ir skubu į automobilį. Važiuojam.

Žinau tik tiek, kad reikia važiuoti Josvainių miestelio link. Galima numanyti, jog tai labai nedidelis kaimas su itin mažai gyventojų. Tačiau smalsumas aukščiau už viską. Įdomu, ką žmonės papasakos apie miestelio praeitį, dabartį, kaitą.

Dulkėtas kelias, apsuptas medžiais

Palikus miestą užnugaryje ir žiedinėje sankryžoje įsukus į antrą išvažiavimą ilgai važiuoti nereikia. Kelias tiesus, lygus, tad norėtųsi spustelėti greičio pedalą, tačiau tuoj pat pamatau dešinėje kelio pusėje informacinį kelio ženklą, kuris nurodo, jog šioje pusėje yra Keleriškių gyvenvietė, o kairėje – Šventoniškis.

„Čia!“ – šūkteliu kolegai. „Jau?“ – klausia nustebęs ir įjungęs kairįjį posūkio signalą įsuka į žvyrkelį.

Važiuojame dulkėtu keliu, užnugaryje kaupiasi milžiniški dulkių debesys, tačiau priešaky vaizdas malonus – žvyrkelį iš abiejų supa medžių alėja.

Važiuojame šiuo keliu ir, rodos, jis niekur neveda. Kiek tolėliau pamatau autobusų stotelę, aplinkui driekiasi tik pievos ir laukai. Galiausiai tolumoje išdygsta nedidelis daugiabutis, o kiek tolėliau – apgriuvusių klėčių ir daržinių stogai.

Slepiamės pavėsyje

Žinoma, pirmiausia skubame prie daugiabučio su viltimi, jog ten rasime bent kažkokią gyvybę. Įsukame į siaurą takelį ir medžiais bei krūmais apsodintame kieme išvystu šviesiaplaukę moterį. Nieko nelaukusi šoku iš automobilio ir skubu pas ją. Jaučiu, jog jei praleisiu progą ją pakalbinti, vėliau gailėsiuos, nes nežinia, ar dar ką nors sutiksime.

„Laba diena, kaip malonu sutikti bent vieną žmogutį tokiame mažame kaimelyje. Kaip gyvenate?“ – klausiu pirmosios pašnekovės.

„Blogai. Iš kur čia bus gerai“, – tokiu pesimistišku atsakymu nustebina moteris.

Prie namo pastebiu suoliuką, pasiūlau pašnekovei prisėsti ir pasišnekėti. Ji ragina mane paeiti tolėliau į pavėsį, kur medžių šešėlyje tyliai sėdi dar viena Šventoniškio kaimo gyventoja. Šalia jos nekantriai strikinėja nedidelis juodas šunelis. Lekuoja. Net ir pavėsyje jam per karšta. Priėjusi arčiau girdžiu, kaip jis skleidžia neaiškius garsus. Nežinau, kodėl: ar dėl to, kad jam per karšta, ar dėl to, kad pyksta ant manęs.

„Manęs suimti ateina?“ – su šypsena veide klausia ant suoliuko sėdinti garbaus amžiaus moteris. Nusijuokiu ir klausiu, ar šunelis man neįkąs. „Turiu skaudžios patirties“, – tarsteliu keturkojo šeimininkei. „Neįkąs“, – šypteli. Priėjusi arčiau pasisveikinu ir paglostau lekuojantį keturkojį. Šis ima laižyti man rankas.

Vos keturios šeimos

– Papasakokite, kaip gyvena tokio mažo kaimelio žmonės?

Anelė: Koks čia kaimelis? Keli namai.

Aldona: Praktiškai vienas namas. Ir tas griūva, stogas kiauras.

– O kodėl žmonės nesuvienija jėgų ir netvarko?

Aldona: Na, o kiek čia tų žmonių, leiskit paklausti. Keturios šeimos tegyvena. Viena iš jų į užsienį išvykusi.

– Kaip suprantu, kaime belikę tik vyresnio amžiaus žmonės?

Anelė: Mes pačios vyriausios.

Aldona: Mes čia senbuvės. Visą gyvenimą čia nugyvenom. Aš čia nuo septynerių metukų.

– Tai neabejotinai matėte, kaip kaimelis keitėsi, kaip nyko?

Aldona: Kažkada čia buvo labai daug žmonių, kaimas tikrai buvo nemažas, buvo daug sodybų. Šalia mūsų, kur dabar medžiai (ranka parodo į krūmus) stovėjo dar vienas namas. Ir, žinokite, visi namai buvo apgyvendinti. Viename name gyveno dešimt šeimų, kitoje – aštuonios. Buvo aplinkui ir vienkiemių.

– Kas atsitiko, kad taip tuščia beliko?

Aldona: Viskas ėmė keistis, kai netoliese ėmė kurtis Keleriškių gyvenvietė. Tuomet čia liko tas vienas mūsų namas vaiduoklis. Mes kelios šeimos čia pasilikom, kiti išvažiavo. O kai iš čia ir savus vaikus išleidome, nebeliko ir mums kur eiti.

[quote author=“Aldona“]Čia viskas įprasta, pažįstama ir sava. Nesvarbu, kad tuščia ir nyku.[/quote]

– Tai jaunų žmonių visai nėra?

Anelė: Iš kur? Argi jaunimas nori eiti į kaimą?

Aldona: Mes, pagyvenusios moterys, dar turime, ką veikti: tai daržą paravėti, tai gėlynus. O ką jaunimui čia veikti?

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi

– Aldona, sakėte, jog gyvenate Šventoniškyje nuo septynerių. Ar prisimenate jaunystę? Ką veikdavo šio kaimelio vaikai?

Aldona: Žinoma, prisimenu… Daug mūsų buvo. Užaugome mes prie žibalinės lempos, tačiau vis tiek mums buvo gera ir smagu.

Anelė: Čia ne Šventoniškis, o Mantviloniai.

– Mantviloniai? Nieko nebesuprantu. Mantviloniai juk toliau, ten kur Krekenavos agrofirma.

Aldona: Kai buvo eksperimentinis ūkis, buvo daromi vadinamieji skyriai: Šventoniškio, Lipliūnų, Keleriškių, Vilainių ir kt., taip nuo tų laikų ir pasiliko. O kai buvo matuojama žemė, matavo kaip Mantvilonių kaimą, o ne Šventoniškio.

Erzina tik prastas susisiekimas

– Akivaizdu, jog viskas iš esmės pasikeitė. Kaimelis tapo nykus, žmonių mažai, tad gal mieste norėtumėte apsigyventi?

Aldona: Man vaikai sakydavo: parduok butą, parduok žemę ir eik gyventi į miestą. Tačiau pagalvokite patys, aš jo net išlaikyti negalėčiau, nes pensija nedidelė, o kita vertus, ką ten veikti? Žmonės svetimi. O čia viskas įprasta, pažįstama, sava, kad ir kaip nyku ar tuščia būtų. Pakalnėje turime kapinaites, nors jos ir nedidelės, tačiau labai gražios. Ten palaidoti kaimo senbuviai. Žmonės, kurie kadaise gyveno vienkiemiuose, dabar palaidoti šioje amžinojo poilsio vietoje.

– O ko labiausiai kaimelyje trūksta? Ar jau prie visko esate pratę?

Anelė: Autobuso labiausiai trūksta. Susisiekimas labai prastas. Kiekvieną kartą turime taksi kviesti, tačiau labai daug kainuoja.

Aldona: Kiekvieną kartą iki parduotuvės ar iki poliklinikos nuvažiuoti turiu mokėti po 7–8 eurus. O ką darysi? Toks gyvenimas ir nieko čia nepakeisi. Gyventų daugiau žmonių, tai dar būtų galima apie kažką pagalvoti, tačiau dabar dėl kelių pensininkų negi ims ir važinės autobusas…

– Kita vertus, ši vieta patraukli. Svarbiausia, kad kaimas neišnyko, o ir vieta jo puiki – šalia Nevėžio upė. Ar nueinate dar prie vandens?

Aldona: Aš jau labai seniai buvau nuėjus…

Anelė: Pabandykite iki jo nueiti. Privažiuoja nepažįstamų žmonių. Anksčiau čia gyvendami nieko nebijojome, o dabar, kai nueisi prie upės, tai nežinai, ar pareisi. Laimei, savo namų aplinkoje jaučiamės saugūs.

Vidurio Lietuva – šalies aruodas

Ką gi, senbuvės Šventoniškio gyventojos išsakė viską, ką žino, ką pamena apie kaimą. Laikas atsisveikinti ir dar bent akimirką pro automobilio langą pasigrožėti vaizdais. O gamta čia išties žavi.

Į visas puses veda siauri keliukai, kurie tai į kalną kyla, tai į pakalnę leidžiasi. Visi jie apsupti rapsų, cukrinių runkelių, kviečių ar pievų laukais. Gražu. Tik gaila, kad taip tuščia ir nyku. Na, o kur ne kur tarp tų laukų matyti iškasti grioviai, šlapynės.

Visi žinome, jog vidurio Lietuvoje plyti derlingiausi laukai, čia susitelkę bene stipriausi Lietuvos ūkiai. Deja, bet šiame regione dėl intensyviai vykdomos žemės ūkio veiklos ypač opi pasklidosios žemės ūkio taršos problema. Azotas ir  jo junginiai, fosforas – šios maistmedžiagės gerina ne tik žemės ūkio kultūrų, bet ir vandens dumblių derlingumą. Su krituliais į upes patekę minėtų cheminių medžiagų junginiai, jomis nukeliauja ir į mūsų gražuolę Baltiją, kuri dėl to jau daugybę metų kenčia nuo vandens žydėjimo.

Pasinaudojus Norvegijos fondų parama mūsų rajone buvo įrengta daug eksperimentinių pasklidosios vandens taršos mažinimo priemonių – trys sedimentaciniai tvenkinėliai, šlapynė ir 10 drenažo nuotekų valdymo sistemų. Viena iš šių rajono vietų – Šventoniškis.

Kaimeliui – septyni

Viskas aišku kaip ant delno: nesvarbu, kad vietos čia gražios, tačiau Šventoniškio kaimas nyksta neįtikėtinai sparčiai. Nykstantys Lietuvos kaimai, deja, išliks tik juose gyvenusių žmonių širdyse.

[#gallery=289#]