Kėdainietės filmas debiutuos tarptautiniame festivalyje
Kėdainietė Agnė DOVYDAITYTĖ kartu su draugu Aleksandru BELINSKI Lietuvoje kuria dokumentinį filmą „Saulė leidžiasi rytuose“. Neseniai juos nustebino maloni žinia, kad filmo premjera įvyks tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Ji.hlava“ Čekijoje spalio 25–30 dienomis. Šia proga pasidomėjome, kaip jauniesiems kūrėjams sekasi filmo kūrimas?
Filmas apie žmones, pamirštus istorijos
Prieš metus laiko, 2017 metų rugsėjo 18 dieną, kėdainietė A. Dovydaitytė kartu su savo partneriu bei kolega A. Belinski iš Londono atsikraustė gyventi į Lietuvą. Ne dėl bet ko, o su tikslu filmuoti poetinio dokumentinio filmo „Saulė leidžiasi rytuose“ (ang. „The Sun Sets in the East“ – aut. past.).
[quote author=“A. Dovydaitytė“]Tai filmas apie žmones, kurie dažnai būna pamiršti istorijos, kurie tiesiog nugyvena ramų gyvenimą, stengiasi būti dorais, daro klaidas, dirba žemę ir tiek. Ir tame mes matome labai daug grožio, ypač šiandieninėje, sparčiai kintančioje kasdienybėje.[/quote]
„Paties filmo idėją pradėjome gvildenti prieš daugiau nei pusantrų metų. Filmas yra gana netradicinis, tad pasakyti „apie ką jis“ gana sunku – tai labai priklauso nuo paties žiūrovo ir jo santykio su istorija, gamta, religija, šeima ir pan. Tačiau, trumpai tariant, tai filmas apie lėtą paprasto kolūkiečio gyvenimą ir jo santykį su aplinka. Filme yra skaitomos ištraukos iš mano amžinatilsio senelio užrašų, rašytų 1984 metais, ir rodomi šiandieninės užmiesčio Lietuvos vaizdai.
Vis dėlto nemėgstu labai akcentuoti, kad tai yra mano senelio dienoraštis. Pakalbėjus su daugeliu žmonių, kurie domėjosi filmu, supratome, kad anuomet labai daug tokio amžiaus žmonių rašė panašius užrašus – ką jie dirba, kiek pieno parduoda, kada eina į bažnyčią ir kitus dalykus. Dėl to šį filmą matome kaip labai universalų – ne vieno, bet daugelio žmonių istoriją: filmas apie žmones, kurie dažnai būna pamiršti istorijos, kurie tiesiog nugyvena ramų gyvenimą, stengiasi būti dorais, daro klaidas, dirba žemę ir tiek. Ir tame mes matome labai daug grožio, ypač šiandieninėje, sparčiai kintančioje kasdienybėje“, – paklausta apie filmo idėją kalbėjo Agnė.
Ne Holivudo tipo filmas
Senelio dienoraštis įkvėpė kūrėjus kurti vadinamąjį lėtąjį kiną, kuris yra visiška priešingybė populiariems Holivudo filmams.
„Lėtasis kinas – tai filmų žanras, kuris, mano nuomone, yra priešingybė Holivudo filmams. Lėtieji filmai dažniausiai neturi siužeto, aktorių, turi labai mažai arba jokio dialogo, filmo kadrai ilgi – vienas kadras gali tęstis nuo maždaug 10 sekundžių iki valandos ar ilgiau, montažas taip pat gana lėtas.
Mūsų filme vienas kadras trunka 45 sekundes. Daugelis žmonių nėra pratę prie tokių filmų, tačiau jie tikrai nėra skirti tik kino gurmanams. Šie filmai daugiau kontempliaciniai – žiūrovas turi laiko įsižiūrėti į kiekvieną detalę kadre, turi laiko pamąstyti. Dažnai tokie filmai ir jų suteikiama laisvė interpretacijoms žmonėms sukelia įvairius asmeninius prisiminimus. Kaip priešingybė, holivudinio tipo filmai, mano nuomone, dažniausiai turi vieną ar kelias aiškias žinutes, kurias visi supranta ir išsineša. Tuo tarpu lėtieji filmai suteikia žiūrovui laisvę interpretuoti filmą per asmeninę prizmę – nėra vienos aiškios idėjos „apie ką filmas“, tai priklauso nuo paties žiūrovo“, – apie filmą pasakojo A. Dovydaitytė.
[quote author=“A. Dovydaitytė“]Lėtieji filmai suteikia žiūrovui laisvę interpretuoti filmą per asmeninę prizmę – nėra vienos aiškios idėjos „apie ką filmas“, tai priklauso nuo paties žiūrovo ir jo santykio su istorija, gamta, religija, šeima.[/quote]
Pasak pašnekovės, filmo kinematografija yra daugiausia filmo režisieriaus ir kinematografo Aleksandro nuopelnas:
„Aleksandras dar prieš atsikraustydamas gyventi į Lietuvą čia jau lankėsi bent keturis kartus. Pats jis yra kilęs iš Ukrainos, tačiau gyvenęs Vokietijoje, o didžiąją savo gyvenimo dalį – Anglijoje. Jis moka kelias kalbas, tad jam čia priprasti buvo gana lengva.“
Filmo kadrai gana minimalistiniai, estetiški, juose rodoma gamta ir industrija.
„Šie Lietuvos vaizdai man labai artimi. Tikiuosi, kad šį artumo santykį pajus ir žiūrovas“, – vylėsi A. Dovydaitytė.
Sulaukė kėdainiečių palaikymo ir žiniasklaidos dėmesio
Pradžioje jaunieji kūrėjai dar bandė gauti finansinę paramą filmo kūrimui iš įvairių šaltinių, tačiau, kadangi filmas yra meninis, o ne komercinis, rėmėjus susirasti buvo per sunku.
„Per metus nuveikėme tikrai nemažai, nors esame tik dviejų žmonių komanda, o filmą finansavome savomis lėšomis. Gaila, kad meniniams ir tuo labiau jaunų žmonių kuriamiems filmams labai sunku gauti finansinę paramą. Visi nori konkrečios naudos, o ne investicijų į kilnias idėjas. Nors, mano nuomone, meno rėmimas iš verslo pusės yra didelis brandos ir socialinės atsakomybės rodiklis, kuris tikrai neliktų nepastebėtas visuomenės. Realybė yra kiek kitokia, tad dažnai menininkams tenka dirbti su tuo, ką turi, padėti vieni kitiems.
Kuriant filmą, be žinomų prodiuserių, komandoje net ir paprasti dalykai gali sudaryti nemažas kliūtis. Pavyzdžiui, redaguojant filmą labai reikėjo jį peržiūrėti kino salėje. Po ilgų paieškų mus sutiko priimti nedidelė, bet be galo jauki „Ozo“ kino salė Vilniuje ir Romuvos kino teatras, šiuo metu filmus rodantis Kauno dramos teatre. Už tai jiems esame be galo dėkingi. Nedidelės filmo korekcijos bei aplikavimas į festivalius, kas taip pat reikalauja nemenkų lėšų, vis dar tęsiasi, tad bet kokia pagalba būtų labai sveikintina.
Savo kelyje sutikome nemažai žmonių, kurie be jokio atlygio siūlė savo pagalbą, ypatingai kėdainiečiai. Grafikos dizainerė Gabrielė Monginaitė sukūrė plakatus filmui, visuomenininkas Dovydas Sagaitis konsultavo mus filmo kūrimo pradžioje, Lina Mišeikė padėjo mums su komunikacija, pagalbą suteikė ir Viktoras Fiodorovas, palaikė Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija ir kiti“, – apie sunkumus kuriant nekomercinį kiną pasakojo A. Dovydaitytė.
[quote author=“A. Dovydaitytė“]Meniniams ir tuo labiau jaunų žmonių kuriamiems filmams labai sunku gauti finansinę paramą. Visi nori konkrečios naudos, o ne investicijų į kilnias idėjas.[/quote]
Metus laiko dirbę jaunieji kūrėjai išgirdo labai daug „ne“, buvo dažnai ignoruojami. Tačiau neapleidę savo planų ir kūrę toliau šiandien jau gali pasidžiaugti šiokiais tokiais pasiekimais.
„Nors filmas dar ne visai užbaigtas, jau buvome pakviesti jį rodyti „Ji.hlava“ tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Čekijoje. Paskelbus šią žinią socialiniuose tinkluose, pasijuto didesnis palaikymas, žurnalistų dėmesys, kurio turėjome nemažai ir filmo kūrimo pradžioje. 15min.lt rašėme apie filmo kūrimo procesą, buvome pakviesti savo idėją pristatyti LRT televizijos „Labas rytas“ laidoje, apie mus parašė ir keli užsienio kultūros tinklaraščiai“, – pasakojo A. Dovydaitytė.
Ateityje norėtų kurti vaidybinį filmą
Filmuodami jaunieji kūrėjai labai daug keliavo po Lietuvą. Tačiau ketvirtadalis filmo yra nufilmuota būtent Kėdainių rajone.
„Kelionės po Lietuvą greičiausiai buvo mūsų pagrindinis išlaidų šaltinis. Gaila, nesuskaičiavome, kiek kilometrų nukeliavome per visą tą laiką. Tačiau didžiąją dalį filmavome Kėdainių rajone. Šias gyvenvietes aš pažįstų geriausiai, jose ir Aleksandras nesijaučia svetimas, tad, manau, kiekvienam kėdainiečiui bus įdomu pabandyti atpažinti tam tikrus kadrus, rodomus filme“, – pasakojo A. Dovydaitytė.
Tiesa, nemaža dalis namų, kuriuose jaunieji kūrėjai filmavo, visoje Lietuvoje jau yra nugriauti. Tai dar labiau parodo visa ko laikinumą ir nuolatinę kaitą, filme atsispindi dar vienas požiūris – laikinumas.
„Kaip jau minėjau, dirbti dviese prie pilno metro filmo yra be galo sunku, tad labai sunku kalbėti apie ateities planus. Šiuo metu užbaiginėjame filmą, spalio gale jį rodysime Čekijoje, siųsime ir į kitus kino festivalius. Jeigu bus paklausa, tikrai atvyksime ir į Kėdainius, bet konkrečiai kalbėti dar labai sunku.
Taip pat ateityje tiek Aleksandras, tiek aš norėtume sukurti ir vaidybinį filmą, tačiau tokiam užmojui, be abejonės, reikės surasti ne tik patikimą ir patyrusią komandą bet ir finansavimą, tad kol kas koncentruojamės ties dokumentinio filmo užbaigimu“, – planais apie ateitį pokalbį užbaigė A. Dovydaitytė.
