Susitikimas su dailininku ir rašytoju K. Kasparavičiumi – margas kaip žirafa

Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos Pajieslio daugiafunkciame centre įvykęs susitikimas su rašytoju, dailininku Kęstučiu Kasparavičiumi paliko ne tik šiltus prisiminimus. Gimnazijos skyriaus prieigose vaikus kiekvieną rytą sveikina naujoji gyventoja – drauge su vaikais dailininko nupiešta ilgakaklė žirafa.

Dalijamės su jumis susitikimo ir pokalbio su rašytoju fragmentais. Kai kurie menininko biografijos faktai gal bus girdėti, kiti – visai nauji. Šis pasakojimas, kaip žirafa, kurią susitikimų su skaitytojais metu piešia dailininkas. Tarsi – ta pati ir kiekvieną kartą – visai kitokia.

Karvė dvare

Kęstutis Kaspravičius gimė Trakų rajone, Vladislavos kaime. Prisimena, kad namuose veikė mokykla, kurioje jo tėvai mokė vaikus.

„Tad pirmus metus man į mokyklą eiti nereikėjo, nes mokykla buvo tame pačiame name. Pereini į kitą kambarį – ir jau mokykla. Na, nebent jei norėjai, galėjai pereiti per kiemą“, – sako rašytojas.

Vaikystės namai buvo nepaprasti ne tik todėl, kad juose veikė mokykla, ir seniau būta dvaro – tiesa, be sietynų ir be langų – apleistą dvarą teko suremontuoti rašytojo tėvams. Neatremontuotame dvaro gale gyveno dar ir… karvė. „Sakyčiau, visai nebloga mokykla“, – šypsosi nepaprastų visame pasaulyje pasklidusių istorijų kūrėjas.

Tačiau šios mokyklos būsimajam dailininkui ir rašytojui lankyti neteko. Buvo nuspręsta, kad berniukas mokysis muzikos.

Septynerių išvažiavo mokytis į M. K. Čiurlinio menų mokyklą Vilniuje. „Nuo namų – ne taip toli – 55 km, tačiau grįždavau retokai. Atvykus iš tokio mažo kaimo iš pradžių buvo nejauku, tačiau ilgainiui apsipratau.“

Bet muzikantu jis taip ir netapo.

[quote author=“K. Kasparavičius“]Tad pirmus metus man į mokyklą eiti nereikėjo, nes mokykla buvo tame pačiame name. Pereini į kitą kambarį – ir jau mokykla. Na, nebent jei norėjai, galėjai pereiti per kiemą.[/quote]

„Pasirodo, mano specialybė buvo chorinio dirigavimo. O man diriguoti visai nepatiko. Užlipęs ant pakylos ir pamatęs daugybę į mane įsmeigtų, laukiančių akių viską pamiršau. Taip, ir vieną kartą, ir kitą… „Ne, ne – pasakiau sau, dirigentu būti aš nenoriu“, – prisimena pašnekovas.

Kurti knygas – visai kas kita. Tačiau tuomet apie tai, kad į viso pasaulio vaikus žvelgs jo nupiešti Brėmeno miesto muzikantai, ar išdykėlis Pinokis, tuo metu net negalvojo. Reikėjo nuspręsti, ką, baigus menų mokyklą, daryti toliau. Vyresnysis Kęstučio brolis jau studijavo Vilniuje, Dailės akademijoje (tuometiniame Valstybiniame Vilniaus dailės institute) ir patarė broliui stoti ten pat.

Vietoj batutos – pieštukas ir teptukas

„Visą laiką labai mėgau piešti. Piešiu turbūt nuo tada, kai išmokau pieštuką laikyti“, – sako menininkas. Papildomai pasimokęs pas brolį piešimo, įstojo į dizaino specialybę.

Pirmoji iliustruota K. Kasparavičiaus knyga buvo vadovėlis. Dailininkas atsitiktinai gavo „degantį“ užsakymą: jo paprašė iliustruoti mokomąją knygą apie žemės ūkio darbus: reikėjo piešti triušių narvus ir kitokias SVARBIAS smulkmenas. „Labai nustebinau užsakovus, darbą padarydamas laiku. Matyt, tai buvo neįprasta“, – šypsosi pašnekovas.

„Mus tame dizaine gerai „išmuštravo“ – mokėjome dirbti“, – sako dailininkas.

Tačiau savo pirmosiomis iliustracijomis jis nesididžiuoja ir niekam jų nerodo. „Dailės akademijoje mokėmės daiktų projektavimo. Mokėjau gerai braižyti, piešti daiktus… Pradžioje sekėsi sunkiai. Visko nemečiau, todėl, kad su kiekviena knyga mačiau staigų progresą. Antrąją knygą iliustruoti sekėsi jau geriau“, – prisimena.

Darbštų dailininką pastebėjo Vilniaus leidyklos. „Viskas vyko gana staigiai, darbo vis daugėjo. Iliustruoju „Baroną Miunhauzeną“ (G. A. Biurgeris, „Baronas Miunhauzenas“ 1987, Vilniaus „Vyturio“ leidykla), laukia „Lietuviškos pasakos“ (O. V. Milašius, Lietuviškos pasakos, Vilnius: Vyturys, 1989)…. O 1993 metais gavau apdovanojimą Bolonijos vaikų knygų mugėje. Ir nekilo jokių abejonių, ką turėčiau daryti toliau“, – apie spalvingą profesinės veiklos kelią pasakoja K. Kasparavičiaus.

Metų iliustratoriaus apdovanojimą – UNICEF diplomą Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodoje – jis vadina svarbiausiu apdovanojimu dailininko karjeros kelyje. Bolonijos knygų mugė – pagrindinis vaikų literatūros leidybai skirtas tarptautinis renginys.

„Vien tik į parodos katalogą patekti yra sudėtinga. Savo piešinius atsiunčia apie 3 500 dailininkų, kurie nori savo iliustracijas pristatyti parodoje, o į parodos katalogą papuola tik apie 80. Katalogai keliauja pas leidėjus ir taip, po truputį, tampi žinomu. Taip jau atsitiko, kad mano darbai ten pateko 13 kartų, o 1993 metais gavau ir pagrindinį prizą“, – sako menininkas.

Sėkmingas darbų pristatymas tarptautiniuose renginiuose K. Kasparavičiui atvėrė kelią į pripažinimą; prasidėjo dailininko bendradarbiavimas su Vokietijos, Taivano leidyklomis.

Kai dramatišku santvarkų virsmų metu leidykloms Lietuvoje atėjo sunkūs laikai, K. Kasparavičiui, skirtingai negu daugeliui iliustruotojų, darbų netrūko. Jų apstu ligi šiolei. „Dabar man – pats laimingiausias laikas. Iliustruoju savo parašytas knygas“, – sako 17-os knygų autorius.

Pirmosios knygos – kinų kalba

Rašytoju dailininkas tapo atsitiktinai. Beje, rašyti jis pradėjo sulaukęs penkiasdešimties. „Tiek ilgai laukti nereikia“, – priduria šypsodamasis.

Po 2002 metais Taivaną (Kinijos Respublika) sukrėtusių žemės drebėjimų salos leidykla, su kuria bendradarbiavo dailininkas, nusprendė išleisti knygą, tam, kad padėtų nukentėjusiems vaikams. Leidėjas sukvietė dailininkus iš viso pasaulio ir paprašė nupiešti po iliustraciją. O prie tos iliustracijos parašyti po istoriją.

„Pradžioje man atrodė keista, vėliau – įdomu pabandyti, – prisimena dailininkas, – leidėjui mano istorija patiko ir jis paklausė, ar neturiu tokių istorijų daugiau. Taip istorijų vis daugėjo: atsirado pirmoji knyga, paskui – antroji ir net trečioji. Mano pirmosios trys knygos buvo išleistos ne lietuvių, o kinų kalba.“

Tačiau Lietuvoje gerai žinomam dailininkui, bet mažai kam – rašytojui išleisti pirmąsias knygas nebuvo lengva.

„Pirmosios leidyklos, kurioms nunešiau savo istorijas mane „pravijo“ – sakė, ką čia aš prirašęs, niekas neskaitys. Jau buvau praradęs viltį, bet tuo metu kaip tik kūrėsi leidykla „Nieko rimto”. Leidėjai atvažiavo pas mane, pamatė mano knygas ir panoro mano parašytas istorijas išleisti. Ir, manau, nepasigailėjo”, – pasakoja dabar jau 17 knygų autorius.

[quote author=“K. Kasparavičius“]Kadangi esu ir dailininkas, kai rašau, visada galvoju apie iliustracijas. Niekad nepradedu nuo vienos iliustracijos – iš karto reikia pagalvoti apie visą knygą. Kartais iliustracija gimsta pirmiau negu tekstas.[/quote]

„Nieko rimto” išleistos K. Kasparavičiaus knygos įvertintos Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanojimais, ne kartą išrinktos Vaikų metų knygomis Metų knygos rinkimuose.

Vaizduotės ir kūrybiškumo treniruotėmis, savotiškomis pratybomis kūrėjas vadina jų, visų trijų brolių, improvizacijas namų palėpėje. Vienam iš brolių davus temą, jie pradėdavo fantazuoti: čia pat gimdavo eilės, dainos, keisti, juokingi pasakojimai – tokios linksmybės neretai užsitęsdavo iki pat ryto.

„Tuomet tai neatrodo svarbu, reikšminga bet matomai, kažkas liko iš tų patirčių“, – apie tuomet vaikystėje atvertą kūrybos šaltinį prisimena K. Kasparavičius.

„Geriausios iliustracijos yra tos, kurias nupieši vėliausiai“

Kruopščios knygų iliustracijos negimsta akimirksniu. Apie tai, kaip kuria knygas, K. Kasparavičius pasakoja plačiau:

„Kadangi esu ir dailininkas, kai rašau, visada galvoju apie iliustracijas. Niekad nepradedu nuo vienos iliustracijos – iš karto reikia pagalvoti apie visą knygą. Kartais iliustracija gimsta pirmiau negu tekstas. Jeigu sugalvoju istoriją, bet nežinau kokios bus iliustracijos, dar nerašau.

Kai jau žinau apie ką bus knyga, pradedu rinkti medžiagą didžiausioje pasaulio bibliotekoje: internete. Naujausiajai savo knygai „Dryžuota istorija“ ieškojau visokių dryžuotų dalykų: dryžuoto namo, madų, senovinių automobilių; gyvūnų: zebrų , tigrų, žuvų. Nuskanuoti paveikslėliai sukrenta į didžiausią krūvą. Tada nupiešiu eskizus. Vėliau – didesnius eskizus…

Kartais dailininkai manęs klausia, kaip aš netingiu tiek piešti. O man, labai paprasta – žinau taisykles, dėsnius ir man tikrai nesudėtinga.

Knygą iliustruoju apie pusę metų. Kiti iliustratoriai dirba greičiau. Labai mėgstu detales.

Kai ilgai nepieši, ranka tarsi atpranta. Pirmosios iliustracijos būna paprastesnės, paskui – vis geresnės. Geriausios tos, kurias nupieši vėliausiai. Kartą pagavęs tą momentą, kai ranka dirba labai gerai vienu metu piešiau dvi knygas“.

Pasak K. Kasparavičiaus didžiausiais privalumas iliustruojant savo paties knygas – laisvė. Taip pat svarbu, kad iliustracijas galima visoje knygoje išdėstyti tolygiai: taip, kad kiekviena jų būtų informatyvi ir intensyvi.

Dailininkai rašantys knygas Lietuvoje pasirodė vėliau, o užsienio šalyse tai – labai įprasta. Pats Kęstutis itin žavisi australų dailininko ir rašytojo Shaun Tawn kūryba. Lietuvoje išleistos šio autoriaus knygos: „Atokaus priemiesčio istorijos“ ir „Prarastas daiktas“.

[quote author=“K. Kasparavičius“]Metų iliustratoriaus apdovanojimą – UNICEF diplomą Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodoje – jis vadina svarbiausiu.[/quote]

Būtent iliustracijos lemia, kad K. Kasparavičiaus istorijos yra atpažįstamos ir mėgstamos visame pasaulyje.

„Gali būti geriausios knygos ar tekstai, tačiau nuvežus juos į tarptautine mugę kaip pasakysi, kad tai – geros knygos. Kaip leidėjas žinoti? O jeigu iliustracijos puikios – tada bus kam ir tekstą parašyti“.

Iš tiesų. Pavyzdžiui, K. Kasparavičiaus iliustruota knyga „Tinginių pasakos“ kiekvienoje šalyje yra išleista su skirtingu tekstu, kurį rašė vis kitas autorius. Beje, Meksikoje „Tinginių pasakas“ Švietimo ministerija yra įtraukus į rekomenduojamų bibliotekoms knygų sąrašą.

„Turbūt jūs pats nenorėtumėte gyventi Tinginių šalyje?“, – klausiu.

„Vat ir ne“, – atšauna rašytojas. Pasak jo, neretai šiuolaikiniame pašėlusio greičio ir konkurencijos kupiname pasaulyje žmogus neatlaiko primetamo gyvenimo tempo ir įtampos.

Bohemiškam gyvenimo būdui talentingam kūrėjui laiko nelieka

Talentas – neginčijama sėkmės dalis, tačiau, kas lemia, kad jis būtų pastebėtas ir skleistųsi?

„Iš tiesų už tave niekas nieko nepadarys“, – sako K. Kasparavičius. Klausantis vieno žymiausių knygų vaikams kūrėjų, susidaro įspūdis, kad punktualumas, pareigingumas yra labai svarbūs jo darbe.

„Punktualumo klausimu esu kone pedantiškas, – patvirtina kūrėjas, – stengiuosi iš karto atsakyti į laiškus, nemėgstu nebaigtų darbų.“ „Bohema…? – nutęsia, – Kas daug dirba, tokiam gyvenimo būdui tiesiog nėra laiko“.

Draugystės, kontaktai užsimezgę iliustruojant knygas praverčia ir dabar. „Kad knyga pasiektų užsienio skaitytoją – prie knygų leidėjo, autoriaus, iliustruotojo komandos pridėčiau dar ir Lietuvos kultūros institutą, – teigia jis, – trečdalį leidėjų surandu aš pats, o pusę – labai darbšti, aktyvi ir veikli Instituto komanda. Efektyvi yra ir Instituto kuruojama Vertimų skatinimo programa, kuri leidžia paremti kūrinio vertimą į užsienio kalbą“.

Kęstučio Kasparavičius yra ne tik vienas iš verčiamiausių lietuvių rašytojų. Jis daug keliauja pristatydamas savo knygas visame pasaulyje.

„Pradžioje tik sėdėjau namie ir dirbau. Keliauti pradėjau tuomet, kai tapau rašytoju.

Pavyzdžiui, Kroatijoje buvau kokius septynis kartus. Turbūt, mane ten tai pat gerai žino, kaip Lietuvoje. Tamprius ryšius iš esmės nulėmė vienas žmogus – vertėja Mirjana Bračko. Daugelis lietuvių rašytojų kūrinių išleistų kroatų kalba, yra išversti jos dėka“, – pastebi.

Keliauti menininkui labai patinka. Juk pristatydamas savo knygas pamatai kraštus taip, kaip joks turistas nepamatys.

Mėgstamiausias jo laikas – ruduo. „Rudenį tarsi viskas prasideda. Vasarą labai daug dirbu, rašau, iliustruoju, o ruduo – kelionių, susitikimų su skaitytojais visame pasaulyje laikas“, – sako pašnekovas.

Jis jau nebeskaičiuoja pamatytų šalių, susitikimų metu nupieštų žirafų. „Keliaujame kaip kokie cirko artistai…“, – šypsosi kūrėjas.

[#gallery=1590#]

Vienišius, nuolat apsuptas draugų

Linksmų ir rimtų istorijų kūrėjas mėgsta pasivaikščioti po miestą, jeigu nebjaurus oras, kad ir –kelias valandas. Kartais į rankas pasiima fotoaparatą.

„Save laikau intravertu. Tačiau visada gyvenau žmonių būryje. Čiurlionio menų mokykloje gyvenome po 8–9 viename kambaryje; studijuodamas gyvenau studentų bendrabutyje”, – sako rašytojas.

Tiek daug apkeliauta kraštų, tiek daug matyta. Kuris miestas, visgi, gražiausias?

„Vilnius – nedvejodamas sako rašytojas, – kai po ilgų kelionių sugrįžti į savo Senamiesčio kiemą…apima toks geras sugrįžimo jausmas”.

Tikrai, turbūt nėra nieko smagiau, kaip grįžus po tolimų kelionių susisupti į pledą su mėgstama knyga ir puodeliu arbatos. O jei dar nosį kutena paties iškeptas pyrago kvapas…Taip, taip, pyragų kepimas yra rašytojo hobi. Mėgstamiausias pyragas – obuolių, „Šarlotė”.

Na o mes, pasimėgaukime Kęstučio Kasparavičiaus istorijomis. Juk, kaip sako jis pats, kiekviename mūsų yra likę vaiko. Atraskime jį.