Justinava: čia driekiasi paukščių takai, krantinės ir alėjos

 Justinava: čia driekiasi paukščių takai, krantinės ir alėjos

Šį kartą lankysimės buvusiame Justinavos kaime, dabar šiauriniame Kėdainių miesto pakraštyje, o kėdainiečių tiesiog paprastai vadinamuose Justinavos soduose. Čia pamatysime, kaip žmonių sklypai ir daržai virsta moderniu mikrorajonu. Čia rasime ir Kėkštų taką, ir Gandrų kratinę, ir Devynbalsių alėją. Čia sutiksime ir užkietėjusių sodininkų, ir nuolat gyvenančių žmonių.

Justinavoje į akis krenta labai daug gandralizdžių. Jų jau matėme net keturis, ir visi gyvenami, yra gandriukų. Tikras gandrų kraštas ta Justinava. A. Barzdžiaus nuotr.Liko dalelė

Justinava kažkada buvo kaimas Kėdainių rajone, šiauriniame Kėdainių miesto pakraštyje, Nevėžio dešiniajame krante. Nuo miesto Justinava atskirta Babėnų šilu. Justinava palaipsniui virto kolektyviniais sodais ir buvo prijungta prie Kėdainių miesto, o oficialiai kaimu dar iki šiol likusi Justinavos dalis Nevėžio pakrantėje. O šiandien kėdainiečiai visą šią sodų teritoriją vadina tiesiog Justinavos sodais.

Prigludusi prie miesto

Į Justinavą patekti labai paprasta. Čia veda du keliai: galima važiuoti pro Babėnus arba pro Liepų alėją. Skirtumas tik tas, kad pro Babėnus važiuosite gražiu ir asfaltuotu keliu, o pro Liepų alėją teks ryti dulkes, nes važiuosite, kad ir sutvarkytu, tačiau žvyrkeliu. Žodžiu, susisiekimas su Justinava yra labai geras. Galima tiek eiti pėsčiomis, tiek važiuoti dviračiu, automobiliu ar viešuoju miesto transportu. Mes šiandien renkamės paprasčiausią kelią ir į Justinavą keliausime pro Babėnus.

[quote author=“Rimantas“]Per pastarąjį dešimtmetį Justinava formuojasi kaip atskira gyvenama miesto dalis: dalis gyventojų lieka gyventi žiemą, sodo nameliai perstatomi į gyvenamuosius namus, sklypai aptveriami, statomi ūkiniai pastatai.[/quote]

Keičiasi akyse

Pravažiavus Babėnus sukame į dešinę ir matome, kad dingęs čia ne vieną dešimtmetį stovėjęs Justinavos ženklas. Kadaise čia stovėjo toks medinis auksarankių išdrožinėtas didelis ženklas su užrašu „Justinava“. Ką gi, matyt, supuvo, nes šio ženklo nėra net liekanų. Tačiau yra daug naujovių: į Justinavą visiškai naujai nutiestas dviračių takas, pastatyti suoliukai, šviestuvai. Važiuoti šiuo miško keliuku tikrai smagu ir gera.

Netoliese išvystame ir dar vieną moterį, skinančią gervuoges. Tai sodininkė Vitalija. A. Barzdžiaus nuotr. Namelių jūra

Pamažu įvažiuojame į Justinavos sodus ir išvystame nedidelių namelių jūrą – čia jų daugybė. Sklypeliai čia nedideli, po šešis arus, tad praktiškai kiekviename sodo sklypelyje po namelį, o kai kur ne tik po namelį, bet po didelį namą stovi. Akivaizdu, kad Justinava iš sodų virsta į nedidelį miesto kvartalą. Žmonių sklypai ir daržai virsta moderniu mikrorajonu. Važiuojame apsidairyti atidžiau, pavažinėkime siauromis Justinavos gatvelėmis!

Labai siauros

Nusprendžiame atlikti bandomąjį važiavimą ir susidaryti bendrą Justinavos vaizdą. Tiesa, mūsų vairuotojui ir fotografui į akis iš karto krinta labai siauros Justinavos gatvelės. Asfaltuotos gatvės yra gana plačios – čia du automobiliai gali laisvai prasilenkti, tačiau žvyruotuose keliukuose dviem automobiliams prasilenkti tikrai yra tikras iššūkis. Tačiau išvystas grožis atperka visus nedidelius nepatogumus. Matyt, vietiniai pripratę ir puikiai laviruoja šiose gatvelėse, o kauniečiui fotografui yra ko pasimokyti!

Pilys, pilaitės

Iš tiesų vaizdelis Justinavoje labai geras. Čia vyksta statybos, o daug kur jau ir pūpso pastatyti namai. Vienur žmonės statosi naujus namus, kitur pilis ir pilaites lipdo iš nedidukų sodo namelių. Bet visur sutvarkyta ir labai gražu. Matosi, kad žmonės dirba ir prižiūri savo sklypelius. Tiesa, o kokie gi sodai be daržų ir daržovių. Net plika akimi neužeinant į svečius matosi, kad žmonės čia augina įvairiausių daržovių, o vaismedžių šakos net svyra nuo vaisių gausos. Ko gero, šiemet labai derlingi metai bus, pagalvojame.

Pasivėžinę po sodus sutinkame poną Gediminą. Senjoras čia leidžia visas savo vasaras, o atvažiuoja jis čia net iš Panevėžio. A. Barzdžiaus nuotr. Dalį užlieja

Bet kiek gi galime patys samprotauti, reikia kalbinti vietinius. O jų ieškoti ilgai netrunka. Išvystame rąstus žievinantį Rimantą, kuris sako soduose jau penkerius metus gyvenąs nuolat, o sodo sklypelį čia turintis jau kelis dešimtmečius. Nusprendžiame pasidomėti, kuo gi ypatingi tie Justinavos sodai, kuo jie kitokie, kuo išskirtiniai.

„Justinavos kolektyviniai sodai išsidriekę tarp Babėnų šilo ir Nevėžio upės. Didžioji dalis yra Nevėžio slėnyje, todėl pavasarį neretai dalis sodų apsemiama, nors vietomis yra įrengtos dambos. Sodininkystė čia išplito sovietmečiu.

Čia žmonės nuo seno augino vaismedžius, daržoves, uogas. Dauguma sodo namelių buvo ir yra nedideli, skirti žmogui prigulti ar įrankiams susidėti. Sklypai tvoromis neatskirti. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Justinava formuojasi kaip atskira gyvenama miesto dalis: dalis gyventojų lieka gyventi žiemą, sodo nameliai perstatomi į gyvenamuosius namus, sklypai aptveriami, statomi ūkiniai pastatai. Sovietmečiu Justinavos soduose veikė net profilaktoriumas“, – pasakoja mums kiek nuo darbo atsikvėpęs senjoras Rimantas.

[quote author=“Michailas“]Susitvarkiau namelį, susitvarkiau sklypelį ir būnu sau čia. Labai gerai čia, čia ramybė, čia gamta, kitaip nei mieste.[/quote]

Anksčiau ir dabar

„Anksčiau žmonės į sodus traukdavo dirbti – prižiūrėti daržų, o dabar traukia ilsėtis. Vieniems tai poilsio zona, kitiems gyvenamoji. Tiesa, dar yra likę nemažai ir tų, kurie čia atvyksta dirbti. Tai daugiau vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys mieste, o čia turintys lopinėlį žemės ir daržus auginantys. Nors turbūt daržovių auginti šiais laikais neapsimoka, tačiau senjorai it susitarę sako, kad daržovių iš parduotuvių nepirks, nes užsiauginti gali savo. Perka nebent tada, kai sveikata nebeleidžia užsiauginti“, – viską mums plačiai nušviečia Rimantas ir eina dirbti toliau.

Michailas soduose gyvena vasarą. Vyras šiuo metu stato ūkinį pastatą ir pirtį. Viską daro savo jėgomis, neskubėdamas. A. Barzdžiaus nuotr. Lipdo, lipdo

Pavažiavę kiek tolėliau išvystame dar vieną besidarbuojantį vyriškį. Tai – Michailas. Jis soduose gyvena vasarą. Vyras šiuo metu stato ūkinį pastatą ir pirtį. Viską daro savo jėgomis, neskubėdamas.

„Pirtį jau pasistačiau, dabar liko pasistatyti ūkinį pastatą. Taip po truputį ir darbuojuos. Būnu sode ir žiemą ir vasarą. Nors mašinos ir neturiu, bet puikus susisiekimas autobusu. O jei ko reikia atvežti – juk giminaičiai yra, padeda. Susitvarkiau namelį, susitvarkiau sklypelį ir būnu sau čia. Labai gerai čia, čia ramybė, čia gamta, kitaip nei mieste“, – dėsto auksarankis Michailas.

Labai gražu

Vyriškis pasikviečia mus užeiti į pirtelę, aprodo savo sodą. O jis išties labai gražus. Viskas idealiai sutvarkyta, matosi, kad daug darbo įdėta. Vyriškis pasistatęs nedidelį, tačiau labai dailų namuką. Teritoriją apsitvėręs. Darže augina įvairiausių daržovių, o kiemą išpuošęs įvairiausiomis meninėmis instaliacijomis. Jo kieme netgi gandrą tupintį sutikome. Pasikalbėję su pusamžiu vyriškiu patraukiame toliau ir sutinkame kieme besidarbuojančią moterį.

Apžiūrėdama darže besipuikuojančias daržoves su šypsena veide Justinavos sodų aktualijas mums dėsto ponia Valė. A. Barzdžiaus nuotr. Vasaros rezidencija

„Mes čia būname tik vasarą. Nors čia viskas sutvarkyta, yra ir pirtis, ir dušas. Galėtume ir žiemą gyventi, bet kol kas gyvename tik vasarą. Auginame daržoves, ilsimės. Čia daug geriau nei mieste. Nėra čia triukšmo, čia gamta ir ramybė. Kiekvienas žmogus renkasi, kaip jam geriau, o mums čia tikrai geriau nei mieste. Nieko čia netrūksta, visko čia yra“, – apžiūrėdama darže besipuikuojančias daržoves su šypsena veide dėsto mums ponia Valė.

Derlius geras

Netoliese išvystame ir dar vieną moterį, skinančią gervuoges. Tai – sodininkė Vitalija. Ji Justinavoje taip pat būna tik vasarą.

„Čia sodininkauju. Šiemet, galiu pasakyti, derlius tikrai bus neblogas. Nebaisūs čia mums nei karščiai, nei kas. Turime mes vandentiekį. Užsiauginame visko, ko reikia, tad ir pirkti nereikia. Pailsime sode, atsipalaiduojame“, – nedaugžodžiauja uogas į krepšį berdama moteris.

Net iš Panevėžio

Pasivėžinę po sodus sutinkame poną Gediminą. Senjoras čia leidžia visas savo vasaras, o atvažiuoja jis net iš Panevėžio.

„Mano giminaičiai čia turi sodą, ir aš sugalvojau nusipirkti. Atvažiuojame ir būname čia vasarą. Žiemą vėl į Panevėžį važiuojame. Čia gerai, čia gamta. Tikra ramybė. Dienomis būna daugiau pensininkų čia, mat kiti dirba. Tai nelabai jūs čia ką ir rasit, reikia vakare atvažiuoti arba savaitgalį. Tada kiek tik norit gyventojų pakalbinsit, čia kas trečias namas yra gyvenamas. Taip kad žmonių čia tikrai labai daug būna“, – nušviečia mus senjoras Gediminas.

[#gallery=1559#]

Gatvių pavadinimai

Atsisveikinę su Gediminu patraukiame toliau. Į akis labai krenta Justinavos gatvių pavadinimai. Čia radome ir Kėkštų taką, ir Gandrų krantinę, ir Devynbalsių alėją. Kokie išradingi tie žmonės, kurie galvojo šitų gatvelių pavadinimus! Kitos gatvės pavadintos įvairių medžių, gyvūnų pavadinimais. Dar Justianvoje į akis krenta labai daug gandralizdžių. Jų jau matėme net keturis, ir visi gyvenami, yra gandriukų. Tikras gandrų kraštas ta Justinava.

Tikras kurortas

Taip pat labai dažname sode išvystame pripučiamus ar surenkamus baseinus, batutus, šokdynes, sūpynes ir visą kitą gėrį. Na, tikras kurortas. Iš tiesų Justinava per dešimtmetį pasikeitė labai žymiai. Čia puoselėjamas kiekvienas kampelis. Ir nesvarbu, kas jį puoselėja, ar naujakurys, pasistatęs didelį ir prašmatnų namą, ar senučiukė, su didele meile prižiūrinti savo nediduką ir kuklų daržiuką.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video