„Jokio spaudimo – tiesiog žiūrės visa Lietuva!“

Jau ilgiau nei ketvirtį amžiaus rytais televizorių ekranus užkariauja laida „Labas rytas, Lietuva“. Kodėl tai turėtų rūpėti kėdainiečiams? Nes jau gal pusmetį, įdėmiai žiūrint, ten galima pamatyti šmėstelint ir kėdainietę Audrą Avižiūtę. O kodėl tai turėtų kam nors rūpėti? Nes ne taip paprasta įstoti į Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas, o tada įsidarbinti nacionalinėje televizijoje, kuri, nepaveikta reklamos pirkėjų pinigų, vienintelė Lietuvoje gali sau leisti nerodyti nėščių šešiolikmečių, kaimynių, besipykstančių dėl karvės arba „Meilės trikampio“.

Nenusisekusi čiuožėjos karjera

– Visada įsivaizdavai save būtent ten, kur esi dabar?

– Būna, kad maži vaikai vaikšto su žaisliniais stetoskopais ir svajoja būti gydytojais, kieme skaičiuoja lapus bei akmenukus ir pasakoja visiems, kad bus bankininkai. O aš vaikystėje niekada neturėjau tokios svajonių profesijos.

Pamenu, man buvo kokie penkeri ar šešeri metai, darželio auklėtoja visų tradiciškai klausė, kuo norėtume būti užaugę. Mano draugai vardijo tokias profesijas, kaip advokatas, policininkas ar mokytojas, klausiausi jų, ir man visa tai atrodė taip nuobodu! Atėjo mano eilė pasisakyti, ir vis dar nežinojau jokio darbo, kuriam būtų verta paskirti savo ateitį. Tad negalvodama pasakiau: „Būsiu čiuožėja ant ledo!“ Tai buvo tiesiog pirmoji šovusi mintis, nes dieną prieš per televiziją mačiau dailiojo čiuožimo varžybas. Na, kaip matome, mano gyvenimas vis dėlto pasisuko kitaip, šiandien aš jau suaugusi, bet vis dar nemoku čiuožti (juokiasi).

– Tai kaip galiausiai susidomėjai žurnalistika?

– Na, galima sakyti, vėl buvau paklausta, kuo norėsiu būti užaugusi (juokiasi). Šįkart jau buvau aštuntoje klasėje, ir mokytoja uždavė padaryti prezentaciją apie savo svajonių darbą. Tiesa, jau buvau didesnė ir žinojau daugiau profesijų, nei darželio laikais, tačiau nežinomybė, kuo iš tiesų norėčiau būti, buvo turbūt tokia pati, kaip tada, šešerių metukų. Bet namų darbus reikėjo padaryti, tai tiesiog pagalvojau, apie ką galėčiau daug pakalbėti, kokiame darbe mažiausiai rutinos, ir nusprendžiau, kad tai žurnalistika. Juk žurnalistai bendrauja su skirtingais žmonėmis, domisi skirtingomis temomis.

Matyt, parengiau gerą prezentaciją, nes pristatinėdama kažkaip pati save įtikinau – nuo to laiko nebesimėčiau, iki pat dvyliktos klasės baigiamųjų egzaminų planavau, kad studijuosiu žurnalistiką. Ir štai, visai neseniai apsigyniau žurnalistikos bakalaurą bei įsidarbinau LRT, ir iki dabar sėkmingai dirbu. Nors, beje, šiąnakt sapnavau, kad atleido! Tai greičiau spausdinkite straipsnį, kol dar neišmetė (juokiasi).

Mėsmalė

– Kaip įsivaizdavai LRT virtuvę? Ar buvo kažkas neįprasto, nustebinusio, kai pamatei, kaip viskas vyksta iš tikrųjų?

– Darbo tempas! Atėjau į LRT kaip praktikantė, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis iš tavęs tikimasi greitos reakcijos ir darbo, negavau jokių nuolaidų net ir pirmąją savo dieną (juokiasi). Turėjau padaryti reportažą apie valstybinio anglų kalbos brandos egzamino rezultatus. Reikėjo pakalbinti mokytoją ekspertą, tris abiturientus ir Nacionalinio egzaminų centro vadovą – iš viso penki pašnekovai. Reportažas turėjo būti parengtas vakaro žinioms, vadinasi, viską reikia padaryti per vieną dieną. Visi surasti pašnekovai gali kalbėtis skirtingu metu ir dar skirtingose vietose, visur reikia suspėti nuvažiuoti.

– Turi automobilį?

– Ne. Tačiau ten niekas su savais ir nevažinėja, tam yra taksi arba įmonės vairuotojai.

– A, tai bent jau autobusais važinėti netenka?

– Ne, baik tu. Bet tai nereiškia, kad jau baigiau pasakoti apie sudėtingąją reporterės darbo pusę. Taigi, kai jau susitari laikus ir vietas su visais penkiais savo pašnekovais, dar negali nusiraminti. Turi eiti pas kamerų koordinatorę ir gauti kamerą visiems tiems sutartiems laikams.

– Vadinasi, kiekvienas žurnalistas turi savo nuolatinį operatorių? Kiekvieną kartą gaunate vis kitą? Ar būna, kad tau paskiria operatorių, su kuriuo labai nemėgsti dirbti?

– (juokiasi) Visiems taip kartais būna.

– Paklausiau tik juokais, nejaugi iš tiesų yra blogiukas operatorius, su kuriuo nesutari?

– Nėra taip baisiai, kad pyktumėmės ar panašiai, tiesiog nemėgstu, kai žmogų reikia „tempti“, nuolatos prižiūrėti, kad jis dirbtų. Nenoriu išskirti mėgstamiausių ar nemėgstamiausių operatorių, po to dar kas nors perskaitys ir gausiu velnių (juokiasi). Bendrai kalbant, LRT operatoriai labai šaunūs, išvažiavę filmuoti reportažų nuolatos prisijuokiam, – jau pozityviau prabyla Audra, prisiminusi, kad duoda viešą interviu. – Taigi, grįžus viską, ką nufilmavome, turiu išrašyti ant popieriaus – transkribuoti.

– Kam?

– Jei aš turiu pusvalandžio trukmės interviu, kaip kitaip man žinoti, kurias vietas įdėti, kai ateisiu pas montuotoją? Ir šifruojame ne bet kaip, kaip jūs laikraštyje galite sau leisti. Išrašome visą tekstą pažodžiui sužymėdami, kurią minutę ir sekundę sakinys buvo pasakytas. Be to, visi iššifruoti reportažai televizijoje yra archyvuojami. Jei, pavyzdžiui, man reikėtų daryti reportažą apie kokį nors Ukrainos įvykį, o mano kolega prieš porą mėnesių kaip tik būtų lankęsis Ukrainoje, aš eičiau pavartyti jo transkripto – gal jis prifilmavo kokių gerų kadrų, ar įrašė interviu, kurį galėčiau panaudoti? Taigi, štai kam reikia šifruoti.

Pabaigus transkriptą, ateina metas parašyti, sakykim, kažką panašaus į scenarijų. Sukuriu tekstą, kurį paskaitys laidos vedėjas prieš reportažą, sukuriu tekstą sau, kurį įgarsinsiu, ir mano balsas skambės už kadro, išrašau dialogus su pašnekovais, kurie pateks į reportažą. Po visko reikia užsukti pas kalbos redaktorę, kuri ištaiso tavo klaidas, jei jų padarei. Na, ir tuomet einama į montažinę, kur reporteriai įgarsina savo tekstus, o montuotojai pagal gautą scenarijų sudėlioja vaizdus.

Taigi, procesas ilgas, jame, be tavęs, dalyvauja gausybė kitų žmonių, prie visų reikia derintis, ir, svarbiausia, viską suspėti iki vakaro.

Tad pirmąją dieną gavau lengvą šoką. Bet pabrėžiu – lengvą; neįkritau į žurnalistikos virtuvę nepasiruošusi, prieš tai turėjau praktikos laikraščio redakcijoje, o dar prieš tai, mokyklos laikais, su draugais kūrėme jaunimo laidą „Kėdainietis TV“. Aišku, nei viena, nei kita, nėra tas pats, kaip LRT televizija, bet vis geriau, negu įkristi į tokį burbuliuojantį katilą visai be patirties.

Išmoktos pamokos

– Visi iš pradžių būna pasimetę, bet apsipranta maždaug per dvi savaites. Aišku, kol tas periodas praėjo, dar spėjau patirti kuriozų. Jei pirmąją savo dieną turėjau atsidurti daugiau vietų, nei maniau esant įmanoma, kitą dieną susidūriau jau su nauja problema.

Gavau užduotį parengti reportažą apie lazerių simpoziumą. Viso pasaulio lazerių kūrėjai rinkosi Lietuvoje, galima sakyti, kad vyko tarsi lazeristų festivalis (juokiasi). Na, juk nesakysi viršininkui „nedarysiu, nes nieko apie tai nesuprantu.“ Pamenu, nuėjau pasiguosti pas savo praktikos vadovę Ugnę Galadauskaitę, kuri, beje, mano akyse yra super moteris, visiškai puiki žurnalistė. Sakau: „Velnias, Ugne, aš nieko nežinau apie tuos lazerius. Aš niekaip nepadarysiu to reportažo, viskas, pamatys, kad aš netinku ir mane mes lauk.“

Ir tada Ugnė man atvėrė akis. „Labai gerai, kad nieko nežinai, – pasakė. – Klausi normalių, žmogiškų klausimų, kurie domina tave pačią, vadinasi, bus įdomu ir kitiems žiūrovams, kurie išmano lazerius ne ką geriau, nei tu.“

Ir iš tiesų, jei aš būčiau lazerių specialistė, imčiau su tais mokslininkais šnekėti aukštomis materijomis. Kokia tikimybė, kad didžioji dalis kasdieninės auditorijos bus lazerių kūrėjai? Taip nebus, žinias žiūrės eiliniai žmonės, nuo teisininkų iki pardavėjų, nuo burgerių kepėjų iki darželio auklėtojų. Tąkart išmokau svarbią pamoką: žurnalistas neprivalo būti visų sričių meistras, žurnalisto darbas – klausti. Nuo to laiko manęs nebegąsdina tai, kad kažko nesuprantu ar kažkas man nauja.

Bendravimas su Lietuva

– Pasibaigus praktikai, gavau pasiūlymą likti ir dirbti LRT, ir taip jau esu čia beveik metus. Kai įsidarbinau, buvau paskirta į laidos „Labas rytas, Lietuva“ komandą. Atėjus ten po „Panoramos“, galima pasijusti kaip kokiam SPA centre – nebėra įtampos, skubėjimo, įvykių raportavimą keičia tokios temos kaip sodinukai ar šunų dresūra. Bet tai tik pirmas įspūdis, visur savi iššūkiai.

– Su kokiais teko susidurti šįkart?

– Vis dar naujiena man – tiesioginis eteris.

[quote author=“Audra Avižiūtė“]Žmonės apie tai ne visada susimąsto, bet vieną reportažą žurnalistas gali rengti net dvi savaites, o jį peržiūrėti trunka dešimt minučių.[/quote]

– „Labas rytas, Lietuva“ tiesioginis eteris? Kada keliesi?

– Įvairiai. Pavyzdžiui, neseniai turėjau prisijungimą septintą ryto, tai kėliausi penktą.

– Papasakok apie pirmąjį savo tiesioginį eterį. Viskas praėjo sklandžiai?

– Iš esmės taip, nors labai bijojau, nemoku net nupasakoti, kaip. To negalima perfilmuoti, iškarpyti, žodžiu, nėra antro šanso. Turi detaliai apgalvoti, ką kalbėsi, kokius klausimus užduosi ir kaip reaguosi į pašnekovo atsakymus, kaip elgsiesi prieš kamerą, kokia bus tavo kūno kalba. Labai daug nežinomybės – niekada nesi garantuotas, ar tikrai išgirsti režisierių per ausinę savo ausyje, nežinai, ką jis sakys arba ką daryti, jei nutrūks ryšys. Turi konkrečiai tris–keturias minutes eterio, bet nežinai, kaip seksis kalbėti su pašnekovu. Galbūt jis bus labai šnekus, ir spėsi jam užduoti vos vieną klausimą. O gal priešingai, praėjus minutei, jau nebeturėsi ko paklausti ir įsivyraus nejauki tyla?

Pirmasis mano tiesioginis prisijungimas įvyko net ne per mano darbo, o per budėjimo valandas.

– Ką tai reiškia?

– Budintis žurnalistas tiesiog sėdi redakcijoje, kol visi kiti žurnalistai dirba savo darbus. Jei netikėtai įvyksta koks nors įvykis, o visi – užsiėmę, į vietą važiuoja būtent budintis žurnalistas ir operatorius. Taigi, ateina mano vadovė ir sako: „Žinai, šiandien tu turėsi išeiti į tiesioginį eterį.“ Maniau, kad juokauja. Juolab kad čia pat papokštavo: „Jokio spaudimo – tavęs tiesiog klausysis visa Lietuva, nebijok!“

Dar kelis kartus perklausiau, ar ji tikrai mano, kad tai gera idėja. Beliko džiaugtis, kad reportažo tema visai smagi – „Open House Vilnius“ kultūrinio projekto atidarymas. Nereikėjo gaudyti jokio politiko ar gvildenti ekonominės temos, kurią išmanau daug prasčiau nei kultūrą.

– Sveikinu su visais pavykusiais kartais! O ar jau pasitaikė tokių, kai reikėtų suktis iš padėties?

– Žinau, kad apie tokius skaityti įdomiausia – deja, kol kas negaliu nieko panašaus papasakoti (juokiasi). Na, kartą buvau jau ties riba. Prisijunginėjau iš Vingio parko, kai vyko stacionarios orientavimosi sporto trasos atidarymas. Ausinėje kiek pavėluotai išgirdau savo balsą, ir pamaniau, kad tai visai ne aš kalbu, o režisierius man sako, jog nutrūko ryšys. Jau buvau pasisveikinusi ir pradėjusi sakinį, tačiau nutilau keletui sekundžių. Kažkokiu būdu supratau, kad viskas gerai, ir lyg niekur nieko ėmiau tęsti. Tai čia buvo vienintelis išėjimas į tiesioginį eterį, kurio po to taip ir nežiūrėjau (juokiasi). Nes šiaip visuomet peržiūriu – ne tam, kad savimi pasigėrėčiau, o kad pamatyčiau, kokias klaidas darau ir jas ištaisyčiau.

Ekstremalūs darbo grafikai

– Kada vėliausiai esi išėjusi iš darbo?

– Buvo atvejis, kai išėjau pusę pirmos nakties, praleidusi darbe aštuoniolika valandų!

– Tai galiu parašyti, kad televizijos žurnalisto profesija – ne biurokratams, kurie be penkių penkios jau užėmę žemą startą?

– Toks dalykas, kaip apibrėžtos darbo valandos pas mus neegzistuoja. Kai kurie tikriausiai pažiūrėtų į tai kaip į trūkumą – nelabai lengva planuoti laiką, kai nežinai, kada baigsi darbą, kaip atrodys tavo savaitė. Būna, kad netikėtai įvyksta kas nors svarbaus, pavyzdžiui, Paryžiaus lapkričio įvykiai buvo vėlų vakarą. Kitą dieną šeštadienio „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas važiavo į studiją labai anksti, sakyčiau, net paryčiais, ir perdarinėjo visą jau sudėliotą ir sumontuotą laidą. Paskubomis buvo ieškoma naujų pašnekovų, dedami nauji vaizdai, nauja laida gimė per kelias valandas. Nes taip jau yra – šviežiai įvykus teroro aktui, negalima rodyti šokių pamokos ar skraidymo parasparniais.

Bet kol esu jauna ir neturiu šeimos, įsipareigojimų, tai man netrukdo – kodėl gi nepagyventi spontaniškai, kol dar galiu? Be to, tai nereiškia, kad reporteriai yra „juodi“ darboholikai, ir ne visos mano darbo dienos trunka aštuoniolika valandų. Jei jau tokia išpuolė, vadinasi, kitą dieną ilsėsiuosi ir miegosiu iki pietų.

[quote author=“Audra Avižiūtė“]Ruošiu rubriką „Laiko portretai“, tad nuolat bendrauju su režisieriais, dailininkais, fotografais, pianistais… Dažniausiai jie būna savo srities profesionalai ir labai įkvepiantys žmonės, tad kiekvieną sykį po interviu grįžtu labai užsimotyvavusi.[/quote]

Televizijoje – ne dėl šlovės

– Pakalbėkime apie žurnalisto darbo privalumus. Kas tau patinka labiausiai?

– Ruošiu rubriką „Laiko portretai“, tad nuolat bendrauju su režisieriais, dailininkais, fotografais, pianistais… Dažniausiai jie būna savo srities profesionalai ir labai įkvepiantys žmonės, tad kiekvieną sykį po interviu grįžtu labai užsimotyvavusi. Vieni žmonės, siekdami tokio efekto, vaikšto pas visokius koučerius ir moka jiems pinigus, o šiuo atveju aš pasisemiu patirties ir dar pati už tai gaunu atlyginimą (juokiasi). Taip pat patinka, kad esu priversta (gerąja prasme) viskuo domėtis. Man labai gražu, kai žmonės neuždaro savęs vienoje sferoje, kai su futbolo treneriu galima pasikalbėti ir apie blynų kepimą, ir apie Dostojevskio „Idiotą“. Ir LRT kiekvieną dieną mane supa būtent tokie žmonės! Mano kolegomis tapo tokie žurnalistai, kuriais jau seniai žavėjausi, pavyzdžiui, laidų vedėjas Marijus Žiedas ar Eglė Bučelytė, kurią aš vadinu Sausio Tryliktosios Egle.

– Ar pati jau esi tiek pasišventusi savo profesijai, kad, vykstant karui, būtum tiesioginiame eteryje ir pranešinėtum naujienas, kaip tada Eglė?

– Jei nebūtų kito žmogaus ir man lieptų – taip.

– Bet savo noru – ne?

– Būtų ekstremalu!

– Išsisukinėji nuo atsakymo!

– Na, būčiau, pranešinėčiau viską. Taip, manau, norėčiau. Bet bijočiau, žinoma. Ir nežinau, ar susitvarkyčiau, vargu ar mano nervai tokie šalti, kaip Eglės (šypsosi).

– Kaip savo idealus paminėjai žinomus veidus. Ar pati ateityje norėtum išlįsti iš užkulisių ir, tarkim, vesti laidas?

– Nebūtinai, kažkodėl nejaučiu tokio poreikio, kad mane gatvėje atpažintų. Kad žinotų iš mano darbų, parengtų reportažų ar dokumentikų – taip, norėčiau. Bet kad tiesiog žinotų, kaip aš atrodau, nes matė kokioje nors laidoje?.. Ne, tai nėra mano tikslas.

– Gal tuomet kada nors norėtum padirbėti komercinėje televizijoje, pavyzdžiui, TV3, kurią žiūri dar daugiau žiūrovų? Minėjai, kad interviu darai su dailininkais ir režisieriais, dievaži, ne kiekvienas tokį turinį gali pakelti.

[quote author=“Audra Avižiūtė“]Kad ir kokia absurdiška būtų jūsų veikla, niekada jos neatsisakykite, jei tas absurdas daro jūsų gyvenimą gražesnį![/quote]

– Gerai pagalvojus, aš dar nesu mačiusi daug gyvenimo; gal kada nors, jei bus striuka su pinigais, ir pasikeis mano požiūris. Bet kol turiu galimybę daryti tai, kas patinka, renkuosi LRT. Galbūt tų žiūrovų kiek mažiau, bet juk tai ir ne kokia vietinė mažo miestelio televizija! Ir su pašnekovais visai kitoks kontaktas užsimezga, kai skambindama prisistatau esanti iš laidos „Labas rytas, Lietuva“, o ne iš kokių „24 valandų“.

– Tikrai to nelinkiu, bet visgi, jei kada atsirastų tų finansinių sunkumų, ryžtumeisi vesti tokią laidą, kaip kad „24 valandos“, važiuoti į mažus kaimelius ir spręsti besiriejančių žmonių problemas?

– Nenorėčiau… Tie žurnalistai, kurie vis tik ten važiuoja, turbūt visgi nudirba svarbų darbą, išsprendžia konfliktus, lyg tikri psichologai. Bet aš mieliau liksiu prie savo dailininkų ir režisierių.

Reporterių paradoksas

– Šiandien ruošiau vieną „Labas rytas, Lietuva“ rubriką ir kalbinau žmones gatvėje apie vasarą. Gal pusantros valandos blaškiausi po Vilniaus centrą – žmonės bijo kamerų, pašnekovų greitai neatsiranda. Po to, žinoma, šifravau tekstą ir sėdėjau montažinėje, tai irgi užtruko. Ar žinote, kiek laiko paruoštas reportažas užims eteryje? Ne daugiau, nei tris minutes (juokiasi).

Žmonės apie tai ne visada susimąsto, bet vieną reportažą žurnalistas gali rengti net dvi savaites, o žmonės jį sužiūrės per dešimt minučių. Galiausiai kitą dieną reportažas bus užgriūtas kitomis naujienomis ir pamirštas. Mes su kolegom, pamenu, šnekėjome, kad normalūs žmonės dirba, tarkim, kokiam nors fabrike, gamina automobilius. Jie kuria pridėtinę vertę, įplaukas valstybei, eksportuoja, žodžiu, kažką naudingo padaro.

O mes, reporteriai, kažkokiais niekais užsiiminėjam (juokiasi). O ką padarysi, jei esi šiek tiek meniškos sielos ir dar truputį mazochistas? Pats iš savęs pasijuoki, bet toliau užsiimi mylimu darbu. Kad ir kokia absurdiška būtų jūsų veikla, niekada jos neatsisakykite, jei tas absurdas daro jūsų gyvenimą gražesnį!