Ąžuolaičiai – ūkiškų žmonių kraštas

Šį kartą lankysimės visai šalia Dotnuvos įsikūrusiame Ąžuolaičių kaime. Šis kaimas iš kitų Kėdainių rajono kaimų išsiskiria savo ūkiškais žmonėmis, mat kone kiekvienoje sodyboje stovi tvartai ir yra auginami gyvuliai, paukščiai. Žmonės augina net ir mažuosius arkliukus. Ir tik savo malonumui. Šiandien dalyvausime ir bulviakasyje, susipažinsime vietiniais žmonėmis, kurie mums mielai papasakos, koks gi tas gyvenimas Ąžuolaičių kaimelyje.

Trys kilometrai

Ąžuolaičių kaimelis yra strategiškai patogioje vietoje. Nuo Kėdainių nutolęs kiek daugiau nei dešimtį, nuo Dotnuvos – tik vos tris kilometrus. Į Ąžuolaičius patekti yra tikrai patogu, mat visą laiką reikia važiuoti vadinamuoju Šiaulių keliu, ir tik vos tris kilometrus tenka pavažiuoti žvyrkeliu. Tiesa, žmonės daugiausia ir pyksta, kad valdininkai niekaip nesugeba išasfaltuoti vos trijų kilometrų ruožo. Neretam tik šių kilometrų ir trūksta iki pilnos laimės. Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad žvyrkelis į Ąžuolaičius tvarkomas tikrai neblogai.

Autobuso nėra

Į Ąžuolaičius autobusas jau seniai nebevažiuoja, tad jei neturite nuosavo automobilio, teks paėjėti pėsčiomis. Kaimo žmonės pasakoja, kad taip ir daro. Dar kiti važiuoja dviračiu, kurį vėliau palieka Dotnuvoje. Apsipirkti žmonėms galima ir vietoje, mat Ąžuolaičiuose vis dar veikia nedidelė parduotuvė, kurioje prekiaujama būtiniausiomis prekėmis. Tiems, kas nori platesnio prekių asortimento, tenka važiuoti į Dotnuvą. Žmonės sako, jei kaime yra parduotuvė, reiškia kaimas dar gyvas, perspektyvus. Ąžuolaičiai turi ne tik parduotuvę, bet ir biblioteką, tad šiam kaimeliui tikrai yra ko pavydėti.    

Bulvė milžinė

Į Ąžuolaičius išsiruošiame antradienio rytą, tad daug žmonių sutikti kaime tikrai nesitikime, juk vis dėlto darbo dienos rytas! Važiuojame tikėdamiesi aplankyti mūsų skaitytoją Janiną, kuri šiemet džiaugiasi kaip niekad dideliu ir gausiu bulvių derliumi. Atvykus į kaimą Janina mus pasitinka modama ranka, o kitoje rankoje laikydama milžinišką bulvę. Moteris darže šiemet išaugino beveik pusantro kilogramo sveriančią bulvę milžinę. Tai bent daržovė, užtektų visai šeimai pamaitinti!

Augina natūraliai 

„Bulves tręšiu tik natūraliomis trąšomis – mėšlu. Nenaudoju jokios chemijos. Mums patinka natūralūs produktai, todėl viską stengiamės auginti sveikai ir atsakingai. Šiemet metai išskirtiniai, mat buvo labai karšta, bet derlius užaugo labai geras. Bulvių labai daug, ir visos jos labai didelės. Šiemet visai šeimai užteks ir dar liks. Reikės ieškoti, gal parduosiu kam“, – svarstė moteris rankose laikydama įspūdingo dydžio natūraliai užaugintą daržovę.

Ir paukščiai, ir gyvuliai

Janina atskleidžia, kad kaime ji visuomet gyveno ūkiškai. Augindavo ir kiaulių, ir karvių, ir jaučių, ir avių. Jos kieme taip pat plasnodavo ir paukščiai: vištos, žąsys, kalakutai. Dabar moters ūkelis kiek sumažėjęs, bet savo poreikiams visko užtenka į valias. 

„Dabar auginame daug mažiau gyvulių. Pavyzdžiui, auginti karvių visai neapsimoka, nes pienas išeina vos ne auksinis. Tikrai neapsimoka, nors anksčiau laikydavom. Dabar daugiausia turim paukščių, kurie laisvai sau ganosi aptvertame kieme ir džiaugiasi gyvenimu. Mums sočiai užtenka visko, kad tik apeit viską suspėčiau“, – šypsosi moteris aprodydama savo ūkelį.

Beprotiškai daug

Janina džiaugiasi ir gausiu obuolių derliumi, nors atskleidžia, kad dar nežino, ką su jais reikės daryti. „Obuolių šiemet užderėjo labai gausiai. Prašom vaišintis. Visas medis aplipęs, visos šakutės. Tiek daug obuolių retai kada būna, o šiemet tai jų beprotiškai daug. Gal dėl tos šiltos vasaros čia taip, net nežinau. Atrodo, ir vandens trūko, bet va, obuoliai užaugo. Matyt, ši vasara yra obuolių vasara“, – susimąstė Janina.

[quote author=“Janina“]Mūsų kaime tiek trobų ir tebuvo. Tiesiog gal gyventojų buvo žymiai daugiau. Dabar liko gal koks šimtas, o buvo daug daugiau. Šeimos buvo gausesnės, o dabar visi išsivažinėję, išsibėgioję kas kur, likę tik tie, kurie pas tėvus gyvena ir garbaus amžiaus žmonės.[/quote]

Buvo kolūkis

Janina šiame kaime gyvena jau daugybę metų. Kiek tik moteris pamena, Ąžuolaičiai visuomet buvo nedidelis kaimelis. Tarybiniais metais netoliese buvo Marytės Melnikaitės kolūkis, kuriame dirbo visi darbingo amžiaus ąžuolaitiškiai.  

„Mūsų kaime tiek trobų ir tebuvo. Tiesiog gal gyventojų buvo žymiai daugiau. Dabar liko gal koks šimtas, o buvo daug daugiau. Šeimos buvo gausesnės, o dabar visi išsivažinėję, išsibėgioję kas kur, likę tik tie, kurie pas tėvus gyvena ir garbaus amžiaus žmonės. Senjorai gyvena iš pensijų, na, o darbingo amžiaus žmonės važiuoja dirbti į Kėdainius. Taip ir teka tas mūsų gyvenimas“, – viską papasakojusi išlydi mus Janina. 

Veiklos netrūksta

Vos tik palikę Janinos sodybą mes atsiduriame prie Mariaus kiemo. Vyras vaikštinėja ir apžiūrinėja savo mamos valdas. Užsimezgus pokalbiui Marius atskleidžia, kad darbo kaime yra, tik noro dirbti reikia.

„Yra to darbo. Važinėja žmonės juk ir savom mašinom, ir veža į darbus autobusas. Tik noro dirbti reikia. Anksčiau kaime buvo daugiau jaunų žmonių, dabar visi išsilakstę. Tiesa, daug vaikų dar yra. Mūsų kaime visada buvo daug vaikų. Gyvename kaime ūkiškai, auginame karvę, va, ir šieno jau priruošėme žiemai. Aišku, auginame ir vištų, kad savų kiaušinių būtų. Taip ir gyvename, ūkininkaujame, darbuojamės“, – nedaugžodžiauja susimąstęs vietos gyventojas. 

Prižiūri fotografą

Marius lydi mus su fotografu, kol tas pyškina įdomesnius kaimo vaizdus. Kažką mąsto, vis pakraipydamas galvą. Nesupranta vyras, ko čia tie miesčionys nori. Trikdo mat žmonių ramybę. Tačiau Marius išlieka santūrus. Palydėjęs mus palinki gero kelio ir dar papasakoja, kur čia kaime galėtume žmonių rasti, kurie papasakotų savo gyvenimiškas patirtis šiame gražiame kaime. 

Kaimo darbštuoliai

Atsisveikinę su Mariumi patraukiame toliau. Netrukus išvystame kieme besidarbuojančius vyrą ir moterį. Dirba nuo pat ryto, tai darbštūs žmonės, pagalvoju. Tai Antanas ir Audronė.  Darbštuoliai perrinkinėja visai neseniai surinktą didžiulį bulvių derlių.

„Bulves vešiu į miestą, ten vaikai gyvena. O aš gyvenu čia. O ką čia vaikams daryti. Man geriausia gyventi čia, kaime. Visą gyvenimą dirbau, o dabar esu pensininkas. Ir nors esu pensininkas, tačiau veiklos tikrai netrūksta. Ne tik daržoves auginu, bet ir gyvulių turiu. Turiu ir karvių, ir jaučių. Visko turiu. Paukščių turiu. Ūkiškai gyvenu. Mes taip pripratę gyventi ir, kol leis Dievas, taip ir gyvensim“, – atsidūsta Antanas. 

Žmogų puošia

Antanas įsitikinęs, kad darbas žmogų puošia, tad vyriškis visą gyvenimą stropiai dirbo. O darbo savo ūkyje darbu nevadina. Jam tai yra tiesiog gyvenimo būdas.

„Dirba jaunimas. Kas turi „tačkes“ važiuoja į miestą dirbti. O mes namuose sėdim, krapštomės. Va, dabar bulves perrinkinėjam, argi čia darbas? Čia vienas malonumas. Čia ne darbas, čia gyvenimas toks. Taip turi būti“, – paaiškina mums savo tiesa įsitikinęs vyriškis ir palydi keliauti toliau.

Keliauja keliuku

Važiuojame iš lėto Ąžuolaičių gatvele, kol išvystame dvi iš parduotuvės žygiuojančias moteris. Tai Staselė ir Roma. Apsipirkusios moteriškės keliauja namo, o vos tik išvydusios fotografo objektyvą ima šypsotis.

„Mes juk ne kokios žvaigždės, kad čia mus fotografuotumėt, mes paprasti kaimo žmonės. Keliaujame iš parduotuvėlės namo ir tiek. O gyvenimas mūsų teka sava vaga. Kartais padirbame kur, padedame kam nors, taip ir bėga dienos. Kaip kas išmano, taip ir gyvena. Juk kiekvienam duota skirtingai, vienas ilgiau gyvena, kitas trumpiau. Vieni vienaip, kiti kitaip gyvena. Tai natūralu“,  – samprotauja jau žinanti, ko mes čia atvykome Staselė. 

Popiežių žiūrės per televiziją

Abi moterys prasitaria, kad labai norėtų šį savaitgalį pamatyti Šventąjį tėvą. Norėtų pamatyti tikrą, ne per televizorių, bet kiek pasvarsčiusios pripažįsta, kad teks žiūrėti per televiziją.

„Būtų labai įdomu jį pamatyti gyvai. Vis tiek šventas žmogus jis. Tai matysime, matysime juk per televizorių. Nors tiek. Ir bus gerai“, – santūriai apie šį savaitgalį vyksiantį vizitą atsiliepia vietos gyventojos. Linksmai pasišnekučiavę keliaujame toliau. 

Saulės spinduliai

Prie namo ant suolelio išvystame pusamžį vyriškį – tai Algis. Vyriškis mėgaujasi paskutiniais šiltais vasaros spinduliais.

„Taip ir leidžiu dieneles. Gyvenu čia jau ne vieną dešimtį metų. Gyvenam su žmona. Tai visai neliūdna. Auginame gyvulių, paukščių. Štai ten už namo gausybė paukščių – žąsų, vištų, ančių. Dabar čia jų nedaug, anksčiau tiek turėdavom, kad net patys nesuskaičiuodavom. Juk kaimo žmonės esame, auginame viską sau, kad pirkti kuo mažiau reikėtų. Ir mums užtenka, užsiauginame ir daržovių, visko“, – dėsto pusamžis vyriškis. 

Parduoda ponį

Netrukus į kiemą išeina ir Algio žmona Jolanta. Moteris aprodo visą šeimos ūkį, pasidalina šių dienų aktualijomis.

„Dirbam daug, bet ir turim. Sau užtenka ir mėsos, ir daržovių. Sukamės abu su vyru, dar sūnūs padeda. Taip ir gyvename daugiau nei trisdešimt metų čia“, – dėsto moteris ir nusiveda mus aprodyti sūnaus pirkinio – ponio. Aprodžiusi labai mielą gyvūną Jolanta su Algiu paprašo paskelbti, kad šį gyvūną jie parduoda, mat vaikai jau per dideli su juo žaisti. Taigi, kam reikia puspenktų metų ponio, važiuokite į Ąžuolaičius pas Algį ir Jolantą. Žmonės ne gobšuoliai, pasiderėsite.

Sutinkame kolegę

Atsisveikinę su linksmaisiais pašnekovais patraukiame namų link, tačiau kur buvus kur nebuvus prie parduotuvėlės išvystame jauną merginą, kuri, pasirodo, yra ir „Rinkos aikštės“ laikraščio platintoja. Tai žavingoji Žilvičių kaimo gyventoja Monika. Jauna moteris žmonėms pristato laiškus, pensijas, spaudą. Be jos nebūtų mūsų! Ji mūsų parašytą žodį išnešioja po kaimelius, po žmonių trobas. Susipažinę, linksmai pasišnekučiavę ir įamžinę Moniką vykstame į Kėdainius.

[#gallery=1606#]