Šventybrastis – miesto pašonėje stūksanti šventovė (FOTOGALERIJA)

Šiandien keliaujame į Šventybrastį, daug kur aprašytą ir apdainuotą kaimą Vilainių seniūnijoje. Kaime išvysime ne tik daug įstabaus grožio gamtos ir architektūros paminklų, bet ir susipažinsime su jo darbščiais bei savo kraštą mylinčiais žmonėmis.

Dvi dalys

Pažiūrėjus žemėlapyje atrodo, kad Šventybrastis būtų padalintas į dvi dalis – viena dalis vienoje upelio pusėje, kita – kitoje. Netrukus atvykę įsitikinsime, kad tai šventa tiesa, nes net įvažiavimai nuo pagrindinio kelio Vilainiai–Šventybrastis–Krekenava į atskiras kaimo teritorijas yra du. O kaimą skiria ne tik Brastos upelis, bet ir įspūdingas ąžuolynas, kuris jau daugiau nei pusę amžiaus laikomas respublikinės reikšmės paminklu. Bet apie viską nuo pradžių.

Tuzinas volgų

Važiuojant pagrindiniu keliu mūsų akį iš tolo patraukia pilnas kiemas legendinių automobilių. Važiuojame aplankyti ir pasikalbėti su, kaip įtariame, automobilių kolekcininku. Vaizdas, kurį išvystame atvažiavę, švelniai tariant, atima amą, o tikram automobilių kolekcininkui čia ir lūpa atviptų: kieme stovi visas tuzinas ir geriau, ir prasčiau išsilaikiusių „devynioliktukių“ ir „dvidešimtpirmųjų“ volgų. Sovietinių automobilių, kuriais anuomet važinėdavo pasiturintys žmonės. Dabar šie automobiliai antikvariniai.

Kieme – ir lėktuvas

Negana to, kieme stovi ir lėktuvas. Taip, taip, tikras lėktuvas. Apžiūrime, apeiname, pasigrožime ir tiek, mat durų mums niekas neatidaro. Mus pastebi kaimynai, kurie ir papasakoja, kad čia gyvena kaimo naujakuriai, kurie užsiima kolekcinių automobilių restauravimu. Daugiau vietiniai esą nieko nežino – kaimynas kaip kaimynas, sako jie. Žmonės pasakoja, kad tai tvarkinga šeima, kurios šeimos galva yra tikras lakūnas! Labai gaila, kad nepavyko su jais pasikalbėti, mat tąkart žmonių troboje nebuvo. Bet matosi, kad žmonės skiria daug dėmesio detalėms – šv. Velykų proga kieme net  medis papuoštas. Iš tiesų labai gražu.

Liko tik krosnis

Apvažiuojame kaimą, pasižvalgome. Apleistų sodybų tikrai nėra daug, Šventybrastis tikrai „gyvas“ kaimas. Kur ne kur namai renovuojami ar net statomi nauji. Mūsų akį patraukia gana keistas vaizdas – vidury sklypo stūksanti krosnis. Apžiūrėję iš arčiau išsiaiškiname, kad šioje vietoje būta sodybos, kuri dabar tiesiog nugriauta. Tik žmonės krosnies pagailėjo, matyt, labai dailus buvo. Sodyba pavirto malkomis, liko tik krosnis. Bet kažin ar tokia vieta ilgai tuščia stovės, manome, kad čia greitai pradės dygti naujutėlaitis namas.

Suvarė iš vienkiemių

Šventybrastis aktyviai ėmė plėstis tuomet, kai žmones iš aplinkinių vienkiemių varė gyventi į gyvenvietes. Tuomet kaime ėmė dygti daugiabučiai, nedidukai standartiniai mediniai nameliai.

„Kaimas mūsų labai geras. Čia labai gražu. Ypač gražus mūsų ąžuolynas, gamtos paminklai. Yra ką pamatyti. Kaimo žmonės labai geri ir darbštūs. Gaila, bet daugiausia kaime gyvena seni žmonės. Jaunų, deja, atsikelia labai mažai. Aš pati augau gretimame kaime, Bučiūnuose, vienkiemyje, galima sakyti. Bet tada mus suvarė į gyvenvietę. Visus tada varė, juk kolūkių laikai buvo, o laukus nudrenavo, jie tapo dirbamosiomis žemėmis. Taip, kaip ir dabar yra. O mūsų gimtųjų trobų ir neliko“, – pasakoja visą gyvenimą šiuose kraštuose gyvenanti Jūratė.  

Darbuojasi Kėdainiuose

Jūratė pasakoja, kad didžioji dalis kaime gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių pragyvena iš gaunamų pensijų, o jaunesni važiuoja dirbti į Kėdainius ar kitus mūsų rajono miestelius.

„Štai kad ir aš. Aš važiuoju dirbti į Dotnuvos seniūniją. Ten darbo turiu. O ką daryti? Man juk jau nebe keturiasdešimt, darbo taip lengvai negausiu, kaip jauni žmonės. Tad tenka suktis kaip išmanau. Tai ir sukuosi, ir neverkiu. Pati duoną sau uždirbu ir džiaugiuosi“, – dėsto Jūratė.

[quote author=“Aut. past.“]Žmonės pasakoja, kad šios bažnyčios vietoje kadaise buvo pagonių šventyklos ir degė amžinoji ugnis. Pasak jų, net Šventybrasčio pavadinimas kilęs nuo šventos vietos ir šalia tekančios Brastos upelio. Už bažnyčios – įspūdingų ąžuolų kompleksas. Didingi gamtos paminklai. Šie ąžuolai yra paskelbti respublikinės reikšmės paminklais. Jie yra rūpestingai prižiūrimi.[/quote]

Puošia kryžiai

Keliaujame toliau. Tai vienoje, tai kitoje sodyboje matome stovinčius įspūdingo dydžio ir įvairių spalvų kryžiai. Šventybrasčio kaimą puošia daugybė kryžių. Matosi, kad kaimo žmonės labai tvarkingi, prižiūri savo aplinką. Tiesa, pravažiavę visą kaimą nematome nė vienos vištelės… Kaimo žmonės nei gyvulių, nei paukščių nebeaugina. Kuo daugiau važinėjame po kaimus, tuo daugiau tas krinta į akis.

Įspūdingas paminklas

Važiuojame į vietos gyventojų taip išgirtą ir vaizdingai nupasakotą kaimo vietą – prie bažnyčios. O čia atsiveria įspūdingi vaizdai. Ant kalnelio stovi įspūdinga ir labai jauki medinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Žmonės pasakoja, kad šios bažnyčios vietoje kadaise buvo pagonių šventyklos ir degė amžinoji ugnis. Pasak jų, net Šventybrasčio pavadinimas kilęs nuo šventos vietos ir šalia tekančio Brastos upelio. Už bažnyčios –  įspūdingų ąžuolų kompleksas. Įspūdingi net 24 metrų aukštį siekiantys šimtamečiai ąžuolai traukia kiekvieno akį ir priverčia susimąstyti, kokia didi gali būti gamta. Kokie didingi gamtos paminklai. Šie ąžuolai yra paskelbti respublikinės reikšmės paminklais. Jie yra rūpestingai prižiūrimi.

Paminklai ir kapai

Prie bažnyčios pastatyta ir medinė varpinė. Nuo bažnyčios laiptai veda žemyn prie paminklo Lietuvos Nepriklausomybei. Brastos upelio pakrantėje galima rasti ne vieną sukilėlio kapą, kuriuose palaidoti net 75 sukilėliai. Čia pat jiems pastatytas ir bendras paminklas. Šalia ir Šventybrasčio kapinės, kuriose apstu labai įspūdingo dydžio kapaviečių. Čia netgi palaidoti rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo seneliai Siručiai. Jiems yra pastatytas atskiras paminklas, kiek tolėliau nuo bendrų kapinių, kitoje bažnyčios pusėje.

Darbštūs žmonės

Apžiūrėję įspūdingą Šventybrasčio šventovę keliaujame toliau susipažinti su vietos gyventojais. Mums vėl tenka išvažiuoti į pagrindinį kelią, kad pasiektume kitą kaimo dalį. Per Brastos upę tik pėsčiomis galima pereiti, automobiliu ten tikrai nenuvažiuosi. Įvažiavus į kaimuką tai vienoje, tai kitoje sodyboje matome dirbančius žmones – kas malkas kapoja, kas kiemą valosi, kas automobilį taiso. Visi juda, kruta. Tik vyresnieji susėdę šildosi šiltoje pavasario saulutėje.

Įdomūs namai

Kaimelio viduryje pamatome prie automobilio besidarbuojantį vyriškį. Užkalbiname. Vyras pasakoja, kad beveik visą gyvenimą praleido prie vairo.

„Dabar man užtarnautas poilsis. Tai dirbu tik tiek, kiek reikia ir noriu. Auginame daržoves, tad vasarą darbo tikrai netrūksta. Vairuoju ir traktorių, ir lengvąjį automobilį. Beveik visą gyvenimą dirbu prie vairo. Esu kilęs iš gretimo Bučiūnų kaimo, taigi galima sakyti, kad aš vietinis. Visą gyvenimą praleidau toje pačioje žemelėje. Ir džiaugiuosi, geras tas gyvenimas, nėra čia ko dejuoti, dirbti reikia ir turėsi. O kas nedirba, tam ir duonos duot nereikia“, – porina garbaus amžiaus sulaukęs vietos gyventojas Ksaveras. Beje, Ksaveras yra ir mūsų laikraščio prenumeratorius, tad nusišypso, kai pasakome, kad jau šį šeštadienį laikraštyje išvys ir save.

Irgi mokslas!

Keliaujame kaimelio gatvele toliau. Gatvės gale sutinkame Bronių, kuris skaldo ir dėlioja malkas.

„O ką jūs galvojate, malkas apvaliai gražiai sudėlioti irgi yra menas. Ne kiekvienas lygiai ir gražiai sudės. O aš galiu, reikia tik kantrybės. Aš čia tik darbuotojas, dirbu šiek tiek. Šiek tiek gyvenu. Visaip būna“, – juokiasi ir pokštauja vyriškis.

Tikras panevėžietis

Bronius pasakoja, kad jis yra pusiau kėdainietis, pusiau panevėžietis. Vyras didžiąją gyvenimo dalį dirbo garsioje Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Jis gamino televizorius.

„Čia būnu labai dažnai, bet būnu ir Panevėžyje. Taip jau susiklostė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos neturiu. Turiu dvi nuolatines gyvenamąsias vietas. Bet save laikau daugiau kėdainiečiu, mat Panevėžyje tik darbas mano buvo. O didesnė dalis gyvenimo prabėgo aplink Šventybrastį“, – porina geros nuotaikos neprarandantis darbštuolis.

[#gallery=1349#]

Kalba nesustodamas

Broniui gyvenimas kaime patinka. Čia, pasak jo, ir laikas bėga kitaip, ir žmonės ramesni.

„Čia niekas laiko neskaičiuoja. Žinot, kaip būna darbe – dirbi nuo aštuonių iki penkių ir namo. O čia, atsikeli su saule, atsigeri arbatos, tuomet eini dirbti. Po to papietauji ir vėl darbuotis. Taip ir sukiesi po truputį. Eini miegoti, kuomet saulė leidžiasi. Kažkoks laikas čia kitoks, nereikia žiūrėti į laikrodį. Gyvenimas teka sava vaga, kaip ir Brastos upelis“, – apibendrino kaimo darbštuolis Bronius.