Žvyrkelis sumaišo visas kortas

Į Skaistgirių kaimą, tik devynis kilometrus atitolusį nuo Josvainių, galima užklysti tik netyčia. Taip sako patys gyventojai. Kodėl? Nagi, dėl visko kaltas žvyrkelis. Pasak gyventojų, šiais laikais visi renkasi geresnius kelius. O žvyrkelį tik tuo atveju, jeigu grįžta į tėviškę. Skaistgiriai – būtent tas kraštas, kur kas antras pakalbintas prisipažįsta, kad grįžo į kaimą gyventi, nes čia tėvų namai.

Architektūros eklektiką saugo pikti šunys

Žvyrkelio nepabūgusį ir į Skaistgirius užklydusį keliautoją pasitinka architektūros eklektika: šalia naujai, pagal europines madas ir standartus iškilusio naujo būsto stovi šimtmečius skaičiuojanti, dilgėlėmis pasipuošusi trobelė. O toliau eilėje išsirikiavusi sovietinių „alytnamių“ gvardija. Patys sovietinės statybos nameliai veido nepakeitę, tačiau kiekviename kieme vis kitas stilius, pristatantis šeimininkų pomėgius ir gyvenimo būdą: plastikiniai baseinai saugo vaikų krykštavimą karštomis vasaros dienomis, akmeninis židinys lauke „pasakoja“ apie šeimininkų  gebėjimą suburti aplink save draugus ir pažįstamus, o inkilai, dekoruoti tikrais ragais, užmena mįslę – juos iškėlęs šeimininkas medžiotojas, ar miškininkas. 

[quote author=“Aut. past.“]Į Skaistgirius gyventi atvyksta tie didmiesčio gyventojai, kuriems nusibodo gyventi „dėžutėse“.[/quote]

Daugumą kiemų saugo iškalbingas užrašas „Atsargiai, piktas šuo“. Labai nedrąsu į tokius vartus belstis, bet teko susikaupti ir stoti vienas prieš vieną su realybe. O tokios akimirkos negailestingos, jos atskleidžia, kas yra kas. Prisipažįstame, kad kiemuose, kurių vartai pažymėti grėsmingu užrašu,  apskritai… neradome nė vieno šuns. Tik viename kieme kartu su šeimininkais mus pasitiko Sara. Vėlgi, turime prisipažinti, kad jaunutė vilkšunė kėlė grėsmę: galėjo negyvai užlaižyti. Teko kreiptis į taip pat draugiškai nusiteikusius šeimininkus Oksaną ir Kęstutį pagalbos. Pagalbos ranka, tiksliau kaulas Sarai, buvo ištiestas ir prasidėjo pokalbiai. Iš pradžių su Saros šeimininkais, paskui įsidrąsinę aplankėme kitas trobas. Ir išgirdome….

Žmonės čia nedirba

Skaistgiriuose  apleista trobelytė – retas reiškinys. Žmonės čia gyvena. Tik… nedirba. Neskubėkite teisti kaimo žmonių, jie dirba, tik ne Skaistgiriuose. Darbus turi dauguma kaimo gyventojų: vieni važinėja į Kauną, kiti į Kėdainius. Štai todėl ir keikia visi tą nelemtą žvyrkelį. Kas neturi savo automobilio, tas turi ieškoti darbo tame pačiame kaime. O jo ne tiek jau ir daug: medicinos punktas, parduotuvė, bendruomenės centras ir ūkininkas, auginantis šimtą karvių. Beveik ir viskas. Tačiau ir tokios darbo pasiūlos pakanka, vargu ar atsirastų daugiau darbo jėgos.

Skirtingi tik pastatai, priežastis juose gyventi vienoda

Sugriausiu mitus: kaime liko tik senoliai ir… apie tai, ką pagalvojote, parašysiu paskui. Skaistgiriuose pasitinka jaunos, gražios namų šeimininkės. Paklaustos, ką veikia čia (vos neišsprūsta žodžiai „tokiame užkampyje“) atsako kaip susitarusios: čia mūsų tėviškė. Pašnekovės prisipažįsta, kad buvo išlėkusios iš gimtųjų kraštų, bet tik tam, kad užsienyje užsidirbtų pinigų. O uždirbtus pinigus investavo į gimtąsias sodybas. Susitvarkė, išgražino ir jau nebesiruošia sparnų kelti iš gimtinės.  

Pelėdomis ir metalo skulptūromis išpuošto kiemo savininkė Violeta sako nesitikinti, kad vaikai grįš gyventi į kaimą. Tačiau ji liko savo tėviškėje. Buvo laikas, kai važinėjo į užsienį užsidirbti, tačiau grįždavo į Skaistgirius. Dabar ji turinti darbą Kėdainių rajone, vyras dirba Kauno įmonėje. O ta ramybė ir tėvų namų šiluma atperka viską: ir sunkų darbą, be kurio taip savo aplinkos neišgražinsi, ir malkų ruošimą žiemai, ir tą nelemtą žvyrkelį, kuriuo tenka važiuoti pasirinkus bet kurią kryptį: ar į Ariogalą, ar į Kėdainius.

Kęstas su žmona Oksana taip pat emigranto duona pasisotino. Ir Airijoje dirbo, ir Norvegijoje. O visa, ką uždirbo, investavo į ūkį tėviškėje. Juk čia gimtasis Kęstučio kraštas: kaimynystėje gyvena mama, kiek tolėliau sesuo su šeima. Visa giminė vienoj krūvoj: ir varge, ir džiaugsme. 

– Dar noriu, kad sūnus grįžtų čia gyventi, bet vargu ar ta svajonė išsipildys, – pasakoja Kęstutis.

Kaime užderėjo kauniečių

Žmonės noriai pasakojo apie naujakurius. Skaistgiriuose užderėjo kauniečių. Šie žmonės skirstomi į tris tipus: pirmieji pasiilgę gamtos, įsigyja čia namus ir įsirengia sau poilsio zoną. Tokios sodybos per savaitę liūdi ir laukia savo gyventojų savaitgaliais. Kiti miesto žmonės atvyksta į kaimą gyventi. Kas rytą važiuoja Kaunan dirbti, tačiau gyvena kaime. Tai žmonės, kuriems, jų žodžiais tariant, „atsibodo dėžutės“, jiems norisi ramių saulėlydžių ir tik kaime savo grožį atskleidžiančių saulėtekių. Ir žolę kieme pjauti, ar daržus ravėti tokiems žmonėms vienas malonumas. Skaistgiriečiai džiaugiasi tokiais naujakuriais: ir savaitgaliais atvykstantys ir savo namus čia atradę yra geri kaimynai, įdomūs, išsilavinę žmonės.

O štai trečiajam naujakurių tipui žolė gerokai pagadino reikalus. Ar tiesa, nepatikrinsime, tačiau aplinkiniai pasakoja linksmą istoriją. Didmiesčio žmogus tikriausiai prisižiūrėjo romantiškų filmų apie savaitgalius kaime. Nusipirko namelį ir nusprendė: štai dabar jau kiekvieną penktadienį atlėksim su draugais, šašlykų išsikepsim, pasibūsim ir, kaip dainavo a. a. V. Kernagis, „Susiliesim su gamta“.  Ir, po poros savaičių po nekilnojamojo turto įsigijimo, atlėkė į savo sodybą. O ten… žolė, kad ją kur balos, aukščiausia išaugusi. Bet tai – smulkmena, žmogus atsivežė naujutėlaitę elektrinę žoliapjovę, manė: tik brūkšt ir po pusvalandžio bus galima šašlykus kepti. Kaimo būdą pažinę žmonės supranta, kad tokios aukštos žolės su žoliapjove neįveiksi, bet miestiečio tokiais perspėjimais neįbauginsi. Neįbaugino žmogaus ir prasidėjęs lietus. Pirminis tokio lengvabūdiškumo rezultatas: žoliapjovė sugedo po 5 minučių. Antrinis – namelyje dabar gyvena nuomininkai, paprasti kaimo žmonės. O šeimininkas  savaitgalius leidžia nebe Skaistgiriuose. Tikriausiai suprato, kad ne jam tas mėlynas dangus, ne jam tas… žolėmis klotas kelias. 

Populiariausia prekė kaimo parduotuvėje

Kaimo parduotuvėlėje, įsikūrusioje prie medicinos punkto, pirkėjų netrūksta. Pardavėja Jurgita sako, kad lojaliausi pirkėjai – pensininkai. Mat daug skaistgiriečių apsipirkti važiuoja į Kėdainius arba į Kauną. Gal ir daugiau jų važiuotų, bet… ir vėl tas žvyrkelis. Dėl kelių produktų automobilio lamdyti nesinori, o jei jo neturi – tai dviračiu per žvyrkelį prekių parsivežti taip pat labai sudėtinga. Todėl ir traukia žmonės į kaimo parduotuvėlę. Paklausta, kokios prekės yra pačios populiariausios, Jurgita paslaptingai nusišypso ir palinguoja galva. Aš ir be žodžių supratau, tikiuosi, kad ir jūs supratote: šios prekės populiarumo joks ministras nesumažins. Tačiau antroji perkamiausia prekė – duona.  O krautuvėje galima įsigyti visko: pieno ir dešros, sviesto ir aliejaus.

Stovėdama prie prekių lentynos ir žiūrėdama į „populiariausią“ prekę, prisiminiau prieš pusvalandį ištartus Violetos žodžius:

– Kaime žmonės gyvena taip, kaip ir mieste. Čia yra ir tokių, kurie dirba, stengiasi, yra ir tokių, kurie, uždirbę keletą eurų, išleidžia juos svaigalams.

Štai jums ir atsakymas – kaip danguje, taip ir ant žemės. Kaimas nėra prasigėręs, yra žmonių, kurie negali atsispirti velnio lašams. O tokių žmonių yra ir kaime, ir mieste.

Pardavėją Jurgitą pakalbinome prieš išvažiuodami iš Skaistgirių. Todėl atsakymas į klausimą kodėl jauna moteris pasirinko gyvenimą kaime, nenustebino:

– Čia mano tėviškė. Čia mus su seserimis užaugino močiutė, o dabar, paveldėjusi jos namus, čia gyvenu aš su šeima.

Vaikinai renkasi krepšinį 

Jaunimo ir jaunų žmonių Skaistgiruose yra. O jauniems žmonėms reikia pramogų. Pirmiausia pagalvojame apie šokius. Ar bendruomenės centre vyksta šokiai? Jurgita juokiasi, kad anksčiau šokiai buvo, tačiau dabar vaikinukų kaime mažai. Merginos susirenka, šokti norėtų, o vaikinų kaime tokio amžiaus kaip ir nebeliko.

Ar tikrai taip yra, galima suabejoti. Kaime įrengta nauja krepšinio aikštelė, o po krepšinio lenta  oranžinis kamuolys laukia, kad kas jį paimtų į rankas. Logiškai mąstant, jeigu įrengė krepšinio aikštelę, tai ir norinčių sportuoti turėjo būti, juk ne parodoje oranžinis kamuolys demonstruojamas.

Gal vaikinai mieliau renkasi sportą, o ne šokius?

Širdžiai neįsakysi

Diena kaime buvo pilna netikėtumų. Atvykome į kaimą pliaupiant lietui: šią vasarą tai įvykis. Pasikalbėjome su svetingais žmonėmis: itin retas atvejis šiais laikais, kai svetimą žmogų, netikėtai  užsukusį į kiemą, į vidų kviečia, kava vaišina. Skirtingi žmonės kalbėjo apie meilę tėviškei, apie gimtuosius namus: tai irgi įvykis šiais laikais, kai dauguma kalba apie emigraciją ir burnoja apie savo gimtinę.

Išvažiuodami patys paburnojome, kad gyventojai teisūs – žvyrkelį jau pats laikas pakeisti asfaltuotu keliu. Gero kelio reikia ne tam, kad žmonės galėtų išvažiuoti iš Skaistgirių, ar važinėti dirbti į Kauną, Kėdainius. Asfalto reikia tam, kad būtų smagiau grįžti į tėvų namus, į savo tėviškę… 

[#gallery=1491#]