Navigatoriai informacijos eroje

Moderniųjų laikų biblioteka: įvairiaveidė ir reikalinga

Jie tildo informacijos triukšmą ir veikia it jautrūs navigatoriai neaprėpiamo gylio žinių vandenyne. Tai bibliotekininkai! Jau vartote akis ir dengdami žiovulio pagautą burną spėliojate, ką gi naujo galima pasakyti apie tuos, kurie metų metus tūno tarp knygų lentynų? Na, tada, mielieji, matyt, bibliotekoje paskutinį kartą buvote, kai šios įstaigos darbuotoja Jūsų išsirinktą knygą į popierinę skaitytojo kortelę įtraukė rašikliu.

Šiandien čia viskas, švelniai tariant, pasikeitę. Ne, po to, kai į įvairiausias mūsų gyvenimo sritis įsiveržė informacinės technologijos, bibliotekų neištiko apokalipsė – atvirkščiai! Modernieji ekranai ir internetas padėjo bibliotekai įgauti antrą kvėpavimą, tapti dar reikalingesnei ir taip įtvirtinti savo pozicijas šioje pašėlusių informacijos srautų eroje.

Dabar bibliotekininko profesija – viena greičiausiai besikeičiančių ir su žinių inovacijomis koja kojon žengiančių specialybių. Tai tikri chameleonai, suprantantys, jog ne pati knyga, kompiuteris ar internetas yra tikslas, svarbiausia – ten glūdinti informacija, suteikianti žmogui gyvenimo pokyčių galimybes.

Apie naujojo amžiaus biblioteką ir tai, kokių viliojančių naujovių dar šiais metais kraštiečiams pasiūlys Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, kalbamės su šios įstaigos direktore Birute RUZGIENE.

– Pirmas klausimas Jums, bibliotekos vadovei – ar su knyga leidote vasaros atostogas?

– Buvo pora savaičių atostogų, bet, kaip ir visi kėdainiečiai, turiu daržiuką, o šiemet gėrybių yra pakankamai, tad reikia jomis pasirūpinti. Žinoma, liko šiek tiek laiko ir knygai, bet pradėjusi vieną dar nespėjau jos pabaigti (nusišypso).

– Kokius skaitinius atostogoms renkatės?

– Renkuosi lengvesnio turinio knygas, nes svarbių darbų yra daug, tad skaitydama stengiuosi atsipalaiduoti, nuo visko atitrūkti. Pastaruoju metu prašau kolegių parinkti tinkamą knygą, kad įkrisčiau ir manęs nebeliktų (nusijuokia).

– Įsivaizduoju, kad tapti bibliotekininke nusprendėte dar vaikystėje, kai mažos mergaitės akis sužavėjo bibliotekos aura ir pilnos lentynos knygų?

– Ne visai taip. Mane išties žavėjo skaitymas. Užaugau internate Klaipėdoje ir ten laiko skaitymui buvo pakankamai, taigi skaičiau daug.

Mane labai sužavėjo galimybės organizuoti informaciją ir knygų fondą taip, kad ne tik pati knyga, bet ir informacija joje būtų surasta bei perduota labai greitai. Dėstytojai mums aiškino, jog informacijos paieška yra gera, jeigu ji užtrunka iki trijų minučių – ne ilgiau. Tas informacijos triukšmas, apie kurį mokantis buvo kalbama ir bibliotekinio darbo praktikoje man teko patirti, yra didžiulis, todėl idealu, kada vartotojui pateikiama ne daugiau kaip 50 pasirinkimo pozicijų. Tada vartotojas visas gali ramiai peržiūrėti ir atsirinkti, kas reikalinga. Daugiau nei 50 pozicijų jau yra šioks toks informacijos triukšmas.

[quote author=“B. Ruzgienė“]Prisimenu tą proveržio laiką, kai įvairiausios mūsų gyvenimo sritys tapo vis labiau kompiuterizuotos. Knygos taip pat ėmė keltis į virtualią erdvę. Tada gimė diskusijos apie tai, koks likimas laukia spausdintos knygos. Jai prognozuota pražūtis. Vis tik spėlionės nepasiteisino. Žmonės myli popierinę knygą, kurios lapus gali liesti, uosti.[/quote]

Bibliotekinėje praktikoje visokių barjerų buvo daug. Su pirmuoju susidūriau dirbdama Žemdirbystės instituto bibliotekoje. Mokslininkai čia reikalingos informacijos paieškai sugaišdavo labai daug laiko ir ne visuomet galėdavo gauti tą informaciją ar dokumentą, kurio reikėjo. Taip nutikdavo dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – informacijos paieškos sistema nebuvo sutvarkyta taip, kaip šiandien, ir ta paieška trukdavo valandų valandas. Toliau – informacijos apie publikacijas ir pačios informacijos, t. y. publikacijų kaina. Užsienyje leidžiami moksliniai žurnalai, ypač duomenų bazės, labai brangūs. Netgi Lietuvos žemės ūkio mokslo įstaigos negali sau leisti nusipirkti duomenų bazės. Buvo toks genetinių išteklių projektas. Jį vykdė Švedija, Danija, Lietuva, Latvija ir Estija. Iš minėto projekto lėšų visos šios šalys prenumeravo vieną duomenų bazę ir bendrai ja naudojosi. Kalbant apie rajono gyventojus – nedažnas gali sau leisti užsiprenumeruoti laikraštį, žurnalą, nusipirkti knygą.

– Ir Jums parūpo barjerus įveikti (šypteliu).

– Taip (atsako šypsena), man labai norėjosi ir norisi tuos informacijos barjerus įveikti. Mano profesinis moto visą laiką buvo: „Jokių apribojimų informacijai.“ Labai džiaugiuosi, kad šiandien mūsų bibliotekos tekstinė informacija prieinama visiems. Mat Kėdainių M. Daukšos viešoji biblioteka jau turi technines galimybes, viešas interneto prieigas ir elektroninius Lietuvos ir visų 40 Kėdainių viešosios bibliotekos tinklo bibliotekų katalogus su knygų turinių ir straipsnių apie Kėdainius, jo kraštą, įstaigas, žmones tekstais, interneto svetainėje www.kedainiai.rvb.lt prieinamus visiems interneto vartotojams. Kuo toliau, tuo daugiau internete atsiranda nemokamų prieigų prie žurnalų turinių ir juose spausdinamų straipsnių tekstų, todėl mokslininkai ir kiti informacijos vartotojai jau gali savarankiškai naudotis internete esančia informacija.

Bėda ta, kad tos technologijos nepaprastai greitai keičiasi. Kone kasmet atsiranda naujos programų versijos, kompiuterinė įranga pasensta per trejus metus. Bibliotekoje įvairiose laikmenose naudojama ne tik tekstinė, bet ir garsinė, vaizdinė informacija, kurios laikmenos keičiasi. Reikia turimą informaciją perkelti į naujas laikmenas, t. y. išsaugoti ir perduoti ją vartotojams prieinama, patogia forma. Taigi ir bibliotekininkas yra priverstas nuolat mokytis, keistis, nes šiandieninės viešosios bibliotekos praktika – tikra informacinės kultūros mokykla.

Šiandieninė biblioteka, informacija, jos vartotojai, pateikėjai ir kūrėjai yra tinkle. Mes visi tapome Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS), interneto, vietinio tinklo dalimi. Per tinklus informacijos sienos išsiplėtė po visą pasaulį. Tiesą pasakius, interneto tikslas iš pradžių ir buvo panaikinti barjerus, kad žmonės galėtų laisvai bendrauti, ieškoti informacijos, o informacijos saugyklos-serveriai būtų išdėstyti taip, kad jei vienas nepasiekiamas, tada būtų galima gauti informaciją iš kito.

[quote author=“B. Ruzgienė“]Kompiuteris, rašiklis, informacinės technologijos tėra priemonės, o tikslas yra pati informacija, jos perduodama žinia. Svarbiausia iš tos informacijos kažką sukurti, tą informaciją, gautą iš knygos, kažkuo paversti.[/quote]

Bibliotekos šiandien irgi eina į debesų technologijas. Informacija nebūtinai turi būti čia – mūsų lentynoje. Ji gali būti saugoma Italijos, Amerikos serveriuose ar kitur. Visiškai nesvarbu, kur informacija saugoma – svarbiausia, kad ji viešai prieinama. Šiandien Kėdainių viešosios bibliotekos katalogas saugomas Kėdainiuose, bibliotekos serveryje, o www.kedainiai.rvb informacija – Kaune. Atsiranda naujas barjeras: jei dingsta interneto ryšys, negalime išduoti knygų – viskas, užsidarome. Taigi spartus, patikimas ryšys dirbant tinkle gyvybiškai svarbus visiems tinklo dalyviams.

– Iš moderniosios dabarties grįžkime kelis dešimtmečius į praeitį. Užsiminėte, kad augote Klaipėdoje, o kaip atsidūrėte vidurio Lietuvoje?

– Į Kėdainius pirmą sykį atvykau pas draugę Ireną Ramanauskaitę, paskui Čičkauskienę. Tai buvo Beatos Nicholson ir Odetos Bložienės mama. Atvykau į Irenos gimtadienį. Stipriai nustebau Kėdainiuose pamačiusi labai daug šiltnamių. Ir koks jų dydis! Buvau sužavėta žmonių darbštumu ir tuo, kad jie savo darbu užsitikrina sau duoną bei gerovę.

Netrukus ištekėjau už Vytauto Ruzgo ir atvykau gyventi į Kėdainių rajoną – Akademiją. Įsidarbinau Lietuvos žemdirbystės instituto bibliotekoje – didžiausioje bibliotekoje pagal pavadinimų skaičių, ne pagal egzempliorių. Pavyzdžiui, Žemės ūkio universiteto bibliotekoje buvo labai daug vadovėlių – egzempliorių, o pagal pavadinimų skaičių Žemdirbystės instituto biblioteka buvo didžiausia žemės ūkio mokslų biblioteka Lietuvoje.

Šioje bibliotekoje perėjau tiek mokyklą, tiek didžiulę savo bibliotekinio darbo praktiką. Atidirbau technologiją, kurią man paskui pavyko įdiegti Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos praktikoje. Kalbu apie tekstus, kurie prisegami prie bibliotekos elektroninio katalogo įrašų.

2004 m. mes pradėjome prie bibliotekos katalogo segti tuos įrašus ir pateikėme pasiūlymą LIBIS plėtotojams – Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, tiems, kurie kūrė LIBIS programą. Jie sutvarkė programą taip, kad dokumentas būtų ieškomas ne tik pagal įrašo laukus, bet ir pagal kiekvieną prie įrašo prisegto teksto žodį. Tai buvo nepaprastai svarbu, nes tapo galima labai siaura, tiksli dokumento paieška, kiekvienam prieinama natūralios kalbos žodžiais.

[quote author=“B. Ruzgienė“]Bibliotekininkas yra priverstas nuolat mokytis, keistis, nes šiandieninės viešosios bibliotekos praktika – tikra informacinės kultūros mokykla.[/quote]

Tuo galiu didžiuotis ir džiaugtis, nes knygų turinių ir straipsnių tekstus prie bibliotekos elektroninio katalogo įrašų mes pradėjome segti pirmieji. Kada tai pristatėme savo kolegoms, jie sakė, kad mes labai mylime savo skaitytojus (šypsosi). O aš džiaugiuosi, kad ta meilė abipusė. Paslaugos, kurias šiandien teikiame Kėdainių rajono gyventojams, yra labai svarbios, nes pastaraisiais trejais metais, būtent pageidaujant pačioms bendruomenėms, atidarėme tris bibliotekas: Ąžuolaičiuose, Keleriškiuose ir Meironiškiuose. Šiandien turime didžiausią Lietuvoje bibliotekų tinką – 40 bibliotekų. Kolegos klausia, kokie čia stebuklai darosi, kad kitur bibliotekos uždaromos, o čia – atidaromos.

Kita vertus, ir tos naujos technologijos mums labai padėjo. Štai viena smagi istorija. Įdiegus kaimų bibliotekose bevielį internetą Wi-Fi, sulaukiau susirūpinusių žmonių skambučių. Kraštiečiai klausė, ką jaunimas ir vaikai vakarais veikia prie pastatų, kuriuose įsikūrusios kaimo bibliotekos. Kai kurie žmonės nesuprato, o štai jaunimas labai greitai pagauna technologijas ir noriai jomis naudojasi. Jiems to reikia.

Ne paslaptis – apie 50 proc. mūsų skaitytojų yra besimokantys, t. y. moksleiviai ir studentai, apie 30 proc. dirbantys žmonės, kurie kelia kvalifikaciją ir jiems reikia informacijos. Daugiau galėtų skaityti senjorai. Jie atskirose bibliotekose sudaro tik nuo 8 iki 15 proc. vartotojų. Apie 60 proc. vartotojų naudojasi vieša interneto prieiga bibliotekose. Tai didelis procentas, sudarantis 10 proc. visų rajono gyventojų.

– Kiek žinau, biblioteka nestovi vietoje. Tad kokių naujovių sulauksime artimiausiu metu?

– Šiemet pradėsime projektą, pagal kurį bibliotekoje bus atnaujinamos kompiuterizuotos vartotojų darbo vietos. Jau šiais metais gausime tris paketus, kuriuos bandysime įvaldyti ir bibliotekininkai, ir mūsų vartotojai, o ypač jaunimas. Tai kūrybinis, inžinerinis ir programavimo paketai. Į juos įeis galingi, tai informacijai specializuoti kompiuteriai, bus planšečių, spausdintuvų, vienas iš jų – fotografijoms spausdinti, taip pat 3D spausdintuvas, robotikos komplektai, inžineriniai komplektai.

Taigi išmaniosios technologijos ateina į viešąją biblioteką. Tikiuosi, kad jos pas mus greitai prigis ir padės sukurti ateitį, nes ateitis, sakoma, priklauso išmaniems, inovatyviems ir greitiems. Laukiame bibliotekoje savanorių ir entuziastų, kurie padėtų įvaldyti tas išmaniąsias technologijas bei įrangą. Tad norinčiuosius labai kviečiu į talką. Šiandieninė biblioteka labai įdomi ir darbas joje itin įdomus bei perspektyvus. Technologijos yra skirtos ir įkandamos kiekvienam, o žmonės labai imlūs, tereikia nebijoti ir įveikti psichologinį barjerą.

Dabar dauguma, net ir senjorų, jau turi naudojimosi kompiuteriu bei internetu pagrindus. Bibliotekose vykdėme naudojimosi kompiuteriu mokymus ir anksčiau surinkdavome pilnas dešimties žmonių klases, o dabar jau nelabai pavyksta surinkti, nes visi moka. Žmonės jau nori ir yra pasiruošę eiti gilyn į technologijas. Tad mes ir padėsime jiems tai padaryti.

Prisimenu tą proveržio laiką, kai įvairiausios mūsų gyvenimo sritys tapo vis labiau kompiuterizuotos. Knygos taip pat ėmė keltis į virtualią erdvę. Tada gimė diskusijos apie tai, koks likimas laukia spausdintos knygos. Jai prognozuota pražūtis. Vis tik spėlionės nepasiteisino. Žmonės myli popierinę knygą, kurios lapus gali liesti, uosti.

– Ar Jums pačiai tada nebuvo baisu, kad bibliotekos lobynai taps beverčiai ir žmonėms reikės tik gero interneto ryšio bei kompiuterio ekrano?

– Užrašydami informaciją knygose, o anksčiau veršio odoje, molinėse lentelėse, žmonės stengėsi perduoti žinią. Buvo svarbu, kad žinia pasiektų tą, kuriam tos žinios reikia, ir kad gavęs tą žinią žmogus sukurtų kažką nauja – kad ta informacija taptų kažkuo: veiksmu, daiktu, produktu… Šitai nepaprastai svarbu. Aleksandrijos bibliotekoje knygos nebuvo išduodamos, jos buvo perrašomos ir išduodamos tik kopijos, todėl labai daug informacijos išliko ir sudeginus Aleksandrijos biblioteką.

Knyga perėjo šimtmečius, daugybę išbandymų, formų. Dabar ji – ir kompaktiniame diske, atmintuke. Komplektavimo skyriuje turime jauną specialistę. Ji pabaigė mokslus ir aš paraginau: „Eik dirbti kitą darbą.“ O ji sako: „Žinot, kai aš atsiverčiu naują knygą, tas kvapas man taip patinka, kad nenoriu dirbti jokio kito darbo.“ (šypsosi)

Iš knygos ateina daugybė informacijos, pagal kurią vėliau kuriami filmai, statomi spektakliai ir pan. Taip ši informacija transformuojasi į kitas formas, plečiasi, yra papildoma, atveriamos naujos informacijos, kurią perduoda knyga, galimybės, detaliau atskleidžiami knygon sudėti lobiai.

Kompiuteris, rašiklis, informacinės technologijos tėra priemonės, o tikslas yra pati informacija, jos perduodama žinia. Svarbiausia iš tos informacijos kažką sukurti, tą informaciją, gautą iš knygos, kažkuo paversti. Svarbu ne forma, kuria žmogų informacija pasiekia, o pati informacija – kad ji pasiektų ir būtų panaudota.

– Knygos išgyvena metamorfozes, o kaip pasikeitė požiūris į bibliotekininką?

– Labai pasikeitė. Bibliotekininkas šiandieniniame gyvenime yra autoritetas. Jis – kaip navigatorius informacijos jūroje. Bibliotekininkas svarbus.

O pačią biblioteką apibūdinčiau kaip savarankiško darbo su informacija mokyklą. Eiti į įprastą mokyklą ar ne, žmogus pasirinkimo neturi. O į biblioteką žmogus ateina niekieno neverčiamas – jis ateina pats, nes jam reikia, jis nori. Tai pati didžiausia tobulėjimo mokykla, nes čia ateina motyvuotas žmogus. Štai kas yra svarbiausia. Mums, bibliotekininkams, padėti tokiam žmogui – šventas reikalas.

– Taip ugningai kalbate apie bibliotekininko darbą ir pačią biblioteką, kad turbūt nė nereikia klausti, ar įsivaizduotumėte save kitoje srityje.

– Tikrai neįsivaizduočiau. Kada mes dirbome Žemdirbystės instituto bibliotekoje, rinkdavome informaciją iš įvairių duomenų bazių ir pateikdavome moklininkams jau atrinktą, tad mes iš dalies žemės ūkio mokslų srityje buvome žinantys, ne giliai, bet žinantys. Buvome tos srities informacijos navigatoriai. Padėdavome profesoriams, o jie iš tribūnų dėkodavo bibliotekai už vertingą pagalbą.

– Malonu klausyti, kad bibliotekininkai tiek anksčiau, tiek dabar išsaugojo mūsų visuomenės šviesulių titulą. O pokalbio pabaigai užduosiu tradicinį klausimą – kokią literatūrą labiausiai mėgstate ir kokias knygas rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?

– Man labai patinka istoriniai romanai, bet pastaruoju metu įnikau į detektyvus (nusišypso). Jie padeda atsipalaiduoti ir tiesiog įkristi. Yra tokių gerų detektyvų, kurie stiprią įtampą išlaiko iki paskutinio puslapio. Toks yra Nele Neuhaus detektyvas „Piktas vilkas“. Rekomenduočiau paskaityti Michaels Fern „Pilkoji pelytė“, Lelord Francois „Kaip Hektoras laimės ieškojo“.