Į Svilius – linksmai, iš jų – dar linksmiau

Išaušo dar vienas rytas, kada leidžiamės į dar vieną kelionę. Lauke nežymus šaltukas ir kiek nemaloni drėgmė, tačiau nuotaika skųstis negalime, ji – puiki!

Ilgai dvejoti, kokį kaimą aplankysime šįsyk, neteko, todėl sėdame į automobilį ir lekiame tiesiai į Svilius. Kelionė trumpa, o pirmasis įspūdis – puikus, nes, nors dar gana ankstyvas rytas, kieme jau zuja juodai baltas katinėlis ir pirmoji mūsų pašnekovė Vanda.

Laukia sugrįžtančių vaikų ir anūkų

„Gimiau ir augau Sviliuose, mačiau, kaip jie keitėsi, – pradeda pasakoti maloni moterytė, paklausta, ar seniai čia gyvena. – Deja, šiandien kaimelyje nieko neliko, manau, jog tai daugelio kaimų didžioji problema. Kadaise turėjome mokyklą, biblioteką, kultūros namus, kontorą. Visi ir darbo tuo metu turėjo. O šiandien iš viso to pasiliko tik pastatas, kurį vadiname baubu.“

Tačiau kad ir kaip bebūtų, kad ir kokia ateitis belauktų kaimo, Vanda iš čia keltis niekur neketina ir tikina, jog kaimo negalėtų iškeisti į jokį kitą.

„Čia gi savas kaimas, geras susisiekimas, šalia turime gražų mišką, visai čia pat ir užtvanka, Josvainiai vos už kelių kilometrų, parduotuvė. Jei ko pritrūkstame, atvažiuoja pas mus ir tos vadinamos „lafkės“, – kaimo privalumus vardija kaimo senbuvė Vanda.

Šiuo metu moteris gyvena viena, nes vyrą jau palydėjo Anapilin, o vaikus išleido į didžiuosius Lietuvos miestus, tačiau be galo be krašto džiaugiasi, kad vaikai ir anūkai dažnai apsilanko. Štai jau šią vasarą šios močiutės laukia dvi nuostabios šventės – anūkų vestuvės!

Na, o paklausta, ar norėtų, jog ateityje į kaimą sugrįžtų vaikai, svilietė su džiaugsmu šūkteli: „Sugrįš!“ Mat vienas Vandos žentas labai kaimą myli, todėl visada atvažiuoja į Svilius ir padeda anytai tiek namuką, tiek kiemą pasitvarkyti. „Jam kaimas – viskas“, – šypteli Vanda.

Džiaugiasi būdama svilietė

Atsisveikinusios su pirmąja šios dienos pašnekove, skubame pakalbinti dar vieną kitą svilietį, todėl beldžiame į pirmo pasitaikiusio namo duris. Tačiau prieš tai mus pasitinka tikri kiemo sargybiniai – du įspūdingo grožio ir dydžio šunys. Jie ne itin mums draugiški, tačiau stengiamės išlikti ramios ir barbename į duris.

Na, o rimtą veido mimiką pakeičia šypsena, kai ant palangės pamatau spalvingą tulpių puokštę. Iškart suprantu, jog namuose rasime moterį, kuri yra nepamiršta ir mylima.

Duris mums atveria Janina, kuri taip pat, kaip ir Vanda, čia gimė ir augo. Ji trumpam prisimena savo vaikystę bei jaunystę.

„Tada gyvenome vienkiemiuose. Pamenu, kaip į mokyklą reikėdavo toli pėdinti. Paskui po truputį pradėjo kurtis gyvenvietės, ėmė keistis žmonės ir, žinoma, veikla. Turėjome kultūros namus, į kuriuos ir filmų atveždavo, todėl turėdavome, kur nueiti, ką nuveikti. Dalyvavome ir ansamblyje… Dabar nieko panašaus neliko, tačiau kaimo žmonės išliko tokie pat geri ir draugiški. Nė vienas iš jų nenusipelno blogo žodžio“, – tikina Janina.

Moteris tikina, jog būtų visai smagu, jei šiandien Sviliuose šis bei tas vyktų, tačiau puikiai supranta, kad kaimas nedidukas, vietos bendruomenės nėra, todėl ir veiklos ne itin daug.

„Sviliai – senas kaimas, žmonės taip pat seni. Dauguma jų – pensininkai. Jaunimo taip pat maža, o tuos, kas liko, retai bepamatysi, nes daugelis jų Krekenavos agrofirmoje ar Konservų fabrike darbuojasi“, – sako ilgametė svilietė.

Kad ir kiek metų pragyventa, kad ir kokios negandos kartais aplanko kaimelį, skųstis kaimu Janina nedrįsta, o ir palikti jo niekada neketina.

„Įpratusi kaime nuo vaikystės, tai ką jau čia dabar… – kukliai šypsosi Janina. – Čia gamta, grynas oras ir vaikams smagu sugrįžti, gamtoje šašlyko pasikepti, ką jau kalbėti apie savas daržoves, uogas“, – sako moteris.

Jau visai atsisveikinant Janina dar trumpai pasidžiaugia, jog kaimas turi puikią seniūnaitę, kuri apie visus renginius praneša kaimo gyventojams ir kartu juose apsilanko. Todėl nieko nelaukdamos skubame pas seniūnaitę Ingą.

Užaugo parduotuvėje

Pasirodo, jog linksmoji (supratau tai iš pirmo žvilgsnio) Inga taip pat, kaip ir anksčiau kalbintos moterys, gimė ir augo Sviliuose.

„Todėl niekur ir niekada iš čia neišvyksiu“, – pabrėžia moteris.

Inga mylima ir gerbiama kaimo žmonių ne tik už tai, kad yra seniūnaitė, bet ir už tai, kad lyg bitutė sukasi vienintelėje kaimo parduotuvėje. Mat, jos mama šioje nedidukėje parduotuvėlėje išdirbo per trisdešimt metų.

„Kadangi čia darbavosi mano mama, jau nuo vienerių metukų nuolat būdavau kartu su ja jos darbo vietoje. Aš čia užaugau. Na, o vėliau pasekiau mamos pėdomis ir atėjau čia dirbti. Ir štai jau šešiolikti metai, kaip aš čia“, – nusišypso Inga, o jos akyse matyti didis džiaugsmas.

Tačiau pasidomėjus, ar norėtų, kad jos atžalos ateityje čia sugrįžtų, Inga nedvejodama atsako ne.

„O ką jiems čia veikti? Šiuo metu mano dukra gyvena Vilniuje, studijuoja, lankosi įvairiausiuose renginiuose. Labai didžiuojuosi ja ir visai nesitikiu, kad kada nors ji sugrįš čia gyventi. Džiaugiuosi, kai parvažiuoja savaitgalį ir švenčių dienomis. Nėra gi čia jokių perspektyvų… Iškišai galva pro duris, apsidairei, o supratusi, kad nėra, ką veikti, grįžti vėl į kambarį. Miestas tai ne kaimas“, –svarsto moteris.

Kaime trūksta vyrų

– Inga, kadangi puikiai sutariate su sviliečiais, neabejoju, jog pasakysite, kiek kaimelyje šiuo metu gyventojų turite?

– Vaje, mažai… – atsidūsta seniūnaite. – Apie šimtą, gal net mažiau. Kai vasarą anūkų čia priguža, tai, žinoma, daugiau būna.

– Tikriausiai, kaip ir daugelyje kaimų, beliko tik senyvo amžiaus žmonės?

– Tikrai taip. Čia tik moterytės našlytės. Atvežkite mums vyrukų! – juokiasi Inga.

– Baikit juokus, taigi Josvainiai visai čia pat, negi neatsiviliojate vyrukų?

– Tai, kad tos mūsų babytės jau po 60–70 metų, ką jau čia pačios vilios, – nesiliauja pokštavusi seniūnaitė.

– Tai kad jau vienišos tos Svilių babytės, tikriausiai visos labai draugiškos? Neabejoju, jog draugių kompanijos reikia ir senatvėje…

– Draugiškos ir labai geros moterytės. Kiekvienais metais, per vadinamąsias mojavas, pasidaro savo altorėlius, gieda giesmes, meldžiasi. Na, o kadangi priklausome Juodkaimių bendruomenei tai kelios iš jų kartu su manimi važiuoja į susitikimus. Kitoms, žinoma, dėl amžiaus kartais tampa per sunku…

Laukia naujakurių

– Inga, Svilių kaimas, nors ir nedidukas, tačiau įsikūręs išties puikioje vietoje. Ką jūs manote?

– Taip, geografinė padėtis gera, atrodo, ir namų čia tikrai daug, tačiau kai apsidarai, supranti, jog daugelis jų tušti.

– Bet juk lieka vaikai, anūkai. Gal jie įsikurs kažkada?

– Tie vaikai ir anūkai gyvena mieste, čia tik vasaroti atvažiuoja, tačiau džiaugiamės ir dėl to.

– Pastebėjome, jog kaime, nors ir daug tuščių sodybų, kaip jūs sakote, tačiau, regis, visos jos tvarkingos, prižiūrėtos.

– Tai žinoma! Žmonės tvarkosi, kelios sodybos tai tiesiog traukte traukia akį. Priešais mano buto langus kaimynas taip gražiai sodybą susitvarkęs, kad širdžiai tik džiaugtis belieka.

Didžiausia gėda – pastatas vaiduoklis

Smagu, kai kaimo žmonės net ir senatvėje neapsileidžia, o širdis dar labiau džiūgauja, kad jų vaikai bei anūkai prie viso to prisideda.

Deja, nors kaimas tvarkingas ir gražus, vis dėlto, regis, pačiame jo centre vis dar stūkso akį rėžiantis apgriuvęs ir šiukšlėmis nusėtas pastatas.

Seniūnaitė neslepia, jog metai iš metų bando spręsti šią problemą, tačiau situacija nesikeičia. „Pastato šeimininkas pastoviai moka baudas, bet jam vis tiek nė motais. O štai mums, Svilių gyventojams, didžiausią nerimą kelia tai, kad ten vaikai lankosi. Patys suprantate, koks nenumaldomas gali būti vaikų smalsumas. Mes ir taip vaikų ne daug kaime turime, o kai ir tie patys ten eina, tai žinote ką… Tikrai neramu. Ten gi viskas išlaupyta, išdraskyta. Jūs tik pagalvokite, kas būtų, jei siena, ar koks blogas nugriūtų? Tragedija! Man baisu, kad tik kokia nelaimė neištiktų…

Tai ačiū Dievui, kad iki šiol nieko panašaus nebuvo nutikę“, – tris kartus per petį nusispjauna Inga, tikėdamasi, kad niekad nieko blogo nenutiks.

Saviems – nuolaidos

Kol vieni objektai kaimo įvaizdį gadina, kiti – gerina. Bene vienas reikšmingiausių kaimo pasididžiavimų – kaimo turizmo sodyba, kuri pasitinka kiekvieną atvažiuojantį į Svilius.

Nepatikėsite, tačiau net ir jos savininkas Ričardas yra tikras svilietis, tik šiuo metu gyvena Josvainių miestelyje.

„Sodybos savininkas tiesiog puikus, sukalbamas žmogus, tikras sviliečių draugas. Na, o vietiniams dar ir nuolaidas taiko“, – su šypsena atsiliepia kaimo gyventojai.

Sviliams – dešimtukas

Drąsiai ir su visa pagarba Svilių gyventojams rašau šiam kaimui dešimtuką. Dešimtukas už tai, kad čia gyvenantys žmonės išlieka ištikimi savo kraštui, už tai, kad kiekvienas iš jų noriai ir su šypsenomis veiduose pasidalijo savo mintimis apie gyvenimą kaime ir už tai, kad palikome šį kaimą dar linksmesnės nei į jį atvykusios.

Taip pat labai tikiuosi, jog šiame jaukiame kaimelyje neliks to baisaus gyvenvietės įvaizdį gadinančio pastato, o ateityje Svilius papildys daugiau jaunų naujakurių!

[#gallery=101#]