Saviečiai – pienių ir obelų žieduose paskendęs kaimas

Praėjo beveik dvi savaitės nuo paskutinės kelionės į kaimą. Turiu pripažinti, jog laukiau, kada vėl šoksime į automobilį ir su vėjeliu, lepinamos kaitrių saulės spindulių leisimės į dar vieną kelionę. Pagaliau ir vėl išaušo tokia diena.

Šį kartą fotografė Giedrė mina greičio pedalą, skriejame „Via Balticos“ keliu. Stebiu iš priekio atvažiuojančius lengvuosius automobilius ir sunkvežimius. Pro šalį jie pralekia taip greitai, kad nespėju nė sureaguoti… „Garantuotai viršija leistiną greitį“, – pagalvoju. Tuomet bandau žvilgtelti į šoninį veidrodėlį ir pamanyti, kas vyksta už mūsų, tačiau veidrodėlis pasuktas nei šiaip, nei taip, nes nieko nematau. Todėl veiksmą kelyje stebiu tik pro priekinį lango stiklą.

Priešpriešiais pralėkęs autobusiukas kelis kartus mirkteli ilgomis šviesomis. „Policija“, – trumpai tarsteli prie vairo sėdinti kolegė. O aš tik nematomai linkteliu galva.

Pravažiavusios Nociūnus, jau visai netoli Saviečių, Giedrė sako:

– Ženklas, kad galima važiuoti 70 kilometrų per valandą greičiu. Tikriausiai čia kažkur policija.

– Tai kad mes jau seniai pravažiavom ją (šypteliu).

– Tikrai? Net nepastebėjau.

– Toli nuo kelio stovėjo jų automobilis.

– O! Štai ir Saviečiai.

– Kaip greitai.

Įsukame į kaimelį, esantį visai greta greitkelio, ir nekantrauju, kada galėsiu išlipti iš automobilio, nes jame taip karšta, kad net ausys linksta.

Su jauduliu širdyje

Turiu pasakyti, jog kiekvieną kartą vykdama į kaimą jaučiuosi rami ir atsipalaidavusi, priešingai nei šį kartą. Dabar virpa širdis, šiek tiek dreba rankos, mintys sukasi kaip pašėlusios. Ši diena ypatinga tuo, kad spalvingą, ūkišką ir linksmą Saviečių kaimo gyvenimą norime ne tik rubrikoje „Diena kaime“ aprašyti, bet ir televizijos ekrane parodyti. Taigi jaučiu, jog laikyti rankose mikrofoną ir stovėti prieš kamerą bus kur kas sunkiau nei su šypsena veide ir telefonu rankoje kalbėtis su paprastais ir nuoširdžiais kaimo žmonėmis.

Eilinį kartą sukame ratus po kaimą, o širdyje – vis labiau kylantis nerimas. Baiminuosi, jog nerasime pašnekovų, mat kiemai tušti. Išskyrus vieną. Kelis kartus kaip aklos vištos pravažiuojame kiemą, kuriame pavėsyje ant suoliuko buvo pastebėta garbaus amžiaus moteriškė. Iš trečio karto pavyksta sustoti prie vartelių.

Įžengusi į kiemą ir pasilenkusi prie sėdinčios senolės, klausiu, kaip ji gyvena, kaip jai sekasi. „Gerai. Judam krutam po biški ir tiek. Pasenom visi, sergam. Yra kaime ir jaunų žmonių, ale nedaug“, – sako Janina.

Nenorime ilgai trukdyti garbaus amžiaus močiutės, todėl ilgai nelaukusios atsisveikiname ir traukiame toliau į žmonių „medžioklę“.

Trūksta maisto prekių parduotuvės

Leidžiant laiką nedidukame kaimelyje su kiekviena akimirka mums sekasi vis geriau – įdienojus gyvenvietė darosi gyvesnė.

Žiū kairėn, po obelimi nuo kaitrių ir varginančių saulės spindulių slepiasi Juozas ir Irena. Nepraleidžiame progos pašnekinti ir juos.

„Ką tik iš daržo parėjau, prisėdau pailsėti“, – sako Irena. Priduriu, jog dabar tai – kasdienybė, juk pavasarį prasideda pats darbymetis – reikia ir žolę pjauti, ir daržus sodinti, ir gėlynais pasirūpinti.

Klausiu Irenos, kaip gyvena Saviečių kaimo žmonės, kaip jiems sekasi, ką jie veikia. Moteris patikina, jog šiame kaime gyvenimas eina įprastu ritmu, kaip ir visur…

„Kas kaip gali, tas taip gyvena. Senas tas mūsų kaimas. Žinoma, yra ir jaunimo, bet nedaug. Jiems gal ir geriau sekasi, senimui – kiek sunkiau. Bet ką padarysi, gyventi vis tiek reikia (šypteli). Pats kaimas gražus, tvarkingas, šalia yra stotelė, kelias geras, susisiekimas taip pat geras“, – apie Saviečius negaili gero žodžio Irena ir priduria, jog čia trūksta tik maisto prekių parduotuvės.

„Tačiau ir be jos gyventi galima. Atvažiuoja du kartus per savaitę maisto prekių autobusiukai, tad būtiniausiomis prekėmis apsirūpiname. O kai reikia kažko daugiau, važiuojame į miestą. Pagyvenusiais žmonėmis pasirūpina vaikai, anūkai, kaimynai“, – pasakoja moteris.

Niekas neliūdi

Klausiu Irenos, ar nenuobodu čia gyventi, ar vyksta kultūrinis gyvenimas. „Žinoma, vyksta. Šventės organizuojamos ir vaikams, ir suaugusiesiems, – atsako pašnekovė. – Kai tik artėja kokia šventė, visi sužinome, kada ir kur ji vyks. Feisbuke juk visa informacija yra. Galite patys pasižiūrėti. Mūsų seniūnaitė labai aktyvi, tai ji pasirūpina ne tik renginių organizavimu, bet ir jų viešinimu.“

– Irena, sakykite, o iš kur jūs sužinote? Irgi naudojatės feisbuku?

– Ne, aš tai nesinaudoju. Feisbukas tiems, kas internetu naudojasi.

– Tai, vadinasi, jūs iš iškabintų skelbimų sužinote apie vyksiančias šventes?

– Irgi ne (juokiasi). Žinote, informacija „vaikšto“ iš lūpų į lūpas. Vienas per kitą susižinome.

– O ar žmonės aktyviai susirenka į rengiamas šventes?

– Nors kaimas nedidelis, bet, žinokite, žmonių šventėse susirenka daug.

– Pagaliau atėjo pavasaris, jūs ir pati jau daržuose darbuojatės. O ar kiti kaimo gyventojai darbštūs?

– O kaip gi? Nuo seno žmonės čia buvo darbingi. Mano mama jau devyniasdešimties sulaukė ir vis guodžiasi, kad sunku jai, kai dirbti jau nebegali. Aš jai visuomet sakau: „Mama, nėra čia ko liūdėti. Sulaukėte tokio garbaus amžiaus. Reikia tuo džiaugtis, o ne liūdėti, kad sveikatos darbams nebėra.“ Taip ir kiti kaimo žmonės: dirba kiek gali.

Saviečių bendruomenės pirmininkė Rita pasakojo, jog tie renginiai, kurie organizuojami šiame kaimelyje, jau tapę tradiciniais.

„Vienas šventes organizuoju aš, kitas – seniūnaitė. Kasmet rengiame Užgavėnes, Velykėles, giedamos gegužinės pamaldos.

Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, vyks mažųjų sportinės varžybos, tuomet švęsime Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, o štai pagrindinė jau sena tradicija tapusi šventė – Žolinė. Šią šventę švenčiame lauke su koncertais, žaidimais. Į šią šventę suvažiuoja giminaičiai, vaikai, anūkai. Pernai buvo taip smagu, kad išsiskirstėme tik 4 valandą ryto – tiesiai pas karves (juokiasi)! Rudeniop renkamės bendruomenės centre, aptariame ateities darbus, planuojame žiemos šventes“, – pasakojo Rita.

Aplink – pienių kilimai

Pirmą kartą besisvečiuodama Saviečiuose negalėjau nei atsistebėti, nei akių atitraukti nuo geltonuojančių pievų ir laukų. „Pienių rojus“, – galvojau stebėdama žydinčias kiaulpienes.

Kai mano kieme auga pienės, nėra nieko blogiau. Kasmet joms pražydus suprantu, koks vargas laukia, kol jos nužydės. Tačiau šiame kaime išvydusi tokį grožį tiesiog negalėjau pykti dėl jų gausos.

O dar kai pagalvoji, kokios jos naudingos ir koks skanus pienių medus, belieka tik apsilaižyti ir pasidomėti, ar šio kaimo žmonės taip pat, kaip ir aš, mėgsta tokį medutį.

„Pienių vyno negaminame, tačiau medų darome. Mano mama jį labai mėgsta, nes yra įsitikinusi, jog jis padeda išgydyti kosulį. Šiemet pienių dar neskynėme, nes medaus turime nuo praėjusių metų, tačiau jei atvažiavęs žentas priskins gėlių, tai būtinai išsivirsime“, – juokiasi Irena.

Mėlynas dangus – ne visiems

Toje pačioje gatvelėje, kurioje įsikūrusi Irena, nuolat zuja ir mažamečiai vaikai. Neišdrįstu jų pakalbinti, nes atrodo per daug rimti, gal net išsigandę. Todėl nusprendžiu pakalbinti jų tėvelius.

„Mes sunkiai gyvename. Darbo nėra. Pas ūkininkus jau priimta pakankamai darbininkų, ne visiems ten vietos atsiranda. Turime keturis vaikus, reikia juos prižiūrėti, todėl dirbti galiu tik kelias dienas per savaitę, tik toms kelioms dienoms niekas į darbą priimti nenori“, – guodžiasi Romas.

„Nors vyras ir neturi darbo, šeima rūpinasi kaip išgalėdamas – gamina, namus sutvarko, aplinka pasirūpina, vištas prižiūri“, – džiaugiasi Žydronė.

Šeima džiaugiasi bent tuo, kad kaime yra gerų žmonių, kurie padeda išgyventi – žemę dirba, bulves pasodina, vaikams žaisliukų priveža.

Geriausia pramoga – avys

Riedant dulkėtu keliuku akis patraukia ryškiai geltonoje pievoje aptvertos besiganančios avys. Priartėjus prie jų tuoj pat prie vartelių atžingsniuoja ir jų šeimininkė. Klausiu jos, kodėl nusprendė būtent avis auginti.

„Tai kad valgyti norisi (juokiasi). Aviena sveikiau nei kokia kiauliena“, – atsako Virginija.

„Kiek metų jau auginate šiuos gyvulius?“ – klausinėju.

„Nuo tada, kai karvė nudvėsė“, – iš tolo šūkteli kaimynė.

„O! Ir kokie gi čia dabar svečiai atvažiavo“, – pasigirsta nuotaikingas vyriškas balsas.

„Ateik, supažindink su savo avytėmis, negali gi be jų“, – juokiasi Virginija.

„Saviečiuose gyvename jau penkiolika metų. Čia buvęs mano tėvų namelis. Senatvėje norisi ramybės, tai iš miesto nedvejodami atsikėlėme į kaimą. Atsikraustę čia nusprendėme ir šiek tiek paūkininkauti, tai va, dabar avytes auginame. Žinote, ir mėsa skani, ir žolės šienauti nereikia, jos viską nuėda. Anksčiau turėjome karvutę, paseno, numirė, tai dabar avimis džiaugiamės“, – sako avių mylėtojas Mečys.

„Kaime tikras rojus. Aš ir rožynus auginu, ir namais rūpinuosi. O vakare susėdame su vyru ant sūpynių, linguojame ir džiaugiamės kaimo ramuma. Į miestą jau ir sugrįžt nebesinorėtų“, – priduria Mečio žmona Virginija.

Nesulaukė sporto aikštelės

„Ne tik apie save, bet ir apie kaimą norisi kažką gražaus pasakyti. Turėjome gerą seniūną, ir pasikalbėti būdavo malonu su juo, paprastas toks žmogelis buvo. Dabar į miesto seniūnus išėjo. Dar liūdna ir dėl to, kad sporto aikštyno neturime. Žadėjo padaryti, ir nieko… Rytais ir aš pasportuoti norėčiau“, – nuogąstauja Mečys.

„Būtų treniruokliai, tai lašinio biški numestume“, – nuo kiemo juokus laido pašnekovo žmona.

Pamokėlė apie alkoholį

„Žinote, o aš dar ir pamuzikuoju – groju armonika, akordeonu. Parodyčiau ir jums, ką moku, bet negaliu. Matot, brolis neseniai numirė. Iš pagarbos jam negaliu. Kitą kartą…“ – šypteli Mečys ir prasitaria, jog kadaise buvo tikras žulikas.

– Kodėl? – klausiu nustebusi.

– Buvau žulikavotas. Dabar jau nebe. Pasitaisiau. Anksčiau ir stikliuką išlenkti mėgdavau, dabar supratau, kad gyventi gera ir be velnio lašų. Galima tik šiek tiek paragauti, svarbu nepadauginti ir pachmielo nedaryti, nes vėl iškart girtuoklystė kitą dieną. Ir jūs taip nedarykit, geriau kavos atsigerkit, – pirštu pagrūmoja vyriškis.

Jau rugpjūtį Mečys švęs septyniasdešimtąjį savo gimtadienį, tad gražią šventę planuoja su gausia šeima ir skaniai paruošta aviena ant didelio stalo, o linksmas dainas dainuos ne apsvaigę nuo alkoholio, o blaivūs.

Kaip smagu, kai žmonės gali ir moka linksmintis neapsvaigę…

Saviečiams – devynetas

„Taip gražiai atrodote, tankiau atvažiuokite pas mus“, – plačia šypsena pasidabinęs sako mums, o atsisveikindamas ir linkėdamas sėkmės pakšteli į skruostą. Štai toks mūsų atsisveikinimas su Saviečiais.

Turiu pasakyti, jog apsilankymas šiame kaimelyje mane maloniai nustebino: geltonuojančios pievos, darbštūs ir ūkiški žmonės, gera nuotaika, aktyvus kultūrinis gyvenimas ir dar daug kitų gražių dalykų. Už tai Saviečiams – gražus devynetas.

P. S. Čia trūksta tik sporto aikštelės ir maisto prekių parduotuvės.

[#gallery=242#]