Renaldas Vladička: „Turiu apie 30 tatuiruočių, ir tai dar ne pabaiga“

Kas šiais laikais gali nustebinti žmogų? Pasauliui sukantis milžinišku tempu, plečiantis ir maišantis kultūroms, atrodo, priversti žmogų iš nuostabos išpūsti akis darosi vis sunkiau. Rodos, lengvai prieinama informacija leidžia žmonėms plėsti akiratį pačiomis įvairiausiomis temomis, vis dėlto kartais darosi panašu, kad ne visi tą akiratį plėsti nori. Be abejo, vyresnioji karta neretai vadovaujasi iš praeities atsineštais ir gyvenimo užkonservuotais stereotipais, kurie ypač gajūs kalbant apie kiek kitokius žmones. Šiandien tas kitoks žmogus – Kėdainiuose dirbantis tatuiruočių meistras Renaldas. Nors man, asmeniškai, tas kitoniškumas nėra svetimas, tikiu, kad yra nemažai žmonių, kurie vos pamatę šį vyrą, apie jį susidarytų, švelniai tariant, nekokią nuomonę.

Kaip viskas prasidėjo?

Su Renaldu sutarėme susitikti vėsaus antradienio popietę, meistro namuose. Būtent ten jis šiuo metu daro tatuiruotes, tačiau jo svajonė – atsidaryti nuosavą tatuiruočių saloną. Beje, ši svajonė jau po truputį įgauna aiškius kontūrus – salonas Kėdainiuose turėtų atsirasti greitu metu.

Skambant repo muzikos ritmams ir dūzgiant tatuiravimo mašinėlei, Renaldas pasakojo tatuiruotes pradėjęs daryti nuo 16 metų, tiesa, ne kitiems, o pats sau.

„Domėjausi tatuiruotėmis, norėjau jas daryti, tad pradėjau jas daryti pats sau – paprastus ornamentus. Su adata ir tušu iš tušinuko“, – šypteli meistras.

Tiesa, pamatyti, kaip atrodo tokios, gana ekstremaliu būdu darytos kūno puošmenos, nebepavyks – pirmieji bandymai jau yra paslėpti po kitomis tatuiruotėmis (coveriais).

Pirmasis bandomasis triušis buvo Renaldo brolis – įkalbėtas pasidarė tatuiruotę (vorą), kurią dabar taip pat dengia kitas piešinys. Pats tatuiruočių meistras turi apie 30 piešinių – ant rankų, pirštų, kojų, kaklo… ir visur kitur.

„Net nežinau tikslaus skaičiaus tatuiruočių, bet apie trisdešimt turi būti. Tatuiruotes darausi pats sau, išskyrus ant kaklo – dėl vietos pats sau jos pasidaryti negalėjau“, – pasakoja Renaldas. Tatuiruočių turintys žmonės juokaudami sako, kad tai savotiška liga – pasidarius vieną, norisi dar ir dar. Šis jausmas nesvetimas ir Renaldui. „Pasidariau pirmą tatuiruotę, nedidelę, po to norėjau kitos, didesnės, ir taip prasidėjo…. grynai liga čia, galima sakyti“, – juokiasi pašnekovas.

Dirba jau 5 metus

Kitiems žmonėms tatuiruotes meistras daro jau penkerius metus. Taip pat piešia ir eskizus – keli jų kabo darbo kambaryje.

„Piešti išmokau pats, niekur nesimokiau papildomai. Jei atvirtai, iš dailės mokykloje ketvertą turėjau“, – juokiasi pašnekovas. Jo teigimu, potencialą mokytojai pastebėjo, tik, ko gero, ne tie, kurie galėjo tą potencialą išvystyti dar labiau.

Tatuiruočių meistro karjera prasidėjo paprastai – sužinoję, kad Renaldas gali padaryti piešinį ant kūno, žmonės kviesdavo jį į namus. Klientų ratas plėtėsi, tad meistras išsinuomojo patalpas salone – ten dirbo kurį laiką, tačiau, kaip pats sako, pagalvojo, kad geriau turėti savo saloną, taupyti pinigus, kurie buvo skirti svetimos vietos nuomai.

„Nusipirksiu vieno kambario butą pirmame aukšte, ir paversiu salonu. Bus Tigras Tattoo“, – savo idėją atskleidžia Renaldas. Idėja gera ir sveikintina – nuosavame salone bus galima sukurti atitinkamą aplinką, jaukią atmosferą – tie, kurie yra nors kartą lankęsi specializuotame ir vien tatuiruotėms skirtame salone tikrai pritars, jog aplinka ten būna ypatinga.

Meistras pasakoja, kad daro visokias tatuiruotes, nors labiausiai patinka erdvinės, šešėliuotos. Tiesa, visos daromos tatuiruotės yra nedidelės arba vidutinio dydžio.

„Didelių projektų nelabai galiu imtis, nes neturiu tam laiko. Lietuvoje būnu 2–3 savaites, po to važiuoju dirbti“, – pasakoja Renaldas. Didelė tatuiruotė reikalauja daug laiko, mat yra daroma keliais etapais, o tarp seansų tenka laukti ne vieną savaitę, kol pirmojo etapo darbai užgis.

Pakantesnės merginos

Renaldas pasakoja, jog dažniau tatuiruotes darosi merginos, o žmonės aktyviausiai kūną puošia pavasarį. Pasak pašnekovo, skausmą taip pat lengviau pakelia merginos – vyrukams adatos skausmas neretai būna sunkiai pakeliamas. Be abejo, viskas priklauso nuo kūno vietos, kuri yra puošiama tatuiruote – ten, kur oda plona ir arti yra kaulai, skausmas pats didžiausias.

„Buvo vienai merginai silpna pasidarę seanso metu, – atsiminimais dalijasi pašnekovas. – Taip jau nutinka. Nieko nedariau, laukiau, kol pagerės, atnešiau vandens ir tiek – tęsėme darbus.“

Renaldo klientų sąraše yra įvairaus amžiaus žmonių. Štai prieš keletą dienų pas jį tatuiruotę darėsi vidutinio amžiaus moteris, o vyriausias jo klientas – motociklininkas iš Klaipėdos, kuriam buvo daugiau nei 50 metų.

Vis dėlto požiūris į tatuiruotes kol kas nėra pats teigiamiausias, ypač Kėdainiuose. „Vyresni žmonės neretai žiūri kreivai, galvoja, kad aš iš kalėjimo išėjęs. Būna ir į akis pasako kokias nelabai gražias replikas, visko pasitaiko“, – atvirauja pašnekovas.

Renaldo manymu, daug žmonių vis dar vaikosi senųjų stereotipų. „Nors sovietmetis baigėsi, tokio mentaliteto žmonių dar yra likę. Gal reikia, kad karta pasikeistų“, – svarsto meistras. Tuo tarpu jauni žmonės jau apsipratę su tokiu vaizdu – piktai nežiūri ir apskritai, dažniausiai dėmesio nekreipia ir tatuiruotes suvokia kaip meno rūšį.

Renkasi atsakingai

Nors tatuiruočių meistro darbo pradžia buvo palydėta įvairių savadarbių priemonių, dabar Renaldas pasakoja išaugęs iš eksperimentų amžiaus:

„Pradžioje turėjau savadarbę mašinėlę. Po to nusipirkau originalią, o šiuo metu turiu keturias – dvi kontūrams ir ryškiai spalvai, o kitas dvi – šešėliavimui.“

Dažus meistras taip pat renkasi atsakingai, naudoja ne bet kokius: „Geri dažai yra labai svarbu. Renkuosi kokybiškus, kurie rečiausiai sukelia odos reakcijas. Aišku, kiekvieno organizmas yra skirtingas, net ir geriausius dažus gali „išstumti“, – pasakoja pašnekovas.

Padaręs tatuiruotę meistras visada papasakoja, kaip ją reikia gydyti ir prižiūrėti, kad sugijusi tatuiruotė būtų tolygi bei greitai nenubluktų. Vis dėlto pasitaiko klientų, kurie patys nesilaikę nurodymų, reiškia priekaištus.

„Pasitaiko, kad negydo, niekuo netepa, nusikrapšto viską, o po to skundžiasi, kad lieka vietų, kuriose nebėra dažų. Aišku, taisau tokias tatuiruotes – juk žmogus, pasidaręs piešinį nevaikščios pusiau nuspalvintas“, – teigia pašnekovas. Trumpai tariant – tatuiruotė yra visam gyvenimui, tad skirti dėmesio jos priežiūrai taip pat reikia.

Iš Kėdainių į Klaipėdą

Pašnekovas pasakoja ir apie kitą savo gyvenimo pusę – iš Kėdainių jis išvyko į Klaipėdą, kur universitete pabaigė laivų statybos ir remonto technologo specialybę.

„Dvejus metus dirbau Klaipėdoje su laivais, po to darbovietė ėmė mane siųsti į komandiruotes. Esu buvęs daug kur – beveik visose šalyse, kurios ribojasi su jūromis“, – pasakoja Renaldas.

Pabuvojęs Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, Olandijoje, dabar ruošiasi kelionei į Japoniją. Komandiruotės būna ilgos – trunka 6–8 savaites – per tiek laiko komanda turi pastatyti laivą nuo visiško nulio iki gražaus, prabangaus kruizinio lainerio.

Paklaustas, kas kėdainietį nubloškė į pajūrį, pašnekovas pasakoja, kad tokį patį darbą dirba jo tėvas. „Jo pėdomis ir pasekiau. Darbas įdomus, keliauji, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, be to, ir alga neprasta. Nors žinoma, darbas nelengvas, po dvyliką valandų dirbam, kažkokioms turistinėms kelionėms nelabai laiko lieka“, – šypsosi pašnekovas. Vis dėlto Renaldas ateitį sieja su tatuiruotėmis – atidaręs saloną ketina įsitvirtinti Kėdainiuose.

Dirbdamas su įvairių tautybių žmonėmis, tatuiruočių meistras pastebi aiškią tendenciją – užsienyje žmonės geranoriškesni, tolerantiškesni.

„Labiausiai olandai patiko – tokie paprasti, geri, malonūs ir laimingi žmonės. Užsienyje apskritai žmonės yra kitokie – į viską paprastai žvelgia. Pavyzdžiui, su manimi dirba vyrukas, kuris turi nemažą tatuiruotę veido srityje, ir niekam nekliūna, nei pusės žodžio nėra pasakę, o Lietuvoje situacija jau kitokia…“ – patirtimi dalijasi Renaldas.