Istorija, kaip rusų toiterjeras tarp vilkšunių tvarką įvedė

Žmonės skirstomi būna ne tik į „kačių“ ir „šunų“ žmones. Tie patys „šunų“ žmonės neretai būna skirstomi į tuos, kuriems tikras šuo – tai didelis, gauruotas, pailgu snukiu, ir į tuos, kuriems šuniukas turi būti mažas, nereikalaujantis daug vietos. Neretai galima išgirsti žmones sakant, kad jie myli šunis, tik ne tuos mažiukus, nes mažiukas esą – net ne šuo. Tačiau viena kėdainietė įrodė, kad meilė šunims nėra ribojama veislės ar dydžio.

Vos su fotografe Giedre įsukame į kėdainietės Sonatos Vaišvilienės namų kiemą, išgirstame grėsmingą lojimą, lydimą nerimastingo sukinėjimosi voljere. Kiemą saugo du vokiečių aviganiai, kurie įspėja šeimininkus apie netikėtus svečius. Tuo tarpu pro namo langą į mus žvelgė dvi smalsios poros labai labai mažų akyčių – lange it pliušiniai žaisliukai tupėjo du rusų toiterjerų veislės šuneliai. Pakviestos nekantriai žengiame namo vidun – mat žinojome, kad ten mūsų laukia dar ne vienas šuo…

Mažylių apsuptis

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Ledutę aš pirkau paslapčiomis. Žinojau, kas per pasipriešinimas bus – atseit, koks čia šuo.[/quote]

Sonatos namuose mūsų laukė dvi rusų toiterjerų mergytės, ir…. 6 vokiečių aviganiai. Tik nereikia išsigąsti – suaugusi iš jų tik mama Riči, o visi kiti šuneliai dar nė mėnesio laiko nesulaukę. Jaukiame ir šviesiame kambarėlyje įrengtas nemažas guolis mamai ir jos šuneliams, o šie kol kas sunkiai paeinantys ropinėja, vis taikydamiesi palįsti po mamos pilvu. Keletas jų – tikri skardžiabalsiai, keletą kartų taip kiaukteli, kad net darosi keista, iš kur pas mažylį šitiek jėgos.

Apuostinėjusi mudvi su Giedre, veislyno „Motyvacija“ gražuolė vokiečių aviganė Riči gulasi į guolio kraštą ir leidžia penkiems šuniukams pasisotinti, o mes leidžiame jiems pabūti ramiai – kitame kambaryje prisėdame ir prie puodelio kavos kalbamės, kaip gi vienuose namuose sutaria tokios dvi radikaliai skirtingos šunų veislės.

Paneigė visus mitus

Vos atsisėdus rusų toiterjerė Ledi ima šmirinėti aplinkui, paskui puola ropštis Giedrei ant kelių, vėliau persikelia ant manųjų, kol galiausiai, ilgai galvojusi ilgesniam laikui patogiai įsitaiso ir leidžiasi glostoma.

„Ji tikrų tikriausia žmonių draugė. Sklando gandas, kad maži šuneliai yra piktoki, tačiau tik ne šiuo atveju ir ne su šia veisle“, – pasakoja Sonata.

Ledi yra turėjusi šuniukų vadą, o jos dukra – ilgaplaukė toiterjerė – taipogi ateina palaikyti mums kompaniją. Tiesa, mažoji Rūna gerokai baikštesnė nei jos mama.

„Ledi specialiai kergiau su ilgaplaukiu patinu, nes norėjau, kad gimtų ilgaplaukiai šuneliai. Mano svajonė visais laikais buvo ilgaplaukis rusų toiterjeras, bet kai pirkau Ledi, negalėjau žinoti, kokia ji bus. Ilgaplaukės kalytės ir trumpaplaukio patinėlio šeimoje gimusi Ledi mane labai sužavėjo savo spalva. Na ir tik vėliau, jai augant, pasimatė, kad visgi ji bus trumpaplaukė.

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Tokio gerumo šuns dar reikia paieškoti.[/quote]

Kalytę Rūną mes pasilikome sau – ji tikras angelėlis. Tokio gerumo šuns dar reikia paieškoti. O kokia jos meilė mano vyrui… neišpasakyta tiesiog. Ji visuomet tupi prie lango, laukia, kol jis grįš namo. O kai grįžta… tai toks klykimas būna, nusakyt neįmanoma! Iš to džiaugsmo tiek triukšmo sukelia – iš karto suprantam, kad grįžo vyras į namus“, – šypsodamasi pasakoja Sonata.

Moteris neslepia, kad mažosios šunytės labiau myli jos vyrą, o štai jai atiteko didžiųjų šunų prielankumas. Tiesa, pradžioje rodėsi, kad viskas bus visai kitaip.

„Ledutę aš pirkau paslapčiomis. Žinojau, kas per pasipriešinimas bus – atseit, koks čia šuo. Aš buvau jau anksčiau vyrui užsiminusi, kad reikia mažo šuniuko namuose, bet vyras į šitą siūlymą žvelgė skeptiškai. Ir kaip šiandieną atsimenu – tądien, kai nusipirkau Ledi, pas mane buvo draugės. Vyras grįžo namo ir pamanė, kad tai – vienos iš draugių šuo. Paskui draugės išsiskirstė, o šuo tai liko. Ledi iš karto prie mano vyro prilipo, o jis ir klausia – jam tą šunį pirkau ar sau? Dabar šiuos jo žodžius vis jam primenu, nes meilė tarp jų neišpasakyta, jie tiesiog neišskiriami yra“, – juokiasi Sonata.

Nemylėti tiesiog neįmanoma

Pripažinsiu – pati esu iš tų žmonių, kuriems šuo turi būti didelis. Niekada gerai net nesidomėjau mažomis šunų veislėmis, tačiau mažoji Ledi išties paliko nuostabų įspūdį – nepaprastai miela ir draugiška šunytė, tikra rankinukė, kuri savo prielankumu gali pelnyti kiekvieno dėmesį. Tą patį sako ir Sonata, kurios patirtis rodo, kad Ledi nemylėti tiesiog neįmanoma.

„Neįmanoma jos nemylėti. Turime draugą, kuris šunų nemėgsta. Na nepatinka jam ir tiek. Ir vieną dieną, jam pas mus besisvečiuojant, Rūna, ta pati, kuri labai bijo žmonių, atėjo ir susiraitė jam ant kelių. Tai kaip nemylėsi tokių šunelių?“ – pasakoja moteris, o mums bekalbant į kambarį grįžta Rūna.

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Rūna yra tikrų tikriausia aktorė. Aktorystės sugebėjimai aukščiausio lygio.[/quote]

Tiesą sakant, ji elgiasi gana šabloniškai – daug dreba ir yra baikšti. Tiesa, jos mama – visiška priešingybė. Gal kiek padrebėjusi susitikimo pradžioje, vėliau ji drąsiai sukinėjosi aplinkui ir visokeriopai rodė savo prielankumą. Tuo tarpu Rūna atsargiai pasislepia už šeimininkės Sonatos nugaros ir baigštokai žvelgia į mus. Meiliai kalbinant išlenda, atsitūpia šalia Sonatos, išdidžiai iškelia ausis, kad pamatytume visą ilgo plauko grožį.

Nepaisant baikštumo, kalytė išties atrodo aristokratiškai.

„Rūna yra tikrų tikriausia aktorė. Aktorystės sugebėjimai aukščiausio lygio, – pasakoja Sonata man paklausus, kodėl šunytė tokia nepaprastai baigšti. – Rūna neretai pabėga iš kiemo. Aš ją išleidžiu palakstyti, ji pabėga, aš tada ją susirandu ir, aišku, pabaru. Tai vaizdas paprastai būna toks – atidarau namų duris, o ji pro tas duris tiesiog įšliaužia į namus. Rodytųsi, kad ji per dieną gauna į kailį kelis kartus, nes ji tokia aktorė – tokia baimė, tokia kaltė būna išreikšta.

Kai reikia lašiukus lašinti ant kailio, ji tiesiog dingsta. Vos pamato, kad aš einu prie jos kažką nešdama rankoje, tuoj pasislepia. Kažkada buvo tiek pasislėpusi, jog galvojome, kad viskas, dingo šuo lauke. Galvojau, jog darant duris ji bus pabėgusi į lauką. Lauke tuo metu stipriai lijo, aš apsiaviau botus ir su chalatu išlėkiau į kiemą jos ieškoti. Rėkavau per visą kaimą, o pasirodo, ji palindusi po lova visą laiką sėdėjo tyliai“, – juokdamasi pasakoja Sonata istoriją, kuri tuomet tikriausiai gerokai išgąsdino.

Norėjo kažko mažo

Tiesa, pirmasis šeimos šuo visgi buvo didelis – panašus į vokiečių aviganį. Dailus šuo be dokumentų. Ir nepaisant to, kad šuo buvo be galo mylimas, vis tiek norėjosi kažko mažesnio, kažko, kas galėtų namuose pasitikti.

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Vyras man gimtadienio proga padovanojo vokiečių aviganę Riči.[/quote]

„Pirmiausia mes nusipirkome šunį. Šunį. Galvojome, kad tai vokiečių aviganis. Tačiau tai tebuvo į jį panašus labai gražus ir didelis šuo, – pasakoja Sonata. Kaip ir daugelio žmonių gyvenime, pirmieji augintiniai atsiranda paprasti, be dokumentų, su tariama veisle. – Po to nusprendėme, kad norime tikro vokiečių aviganio. Taigi vyras man gimtadienio proga padovanojo Riči. Tai nebuvo šiaip sau dovana, mes apie tai buvome kalbėję, aptarę visą šią situaciją, ir taip išpuolė, tokia proga, kai gavau šunį.

Tada nusprendžiau, kad namuose reikia mažų šuniukų. Kažko, kas ir į lovą galėtų ateiti su mumis miegoti. Tai turėjo būti pats mažiausias šuo, taip pat norėjau, kad nereikėtų jokių kirpyklų šuneliui.

Rusų toiterjerus aš pamačiau vieno filmo metu. Daug domėjausi šia veisle, kalbėjau su žmonėmis, kurie juos augina, mat veisėjui tai jo veislė visuomet bus pati geriausia. Ir taip nusprendžiau, kad labai noriu būtent tokio šuns“, – pasakojo moteris.

Rusų toiterjerai moters palankumą pelnė ir dėl itin gero charakterio. Visi pasakojimai, kad maži šuneliai yra pikti ar net isteriški – laužti iš piršto.

„Linksmumas, gera nuotaika nuo paties ryto pavergė mano širdį. Pikti šunys būna tie, kurie yra maišyti. Kai maišo pinčerį su čihuahua tai taip – būna jie labai pikti, isteriški. Todėl dabar rusų toiterjerus labiau linkstama vadinti rusų žaisliukais, kad žmonėms nekiltų blogų asociacijų.

Taip, maži šuniukai skardžiai loja, o kas jam belieka? Bet jie nėra pikti, nėra nervingi – tai tėra paplitęs mitas. Tačiau yra dalykas toks – šie šunys yra perlepinti. Jau sunku net sakyti, kad tai atskiras šuniukas – tie šuneliai kaip žmogaus dalis tampa. Ir visuomet ant rankų, ir visuomet viskas leidžiama. Mes patys juos užsileidžiam ant galvos, bet šunys tikrai neturi nei pykčio, nei isterijų, nieko“, – tikino Sonata.

Daro tvarką

Klausimas – kaipgi namuose sugyvena vokiečių aviganiai ir dvi rusų toiterjerės? Juk jos – aviganio galvos dydžio. Tačiau pasirodo, kad tikrasis šunų gaujos vadas ir yra… mažoji Ledi.

„Kai Ledi eina per kiemą, visi vokiečių aviganiai ant pirštų galų stypinėja aplink. Ji mūsų kiemo vadas. Buvo kartą atvejis, kai išėjome su šunimis visi į mišką pasivaikščioti, o Ledutė buvo nėščia tuo metu. Ji sau ramiai ėjo, ir Vulfas, mūsų pirmasis šuo, ant jos netyčia užlipo. Aš iš karto persigandau, užrikau ant jo, kad ko nežiūri kur eina – labai išsigandau, mažytė nėščia, o Vulfas toks arklys. Ir mes visi pripuolėme prie jų, Vulfas net susigūžė, žiūrėjo išsigandęs, supratęs, kad kažką blogo padarė.

O Ledutė pasitaisė, pasipurtė, atsisuko – ir kad kando į koją Vulfui! Įkando, ir iš karto ėmė spjaudytis, mat visa burna pilna Vulfo plaukų buvo“, – pasakoja Sonata. Tiesa, laimė, situacija baigėsi labai gerai.

Sonata taip pat pripažįsta, kad Ledi dukra Rūna jau yra vokiečių aviganių užgožta.

„Rūnos niekas neklauso. Kai einame į mišką, man jos net gaila kartais pasidaro. Jau, žiūrėk, pakišta po kokia egle sėdi pasislėpusi. Žaidžia šunys, o jinai slepiasi, kaip vištelė. O Ledi eina kur nori, visi ją praleidžia ir traukiasi į šonus.

Taip pat pas mus kartą kurį laiką svečiavosi labradoras Dobilas. Nepažinojo jis mūsų šunų, tai atsimenu, kad kartą kieme Ledi jį užsivijo. Jis tiek išsigandęs buvo, bėgo, kažkur paslydo, į kažką atsitrenkė. Taip man jo pagailo, bėgau iš karto gelbėti Dobilo, o jis, pasirodo, mūsų Ledi pavaikytas buvo“, – juokdamasi pasakoja Sonata, o tuo tarpu Ledi įtariai žvelgia į mus. Ar tik ne iš jos mes čia juokiamės?

Sunkiausiai veisiama veislė

Kalbai pasisukus vokiečių aviganių link susimąstau – ši veislė tiek visiems žinoma, tiek matyta, ir tiek įaugusi į kraują kaip tobulo šuns pavyzdys, kad net sunku ką ir naujo paklausti, ar netikėto sužinoti. Ir štai čia aš labai klydau.

„Jeigu nori veisti šunis, sunkiausia, ką galima veisti, yra vokiečių aviganiai. Neužtenka vien tik dalyvauti parodose, patikrinti sveikatą. Tam, kad būtų galima veisti vokiečių aviganius reikia įveikti paklusnumo testą – šuo turi mokėti pagrindines komandas, ir kai kurias sunkesnes – tarkime, laukti šeimininko, kai jis nueina, saugoti daiktą ir pan. Šuns paklusnumas yra tikrinamas mieste, kur aplink vaikšto, bėgioja žmonės, važinėja dviračiai, kitų šunų daugybė.

Tą testą išlaikyti sunku, tam reikia labai daug dirbti, labai daug treniruotis.

Su Taira dabar mes jau dalyvaujame parodose, patikrinta jos sveikata, o dabar dirbame, kad galėtume išlaikyti paklusnumo testą“, – pasakojo Sonata.

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Jeigu nori veisti šunis, sunkiausia, ką galima veisti, yra vokiečių aviganiai.[/quote]

Tarsi to būtų maža, vokiečių aviganiams vieninteliams yra taikomas kioringas, arba kitaip – veislinė apžiūra.

„Teisėjas išsamiai apžiūri šunį, šuns sudėjimą, svorį, sąnarių būklę, tikrina, ar šuo nebailus, ar nebijo šūvių. Taigi yra šaudoma, be to, tikrinamas šuns gynybinis instinktas – daromas testas su kandimu į rankovę. Jeigu šuo to nedaro – veisti vokiečių aviganių veisti negalima.

Štai todėl 120 parduodamų vokiečių aviganių skelbimų mes matome tik 5, kuriuose šunys parduodami su dokumentais“, – kalba Sonata, o aš dar ilgai stebiuosi tokia griežta tvarka.

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Vokiečių aviganis – darbinė, populiari veislė, jam keliami aukščiausi reikalavimai. Nes jeigu negali ramiai prasivesti šuns pro dviratininką, šuo kanda į padangas, tai yra negerai – negalima jų veisti.[/quote]

Tiesa, stebėtis kaip ir nėra ko. Vokiečių aviganiai – darbinė veislė, skirta saugoti, ginti žmones, tarnauti policijoje, kariuomenėje. Nenuostabu, kad tikrai ir kokybiškai veislei išsaugoti yra skiriama ypač daug dėmesio.

„Vokiečių aviganis – darbinė, populiari veislė, jam keliami aukščiausi reikalavimai. Nes jeigu negali ramiai prasivesti šuns pro dviratininką, šuo kanda į padangas, tai yra negerai – negalima jų veisti. Reikia apsaugoti veislę.

Mums neužtenka būti tik gražiems ir sveikiems, reikia būti ir protingiems.

Taigi, kai visa tą pasidarai, ir paskambina šuns norintis žmogus, ir išgirdęs kainą sako, kad kažkur šimtu eurų pigesnis šuo be dokumentų – na tiesiog ima trūkti žodžių“, – kalba Sonata.

Mokomės iš savo klaidų

Galbūt kai kurie skaitytojai atsidus – na va, ir vėl apie dokumentų reikalus šneka. Kam tie dokumentai, juk šunį ne dėl dokumentų myli. Ir tiesa tokia, kad daugybė žmonių taip galvoja. Taip kažkada galvojo ir Sonata, tiesa, dabar ji supranta, kokių naivių minčių ji anksčiau turėjo.

„Mes visi mokomės iš savo klaidų. Kai aš nusipirkau pirmąjį šunį, aš irgi galvojau, kad va, kam tie dokumentai, sukergsiu, nes norėjau mažų šuniukų. Galvojau, kad labai faina bus, smagu, taigi maži šunyčiai – koks džiaugsmas. Tai aš tik dabar suvokiu, ką aš galvojau, ir ką tai iš tikro reiškia.

Yra žmonių, kuriems neįdomu šuns sveikata, neįdomu charakteris – juk vis tiek parduos. Yra ir tokių, kurie neturi jokių blogų kėslų, kurie ne dėl pinigų tą daro, bet jiems tiesiog norisi mažų gražių šuniukų“, – kalbėjo moteris, pasakodama, kad jos aplinkoje taip pat nemažai tokių, kurie dokumentų reikšmę suprato galbūt šiek tiek… per vėlai.

[quote author=“S. Vaišvilienė“]Man negaila tų, kurie perka šunį be dokumentų ir paskui iš jo išauga kažkas, bet ne tas, ką pirko.[/quote]

„Vieni pažįstami žmonės pasakojo, kad nusipirko vokiečių aviganį. Nuvykau jų aplankyti, einu, žiūriu – šuo. Galvoju, turi didelį šunį, kam jie dar vokiečių aviganį įsigijo?

Pasirodo, ten ir buvo tas jų „vokiečių aviganis“, nors jis nieko bendro net neturėjo. Spalva buvo ruda su juodu. Ir viskas.

Man negaila tų, kurie perka šunį be dokumentų ir paskui iš jo išauga kažkas, bet ne tas, ką pirko. Turiu vieną draugę, kuri kadaise pirko čihuahua šuniuką be dokumentų. Labai svajojo, labai norėjo, nusipirko, atvežė parodyti. Žiūrėjom šiaip ir anaip – na nematėme mes to čihuahua. Ėmėm sakyti, kad gal reikėjo pasitaupyti pinigėlių, nusipirkti šunį su dokumentais. Tačiau ji atsakė: „Žinot ką, aš paskolos šuniui tikrai neimsiu!“

Na ką, nuginklavo – tuo metu išties šunys buvo brangūs.

Tačiau galutinis rezultatas buvo toks, kad kai ji pirko antrą šunį, pirko su dokumentais, už 4 500 litų be jokių derybų. Nes kai iš pirmojo šuns išaugo gana didelis, stambus šuo, išverstomis akytėmis, neaišku kokių genų turintis, ji suprato, kad dokumentas yra ne tik brangus popierėlis.

Žinoma, pirmasis šuo yra be proto mylimas, prižiūrėtas ir lepinamas, tačiau tiesa ta, kad pamoka visgi buvo išmokta“, – pasakojo Sonata, juokais pridurdama, kad draugei ir šindien primena tą jos atšovimą apie „paskolą“…