„Kuopa, kelt!“, arba svajonė, kad nuo kariuomenės niekas nebėgtų

Devynių mėnesių pasaka baigta. Paliko krūvą prisiminimų, prikrovė įspūdžių – nors vežimu vežk, suformavo… įprotį pasikloti lovą, parvedė būrį naujų draugų ir užlaikė vis dar neblėstantį susižavėjimą aplinkinių akyse. Tą nepakartojamą jausmą tapus pavyzdžiu. Na, nebūtina tapti pavyzdžiu pusei pasaulio – užtenka tapti pavyzdžiu jaunėliui, dvylikamečiui broliui Ruslanui.

Tai – pasaka, vadinama kariuomene. Tai – brolis septintokas, kuris dievagojasi vos tik užvėręs mokyklos duris, pats apsivilksiantis Lietuvos kariuomenės šauktinio savanorio uniformą. Tai – susižavėjimas aplinkinių akyse ir pagarba. Pagarba už ryžtą, kantrybę, už ištvermę šią pasaką įveikiant.

Tokie jausmai šiandien sumišę kraštietės, Beržų kaimo (Dotnuvos sen.) gyventojos Darijos Marijos ARDAVIČIŪTĖS (20) širdyje.

O gal geriau ją pristatyti kaip Tauragėje esančio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono 4 kuopos 2 būrio 1 skyriaus jaunesniąją eilinę?

Tiesa, pas ją liko dar ir savo darbu užtarnauta beretė. Šioji garbingai kybo matomiausioje Darijos kambario vietoje.

[quote author=“D. M. Ardavičiūtė“]Nebūčiau aš pati pirmoji, kuri pultų į karo lauką su ginklu. Tačiau tame lauke būčiau ir abejinga tikrai nelikčiau.[/quote]

Ką gi, pasaka, pavadinimu kariuomenė, baigėsi. Bet jauna mergina iš Kėdainių rajono dėl to anei kiek nesijaudina. Dar ko! O kuriems galams jaudintis, jeigu ji pati puikiai supranta, kad pakeliui – begalė kitų pasakų?

O naujoji prasidėjo vos pasibaigus kariuomenei. Mat šiuo metu Darija ne kur kitur, o… su kariuomenėje sutiktu ir jos širdį užkariavusiu Laurynu autostopu maišo Senąjį žemyną ir visai netrukus pasieks Ispaniją.

Sakysite, ką gi dar sugalvos ši nutrūktgalvė? Patikėkite – ne iš kelmo spirta mergina šeimos narių ir bičiulių stebinti taip lengvai nepaliaus.

„Mama, eisiu tarnauti!“

– Darija, liepos pirmąją savaitę oficialiai užbaigei tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Sugrįžkime į spalio mėnesį, į pačią pradžią – kas, kaip ir kodėl tave pastūmėjo kariuomenėn? Juk toli gražu ne kiekviena mergina, atsiėmusi brandos atestatą, jį įsirėmina ir… patraukia į kariuomenę?

– (šypteli) Ko gero, uniforma jau kurį laiką labai traukė. Svarsčiau apie darbą policijoje. Prasitariau aplinkiniams, ir visi ėmė atkalbinėti: tai kaip gi čia dabar, juk ši veikla – stipriajai lyčiai… Veikiausiai tąkart pritrūko palaikymo iš aplinkinių.

Vis dėlto buvau padavusi dokumentus studijuoti policijos veiklos Mykolo Romerio universitete. Pritrūko vieno popieriaus… Turėjau pora savaičių jį išsiųsti, bet taip ir neišsiunčiau.

Ėmiau svarstyti apie kariuomenę – o kodėl gi ne? Beje, tai nebuvo labai spontaniškas sprendimas: dar per mokslo metus vienai mokytojai užklausus, ką gi veiksiu po mokyklos baigimo, prasitariau apie mintį tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Matyt, šiai idėjai tiek ir tereikėjo – būti ištartai garsiai tam, kad išsipildytų (juokiasi).

Ką gi, policija atkrito. Susiruošiau į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų

Dariaus ir Girėno apygardos 2-ąją rinktinę Kėdainiuose. Niekam nebesakiau, nenorėjau, kad pasikartotų policijos scenarijus… Užpildžiau dokumentus. Poskyryje bevartydama savanorių sąrašus radau trijų klasiokų vardus. Tik grįžusi papasakojau šeimynykščiams.

Norėjau tarnauti Rukloje – bet ten nebebuvo vietos. Tada širdis patraukė arčiau pajūrio – išsirinkau Klaipėdą, Dragūnus. Ten vėlgi laisvų vietų jau nebuvo likusių. Ką gi – liko Tauragė (šypteli).

– Kaip į tai reagavo tavo tėvai – Andrius ir Rima?

– Tėvai mane palaiko visada. Manau, net jeigu galvą plikai nusiskusti sugalvočiau – ir tokiu atveju palaikytų (juokiasi). Karinių filmų prisižiūrėjusi, metais jaunesnė sesuo Rimantė būgštavo. Mama ir sesuo išleido mane su ašaromis.

[quote author=“D. M. Ardavičiūtė“]O šeima palaikė, didžiavosi savo vyriausiąja dukra ir suprato. Suprato, kai neskambinau: ne dėl to, kad nėra laiko, o dėl to, kad ilsiuosi.[/quote]

– Kiek apsisprendimui vilktis šauktinės savanorės uniformą turėjo meilė Lietuvai tavo širdyje, Darija?

– Esu pilietiška ir matau save tik Lietuvoje. Nežadu išvykti gyventi kitur. Mano tėvynės istorija tampa vis brangesnė ir įdomesnė. Su laiku ją jaučiu vis arčiau savęs. Tad nesumeluočiau, jeigu sakyčiau, kad meilė tėvynei taip pat užėmė nemenką šio pasirinkimo dalį (šypteli).

Dar pratinasi prie… senojo gyvenimo

– Pirmoji diena kariuomenėje, veikiausiai, neišdildomai įsirėžė į atmintį?

– O, taip (šypteli). Sulipome į autobusą Kėdainiuose. Kartu buvo ir du mano buvę klasės draugai. Nuotaika – puiki, smalsu, kas laukia… Bet po kelių valandų, jau netoli bataliono, išvydus kariuomenės ženklą, širdis pradėjo nerealiai daužytis… Dar ir dabar prisimenu tą širdies plakimą (šypteli). Apėmė nerimas. Kodėl, nežinau, bet tą akimirką norėjosi namo… Galbūt tiesiog norėjosi sugrįžti atgal į komforto zoną (šypteli). Tarnybiniai šunys patikrino, ar nieko neleistino neturim, buvom paskirstyti į kuopas, būrius. Gavome kambarius, įsikūrėme. Gavome uniformas ir instruktažą, kaip uniformą dėvėti tvarkingai… Tada – sveikatos patikrinimas, skiepai…

Vienas įdomiausių pirmųjų dienų potyrių buvo išgyvenimas manymo, kad šukuosena ar apranga gali išduoti daug ką apie žmogų. Jeigu ir gali – nebent labai nedaug. Tai puikiai pasimatė, kuomet visi susirinkome apsivilkę uniformomis, o vaikinai buvo apkirpti. Nebegalėjome vadovautis stereotipais, spręsti pagal šukuosenas ar aprangas, nes visi buvome vienodi! Kad pamatytum, koks žmogus išties yra, būtina daugiau su juo pabendrauti.

Uniformos visus sulygina, o kariuomenė – labai suvienija.

– Kokie buvo tie devyni mėnesiai, Darija?

– Labai įvairūs. Pirmieji trys apskirtai buvo fantastiški, jaučiausi savame kailyje, savose rogėse, savoje vietoje. Mąsčiau apie pasilikimą kariuomenėje. Vis dėlto esu aktyvus žmogus, kuris labai mėgsta planuoti savo laiką pats, kuris nuolat stengiasi išmėginti ką nors naujo. Ko gero, tai – dar viena iš priežasčių, kodėl ėjau į kariuomenę – išbandyti save naujame amplua. Man buvo sunku tik tai, kad mėgstu pati planuoti savo laiką, o kariuomenėje jis buvo planuojamas už mane. Iš kitos pusės – gal ir neblogai – išmokau laikytis dienotvarkės (šypteli).

Ir nors antroje tarnystės pusėje ant sparnų nebeskraidžiau, užsidegimas išliko iki paties galo.

[quote author=“D. M. Ardavičiūtė“]Kariuomenėje save atrasti gali labai skirtingi žmonės. Reikalingas joje gali būti kiekvienas.[/quote]

– Paatvirauk: kaip po devynių mėnesių sekasi sugrįžti į įprastą savo gyvenimą?

– (juokiasi) Pirmomis dienomis buvo sudėtinga suprasti, kas vyksta (šypteli). Labai keistas buvo pirmasis sekmadienio vakaras po karių išleidimo į atsargą ceremonijos. Regis, turėčiau seniausiai gulėti savo lovoje, batalione, ir stebėti ant spintelės bekrentančią šviesą, bet vietoje to – aš namuose!…

Guliu, klausausi Amy Winehouse, „30 Seconds to Mars“ ir „Linkin Park“ grupių dainų, apsivilkusi savo mylimiausią džemperį. Su ta pačia muzika ir tuo pačiu džemperiu pirmą dieną važiavau į Tauragę. Skirtumas tas, kad važiuoti jau niekur nebereikėjo (šypteli).

Galva sproginėjo nuo minčių. Norėjosi padėkoti kiekvienam: už palaikymą, už tikėjimą, net už burbėjimą ar netikėjimą, nes net ir tai mane vedė į priekį. Vadams ir kolegoms – už viską, ką teko išmokti ir išgyventi kartu. Šeimai, kuriai vos ne paskutinėmis savaitėmis pasakiau, kad atliksiu pareigą tėvynei. O šeima palaikė, didžiavosi savo vyriausiąja dukra ir suprato. Suprato, kai neskambinau: ne dėl to, kad nėra laiko, o dėl to, kad ilsiuosi.

Merginos verkė tyliai ir… mažiau

– Papasakok, ar buvo daug tokių dienų, kuomet merginos liejo ašaras?

– Verkėme visos, greičiausiai. Bet mes tai darėme tyliai, kad niekas nematytų. Kambaryje, šalia draugės. Buvome labai stipri komanda.

Verkė ir vaikinai. Tik jie verkė garsiai ir ne ašaromis – jie garsiau už merginas skųsdavosi, kaip viena ar kita jiems sudėtinga. O mes be jokių verkšlenimų paimdavom ir padarydavom viską, ką reikėjo (šypteli).

Mes dažnai buvome kantresnės už vaikinus. Man atrodo, kad vadinamoji silpnoji lytis kariuomenėje toli gražu nėra silpnoji lytis (šypteli).

Pati verkiau keletą kartų, kadangi esu itin emocionali. Ir iš liūdesio, ir iš laimės. Verkiau, kuomet šeimos nariai nepranešė man to, kad susirgo močiutė. Norėjosi žinoti, kas vyksta šeimoje, ir sudėtinga buvo suprasti, kad nuo manęs tai slepiama vien dėl to, kad būčiau apsaugota nuo nereikalingų emocijų. Paskutinį kartą verkiau, kai sugalvojau atsisveikinti su visomis merginomis… Su vis kiekvienu prisiglaudimu ašaros byrėjo labiau ir labiau.

– Kaip pati perėjusi šią gyvenimo mokyklą, kokiems žmonėms patartum ryžtis tarnybai Lietuvos kariuomenėje, arba priešingai – kokiems geriau tam nesiryžti?

– Save kariuomenėje išbandyti palinkėčiau visiems ir kiekvienam. Taip, joje reikia daug kantrybės, valios ir užsispyrimo. Devynis mėnesius leidi su tais pačiais žmonėmis. Turi apsišarvuoti kantrybe – atliekant užduotis, ypatingai – miške. Kaip vienas iš vadų pasakė: „Karas toks: gali laukti jo metus, o kariauti tik penkias minutes“.

Tačiau kariuomenė labai daug ko išmoko. Pirmą ir svarbiausią dalyką – nebijoti būti savimi. „Įpučia“ pasitikėjimo savimi. Aš asmeniškai tarnybos metu išmokau kalbėti garsiai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

Neigiamoms emocijoms – ne vieta

– Minėjai, kad kariuomenė vienija. Kaip ji vienija, Darija?

– Išmoksti kovoti ir „pastovėti“ vienas už kitą. Kaip ir kartu išgyventi bausmes, nesėkmes. Vienas už visus – o visi už vieną.

Tarkime, paskutinėmis dienomis keli šauktiniai savanoriai vieni kitus juokais apipurškė putomis, o pamokyti buvome visi. „Purškėjai“ stovėjo ir stebėjo, kaip mes, visi likusieji, darome atsispaudimus. Kitas atvejis – susiginčijo du skyriaus vaikinai. Tai pamatė vadai, ir mes kurį laiką batalione turėjome visur judėti su kuprinėmis. Na, o jos, patikėkite, nėra lengvos (šypteli).

Kažkas atsikalbinėjo vadui – visas būrys vietoje laisvo laiko vakare mokėsi žygiuoti. Kažkas nepasiklojo lovos – visi nusivilkome nuo čiužinių paklodes ir rikiavomės su jomis. Vėliau paklodes padėjome į vietą, rikiavomės su pagalvėmis. Po tokių dalykų niekas nebenori nei ginčytis, nei lovos nepaklotos palikti – žino, kad ne pats vienas atsakomybę prisiims, bet kentės visas būrys.

[#gallery=1499#]

– Regis, vadai tikrai negali skųstis humoro jausmo stygiumi…

– (juokiasi) Jie humoro jausmą turi, tikrai turi. Neigiamoms mintims kariuomenėje apskritai vietos negali būti. Aš kaskart galvodavau, kad bausmė yra gerai ir už ją mintyse dėkodavau, nes vadai taip elgėsi tik gero mums linkėdami.

Apskritai, kariuomenėje pozityvumas yra labai svarbus. Pozityvumas ir noras būti ten. Nei psichologinis, nei fizinis pasiruošimas einant į kariuomenę, mano manymu, nėra tokie svarbūs, kaip du pirmieji faktoriai. Ko gero, tai labai tiktų ir vėlgi atsakyti į klausimą, kokie žmonės turėtų rinktis tarnybą Lietuvos kariuomenėje – tie, kurie to nori. Na, o kariuomenėje su psichologija susitvarkai bendraminčių, fiziškai pasiruoši vadų padedamas.

Kariuomenėje pritaptų kiekvienas

– Darija, kuomet man tenka bendrauti su kariškiais, visuomet klausiu vieno ir to paties – kodėl, pašaukus sūnelius, jų mamos kaipmat puola ieškoti vaikams ligų, problemų, ar bet kokių būdų, kad tarnystės kariuomenėje jų berniukai išvengtų. Kas gi kariuomenėje tokio baisaus?

– (šypteli) Manau, kad labiausiai gąsdina trukmė – devyni mėnesiai. Vis dėlto devyni mėnesiai – laikotarpis netrumpas. Galbūt ne visiems patinka klausytis nuolatinių viršesniųjų nurodymų?

Man labai norėtųsi, kad privalomosios karo tarnybos Lietuvoje nebūtų – kad būtume tokie pilietiški ir vieningi, kad jaunimui šauktinių savanorių tarnyba Lietuvos kariuomenėje būtų savaime suprantamas dalykas. Kad kiekvienas tai traktuotų kaip pareigą savo tėvynei – juk nežinai, kas vieną dieną gali nutikti.

Norėtųsi, kad jaunuoliui prakalbus apie pasiryžimą tarnauti kariuomenėje, kuo mažiau nuostabos žvilgsnių ir klausimų tektų sulaukti, o daugiau – palaikymo ir susižavėjimo gestų.

Mane apimdavo nepaprastai malonus jausmas, kuomet grįžtančią savaitgaliui namo Kėdainių miesto gatvėse ar parduotuvėse mane labai jaukiais žvilgsniais nulydėdavę praeiviai. Su šypsenomis. Kai kurie susistabdydavo, pasakodavo savo istorijas, kaip savo laiku tarnavę. Mane labai džiugino, kad ne vienas, ne penki ir ne dešimt žmonių, o kur kas daugiau, sakė, jog džiaugiasi matydami, kaip į kariuomenę eina ir merginos. Palaikymas yra labai svarbu.

– Tu turbūt puikiai supranti, kad to scenarijaus, kurio mes taip labai nelauktume, atveju, būtum viena pirmųjų, pakviestų iš atsargos tėvynės ginti. Ar tai nebaugina?

–  Aš kartais sakau, kad esu pasiryžusi dėl Lietuvos, dėl savo šeimos stoti prieš priešo tanką. Kaip ten bebūtų, nebūčiau aš pati pirmoji, kuri pultų į karo lauką su ginklu.

Tačiau tame lauke būčiau ir abejinga tikrai nelikčiau. Aš vaikystėje galvojau apie mediciną, tad visai neseniai užpildžiau dokumentus paramedikų kursams. Tokiame amplua aš mielai sugrįžčiau į kariuomenę, tikiu, kad tuo galėčiau būti labai naudinga to scenarijaus, apie kokį kalbame, atveju.

Dar turiu minčių suderinti „užmestą“ policijos idėją ir kariuomenę – svarstau apie karo policiją.

Kariuomenėje save atrasti gali labai skirtingi žmonės. Reikalingas joje gali būti kiekvienas.