Pilsupiai ir Skinderiškiai: laiptai, vedantys į žydrą dangų

Pavasaris mane užklupo netikėtai – tądien, kai kelionei į kaimą pasirinkome, ko gero, pačią karščiausią savaitės popietę, karščiui aš dar nebuvau pasiruošusi.

Pravėrusios du automobilio langus, kad skersvėjis įpūstų šiek tiek gaivesio oro, su fotografe Giedre kiurksojome darbiniame opeliuke. Termometras rodė visus dvidešimt. Judėjome Josvainių link. Veiksmažodis „judėjome“ čia gal nelabai ir tiktų – vos vos slinkome paskui traktorių, velniai rautų. „Mieli ūkininkai, prašome su didelių gabaritų technika niekur nevažinėti tomis dienomis, kai „Rinkos aikštės“ korespondentės ruošia „dienos kaime“ reportažus. Ačiū. Nuoširdžiai, Jūsų Šveikytė“, – mintyse jau kurpiau laišką rajono ūkininkams, kai traktoriuko vairuotojas susizgribo trauktis kelkraščio link. Aleliuja!..

Geologų ir archeologų turtas

Tik pasiekus Josvainių pakraštį – posūkis į dešinę. Kitus trylika kilometrų – tiesiai. Pravažiavome Pilsupį, Angirius. Ir štai mes Pilsupiuose!

Kam apie šį kaimą neteko girdėti arba teko girdėti, tačiau visvien nieko nežinote, neišsiplėsdama papasakosiu. Tai – Krakių seniūnijai priklausantis kaimas, esantis prie Josvainių–Krakių kelio, 10 km į pietus nuo Krakių, kairiajame Šušvės (Angirių tvenkinio) krante. Per kaimą teka Pilsupys (Šušvės intakas). Prie šios upės žiočių – archeologinis paminklas – Bakano piliakalnis. Šušvės krante yra Pilsupių atodanga – respublikinės reikšmės geologinis paminklas. Tiesa, pastačius Angirių užtvanką, nemaža jos dalis atsidūrė po vandeniu.

[quote author=“Kęstutis Kaltenis“]Augalus vagia. Mato, kad gražūs, išsirauna ir vėliau pas save pasisodina. Sunkiau prigyjančius aš trimis mediniais kuoliukais sutvirtinu – tai kur tie trys kuoliukai, jau žiū, augaliukas ir pavogtas.[/quote]

Iš už medžio – smalsios kaimynės nosis

Pilsupių kaimą sudaro dvi ilgos tarpusavyje besikertančios gatvės, o pats kaimas nusidriekęs palei Angirių užtvanką. Dieviško grožio vietelė.

Tiesa, namų kaime nėra daug. Gal abiejų mano rankų pirštų ir neužtektų jiems suskaičiuoti, bet jeigu prie skaičiavimo prisidėtų ir Giedrė, tada drąsiai.

Stabtelime prie namo, šalia kurio esanti iškaba skelbia apie parduodamą sklypą.

Vaikščiojame aplink, beldžiame į duris – nieko, tyla. Staiga mums šūkteli ir pro medžius mojuoja susidomėjusi kaimynė.

„Mergaitės, laba diena. Aš labai smalsi…. Gal galiu padėti jums kažkuo? Šeimininkų šiuo metu nėra. Jeigu domina sklypo kaina, aš galiu jums pasak…“ – nespėja užbaigti žodžio, o aš jai atsakau: „Mes su pilsupiškiais pasikalbėti norime! Su jumis!“. „Su manimi?“ – nustemba sodriabalsė moteris, kaip sužinome vėliau – Leukadija Šilkaitienė – ir kiek susinepatogina, kai prisistatome, kas mes esančios ir iš kur.

Kaip šauksi – taip atsilieps

– Ar geri žmonės gyvena Pilsupiuose?

– Pas mus, mergaitės, žmonės labai geri.

– Nėra vagių, žulikų?

– Pirmiausia, kaip sakoma, reikia būti pačiam geram, o tik paskui norėti, kad kiti tau geri būtų. Aš čia jau beveik keturiasdešimt metų gyvenu… Visi žmonės man geri. Kaip šauksi, taip atsilieps.

– Tai gal ir Jūs visiems labai gera?

– Žinot, sena bobulka turi būti gera visiems (juokiasi).

– Na, jau baikit, kokia čia sena!…

– Birželio 29-ąją man sueis cieli šešiasdešimt! Ir aš labai laiminga dėl savo metų, labai jais didžiuojuosi. Turiu nuostabias dukras ir keturis anūkus. Labiausiai čia patinka mažyliui Alanėliui, jis veržiasi man padėti darbuose, atvažiavęs tuoj vardina: eisim į daržus, sėsim, malkas vešim, pjaustysim… Darbuojamės abudu. Su mažiuku mes – ne tik močiutė ir anūkas, bet ir draugai (juokiasi). Vyresnėlį anūką prieš kokius ketverius metus buvau pagavusi rūkantį. Ot tai pylos gavo.

Tyla – gera byla

Šnekučiuojamės toliau tarp obelų šakų, šešėlyje. Netoliese kyšo ir Pilsupių piliakalnis.

– Leukadija, kiek šiame kaime gyventojų?

– Gėda ir pasakyti, bet tiksliai nežinau.

– Penkiasdešimt yra?

– Matot, sunku suskaičiuoti. Mažai pas ką yra vaikų namuose… Štai ir mes: turim tris dukras, bet gyvenam čia dviese su seneliu. Kaip tik prieš Jums atvykstant su dukra kalbėjau. Ji yra Anglijoje, antrame kurse studijuoja mediciną. Vaikas taip ilgisi namų, nori čia atvažiuoti, proverksmiais kalbėjo. Myli tie mūsų vaikai Lietuvą, žinokit. Tik čia pragyventi negali.

– O ar kaimo žmonės mėgsta padejuoti? Dažnai skundžiasi?

– Na, aš galiu pasakyti tik apie save. Atsikeliu anksti, apie šeštą ryto, Dievui padėkoju, kad išsimiegojau ir kad atsikėliau. Kai jaunesnė buvau gal ir užsiiminėjau pliotkais, gal kitus smerkiau. Dabar kitoks gyvenimas, visus žmones myliu, augaliukus kiekvieną išbučiuočiau.

– O kaime daug pletkininkų?

– Ai… tyla – gera byla, mergaitės (juokiasi).

Gyvenimo vienkiemyje nekeistų į nieką

Paplepėjusios su Leukadija, traukiame toliau. Atsiduriame ties kryžkele. Jei suktume į dešinę, po kurio laiko pasiektume Krakes arba Pajieslį, važiuotume tiesiai – patektume į Skinderikšių parko prieigas, o kairėje – vienišas namelis. Šiam pasakų namelyje ant Angirių užtvankos šlaito gyvena Robertas ir Irena Mažeikos.

„Ar čia dar Pilsupiai?“ – klausiu, nes nesu tikra, ar vienkiemis, nutolęs geru puskilometriu nuo kaimo, vis dar yra kaimo dalis.

„O kaip gi! – nusišypso stambiausias ir bene vienintelis Pilsupių ūkininkas. – Taigi čia Pilpusių gatvė 3A, Pilsupiai!“. Šalia Roberto – didžiausias jo pagalbininkas gyvenime ir ūkyje su nuoširdžiausia pasaulyje šypsena – žmona Irena.

„Bet ar neliūdna gyventi vienkiemyje?“ – nusistebiu.

„Oi ne, ne, ne. Gyvenau miestelyje. Ar kaimynės višta kokia iškapsčiusi mano daržą, ar karvė burokus nukramčiusi – pasiskundi gyvulio šeimininkei, tai iškart visokie priekaištai ir piktumai, – senesnius laikus prisimena pilsupietė Irena. – O ką man daryti? Vasara juk visiems tik viena. Dabar užtat ramu: mano pačios gyvuliai – mano pačios ir bėda. Gyventi vienkiemyje – nuostabus jausmas.“

Maudytis upėje nėra kada

Bet ūkininkams kaime gyventi sudėtinga. „Darbymetis: atšilo jau orai, plušam laukuose.

Grįžau pasišerti, užkąsti ir vėl išvažiuoju į laukus. Šiuo metu kultivuoju ir trąšas pilu. Dabar dar reik pabaigti pasiruošti žemę, laukia sėja. Sėsime žolę, reikia ganyklas atnaujinti“, – pasakoja Robertas, su žmona auginantis galvijus.

Paklaustas, ar kaimo žmonės tarpusavyje šiltai bendrauja, vyras net nustemba: „O kaip gi. Nori nenori esi priverstas tai daryti. Dažniausiai bendrauji darbiniais reikalais. Kam reikia pagalbos – kreipiasi į mane, jeigu man ko nors reikia – aš jų prašau pagalbos. Pilsupiuose žmonės tikrai draugiški.“

Per darbus pašušvy gyvenantys Mažeikos retai kada sau gali leisti vasaros vakarais mėgautis gamtos turtais.

„Tokioje gražioje vietoje gyvenate, čia pat – nuostabi Angirių tvenkinio pakrantė. Ko gero, per darbus tuo visai nepasinaudojat?“ – klausia Giedrė, o Irena atsidūsta: „Mažai… Dažniausiai tada, kai atvažiuoja svečiai.“

„Na, ką jau čia prisimaudysi. Vakare, būna, dešimtą, pusę vienuolikos pareini namo. Vos kojas velki. Nieko nebesinori – tik kokį kąsnelį įdėti į burną ir eiti ilsėtis“, – prideda Robertas.

Visi keliai veda į dendrologų meką

Pora papasakoja, kad šalia – ne tik upės krantai, bet  ir kitas pinigais neįkainojamas turtas – Skinderiškių parkas.

„Štai, ten, kur tas gluosnis (rodo pirštu), yra Skinderiškių parko pabaiga.“

Ak, šit kaip. Tai negi būdamos Pilsupiuose neužsuksime ir į Skinderiškių dendroparką? Padėkojusios už pokalbį išskubame. Neužsukame nė kavos puodelio, kurį labai maloniai mums siūlo Irena. Laikas spaudžia.

Kęstutį Kaltenį randame jo paties kiemo gilumoje, prieš tai įveikusios keturių palaidų, tačiau draugiškų šunelių užkardą. Skinderiškių dendroparką – dendrologų Meką – 1971 m. pavasarį įkūręs vyrukas sėdėjo patogiai įsitaisęs traktoriuke, o priekį pritaisytas kaušas buvo pilnas akmenų.

„Naujus iš kaži kur atsivežate?“ – paklausiau, vos tik pasilabinusi su Kęstučiu, o jis kaipmat prigesino garsiai kriokiantį traktoriuko motorą.

„Ne, seniai čia surinkti, pervežu iš vienos vietos į kitą. Akmuo šiais laikais – aukso vertės“, – šypteli.

Ėjo prieš sovietinę sistemą

Paklaususi, kaip prieš 45 metus kilo idėja įkurti šį dendroparką, sulaukiu labai nuoširdaus atsakymo. K. Kaltenis – paprastas kaip dvi kapeikos. Žodžio į vatą nevynioja.

„Dirbau valdiškai eiguliu. Jau apie 1961-uosius metus pradėjau rinkti augalų kolekciją. Reikėjo susirasti vietą, kur viską susodinti. Miško sodyboje, kur eiguliavau, nebuvo dirvožemio įvairovės… ir štai 1971-aisiais pavasarį suradau sklypą už trijų kilometrų nuo eiguvos.

– Kęstuti, kiek augaliukų jau prisodinot?

– Oi, kokį milijoną. Visur čia buvo tuščia, tuščia, čia buvo kolūkio bulvienojus. Ant bulvienojaus sodinau. Tais laikais nusikaltimą dariau…. Matyt, anais laikais kažkam labai trūko duonos, kirto miškelius, krūmus, o mes priešingai – sodinom“, – juokiasi vyrukas.

O šiandien jo rankomis sukurtas grožis džiugina tūkstančius lankytojų per metus. Daugiausia – per magnolijų žydėjimų laikotarpį.

– O Jums magnolijos – gražiausi augalai?

– Tai kad aš visus augaliukus myliu. Net ir tuos, kurie nežydi. Neturiu vieno mylimiausio… Ir Šušvė labai graži – Dubysos kopija!..

Ilgapirščiai vagia augalus

Tačiau K. Kaltenis ne vien geranoriškų lankytojų sulaukia – būna, kad parke prasisuka ir ilgapirščiai.

„Augalus vagia. Mato, kad gražus, išsirauna ir vėliau pas save pasisodina. Sunkiau prigyjančius aš trimis mediniais kuoliukais sutvirtinu – tai kur tie trys kuoliukai, jau, žiū, augaliukas ir pavogtas“, – skėsteli rankomis K. Kaltenis, valstybės saugomo gamtos paminklo įkūrėjas ir puoselėtojas.

Nors augaliukų ir prisirauna, ko jau ko vagišiai net ir prie geriausių norų neišsineštų – tai riedulių, kurių dendroparke – gausybė. Jie prakaitu, degtine ir krauju nulieti.

„Didelius akmenis atgabenti į parką reikėjo talkos, o talkai reikėjo ko? Arielkos. Daug prakaito – nes akmenys buvo sunkūs, kraujo – nes neretai rankas susižalodavau prie jų plušdamas“, – atvirauja. O man pasidaro beprotiškai gaila – kiekvieną raukšlę šiame parke jis palikęs.

Sparnai mūsų sieloms

Atsisveikiname. Paliekame K. Kaltenį toliau darbuotis, o mes traukiame gilyn į parką. „Iki, mes į parką einame! – šūkteli Giedrė, o jis atsako: „Tai kad jūs jau esate parke! Žinote, priminėte man vieną moteriškę, kuri kadaise vaikštinėjo po parką, o pamačiusi mane pasiskundė, kad parko neranda! Tai jai ir pasakiau: Taigi jūs jau esate jame!“

Po geros valandėlės susiruošiame namų link. Šiandienai vakarinio Kėdainių rajono pakraščio pakaks.

– Giedre, ar erkės jau atsibudo, kaip ir magnolijos?

– Taip. Ir dar kiek…

-…..

Radijuje merginos balsas tarė žodžius: „…sparnus tavo sielai“, o mes iš Skinderiškių dulkėtu vieškeliu važiavome Pilsupių link. Vienu metu priekyje nematėme nieko, tik žvyro laiptus, vedančius kamuolinių debesų link. „Atrodo, kad dar trys su puse kilometro, ir pasieksime kamuolinius debesis…“

„Vaje, tikras kelias į dangų“, – pagalvojau. Tikri sparnai mūsų sieloms.

Pilsupiams ir Skinderiškiui – kiauras dešimtukas ir dar su pliusu. Už pasiaukojimą, šiltumą ir nuoširdumą.

Tik… nebevokite daugiau augalų – vis tiek pavogti jūsų namuose nežydės taip gražiai, kaip K. Kaltenio išpuoselėtame Skinderiškių dendrologiniame parke.

[#gallery=237#]